71937142_2961951237167500_2086853926849609728_o  

Teatro olimpiadoje Japonijoje triumfavę O. Koršunovo „Apvalytieji“ sugrįžta į Vilniaus sceną

„Tik tokioje vietoje kaip Togos teatras Japonijoje dar galima pajusti tikrą katarsį“, – taip spektaklio „Apvalytieji“ gastroles japonų teatro guru Tadashi Suzuki teatre vykusioje 9-ojoje teatro olimpiadoje prisimena režisierius Oskaras Koršunovas. Tolimųjų gastrolių nuotaikomis vis dar gyvenantys aktoriai jau spalio 22 d. žiūrovų lauks Jaunimo teatro salėje Vilniuje.

Teatro olimpiada – tai tęstinis festivalis, savotiškas Olimpinių žaidynių atitikmuo teatro mene, kas dveji metai vykstantis vis kitoje šalyje. 1995 m. pradėtas Graikijoje, festivalis jau vyko Japonijoje, Rusijoje, Turkijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje, Lenkijoje ir Indijoje. Tarp teatro olimpiados komiteto narių yra tokie garsūs teatro meno kūrėjai, kaip Tadashi Suzuki, Robertas Wilsonas, Jurijus Liubimovas, Teodoros Terzopoulos.

Šių metų olimpiadoje dalyvavo menininkai iš Japonijos, Graikijos, Rusijos, Kinijos, JAV, Turkijos, Kolumbijos, Taivano, Lenkijos, Indijos, Prancūzijos, Meksikos, Ispanijos, Italijos ir Lietuvos. Tarp pristatomų režisierių – pasaulinio garso vardai Tadashi Suzuki, Valerijus Fokinas, Robertas Wilsonas ir kiti.

„Teatro olimpiados vizija – atrasti pusiausvyrą tarp to, kas novatoriška ir to, kas tradiciška, bei atrasti tam naują požiūrio kampą. Koršunovo „Apvalytųjų“ pastatymas, laviruojantis tarp itin modernių raiškos priemonių ir klasikinių, kone antikinių kanonų, puikiai atspindi Teatro olimpiados idėja“, – kviesdamas „Apvalytuosius“ į olimpiadą sakė T. Suzuki.

Scenos po atviru dangumi iššūkis

Togoje „Apvalytųjų“ trupės laukė iššūkis, kurį anksčiau jau yra įveikę „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ ir „Žuvėdros“ aktoriai. Tai scena po atviru dangumi. Pasak menininkų, tai išties tapo iššūkiu, tačiau jį įveikus scenoje įvyko kažkas nepaprasto.

„Galbūt yra tik kelios vietos, kur jūs galite pajausti tikrą, ne buitinį katarsį. Tai graikiškasis Epidauras, amfiteatras, talpinantis apie 10 tūkstančių žiūrovų, kuriame aktorius gali kalbėti tyliau negu Vilniaus mažąjame teatre, tačiau vistiek geriau girdėsis. Ir japoniškasis Togos teatras, kuris nėra toks didelis, tačiau ne mažiau unikalus nei Epidauras. O jungia juos vienas dalykas – tai teatro susiliejimas su gamta. Teatras ir gamta – atrodo, du visiškai priešingi dalykai, bet kaip sakė Čechovo Kostia Trepliovas: „Štai jums ir teatras. Jokių dekoracijų, jokių kulisų, jokių rampų. Tik ežeras“. Togos teatras scenoje netgi palikti akmenys. Aktoriams reikia su jais susigyventi ir tai atrodo neįmanoma, bet kai tai pavyksta, tada įvyksta stebuklas“, – apie netradicinę sceną pasakoja O. Koršunovas.

„Pradžioje labiausiai gasdino erdvė – atrodė, kad visa energija išskris į kalnus ir nepasieks žiūrovo. Tada bandai plėšytis, rėkti, stengiesi padaryti daugiau, bet pasirodo viską padaro koncentracija ir vienas kito jutimas, buvimas komanda, ką mes visi puikiai ir padarėme. Buvo baisu, kad gamta ir dangus nustelbs mus ir mes pranyksime. Taip neatsitiko tik dėl sukurtos atmosferos stiprumo, kurią sustiprino Eugenijaus Sabaliausko šviesos ir staiga, vietoje gimusios scenografijos idėjos. Scenos erdvė buvo labai specifinė. Akmenys ir pats amfiteatras pridėjo archaiškumo. Tai prikėlė  pjesės antikinius motyvus. Tokioje erdvėje tik ir norisi draskytis dėl meilės ir Dievo“, – neįprastą patirtį prisimena pagrindinio Greis vaidmens atlikėja Greta Petrovskytė.

„Man nauja buvo tai, jog tokio tipo scenoje, po atviru dangumi, amfiteatre reikėjo vaidinti intymius S. Kane dialogus, kurie reikalauja visiško subtilumo ir kone kinematografinės vaidybos. Kaip to neprarasti, kuomet tenka pridėti tris kartus daugiau energijos ir balso, kad būtum išgirstas ir neprapultum tokiame peizaže? Suderinti intymumą ir atrasti tinkamą energiją vaidinti Japonijos kalnuose, po atviru dangumi – tai man buvo ir didžiausias iššūkis, ir didžiausias malonumas. „Man tai buvo jau 6-sis vizitas Tadashi Suzuki teatre Togoje, todėl be galo džiaugiausi ir didžiavausi galimybe pasidalinti lietuviškuoju teatru su žmonėmis, atvykusiais į olimpiadą iš viso pasaulio“, – įspūdžiais dalinasi aktorius Laurynas Jurgelis.

Japoniškas preciziškumas – tiek teatre, tiek kasdienybėje

Spektaklis po atviru dangumi – ne vienintelis netikėtumas, ištikęs „Apvalytųjų“ trupę. Pradžioje  europiečiams kiek neįprastos buvo elementarios japonų kasdienės buities taisyklės.

Vos atvykus į Togą atrodė, kad taisyklės mus lydi kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiui, į dušą galima eiti tik tam skirtomis valandomis, į tualetą galima eiti tik avint tam skirtas šlepetes, negalima rūkyti einant, viešumoje negalima išsipūsti nosies, įeinant į teatrą batus reikia palikti už durų ir dar daug įdomių taisyklių. Jeigu pradžioje tos taisyklės trikdė ir gąsdino, tai ilgainiui supratau, kad jų laikytis labai paprasta ir tai nesukelia jokio diskomforto, netgi priešingai – jų laikytis visai naudinga. Kuomet jų laikosi visi, viskas vyksta daug greičiau ir produktyviau. O stebėti spektaklį basomis – labai įdomi ir švari patirtis. Švari tiek buitine, tiek menine prasme“, – pasakoja aktorius Artiomas Rybakovas.

Kiekvienoje šalyje aktoriai susiduria su vis kitokia publika. Įprastai kuo toliau nuo Europos, tuo labiau publika skiriasi nuo mums įprastos. Ne išimtis ir japonai.

„Japonų žiūrovai yra labai ramūs ir santurūs. Niekada nežinai, kaip jie reaguoja į tavo atliekamus veiksmus. Nesupranti, ar jie nuobodžiauja, ar sulaiko savo emocijas. Todėl scenoje, atliekant kiekvieną veiksmą, reikėjo ypatingos koncentracijos tam, jog būtum tikras, kad tavo energetika juos pasiekė ir pramušė jų ramybės šydą. Turėjom būti pasirengę, kad dialogas tarp žiūrovų ir kūrėjų tikrai įvyktų. O toks ryšys šiuolaikiniame teatre kuo toliau, tuo labiau tampa retu reiškiniu“, – prisimena A. Rybakovas

Oskaro Koršunovo teatro savaitė Jaunimo teatro scenoje

„Apvalytieji“ – ne vienintelis režisieriaus O. Koršunovo ir jo teatro spektaklis, rodomas Jaunimo teatro scenoje. Čia spalio 18-23 d. vyks OKT/Vilniaus miesto teatro savaitė, kurios metu bus parodyti net penki spektakliai: „Bertoldo Brechto „Vestuvės“, Williamo Shakespeare’o „Hamletas“, Antono Čechovo „Žuvėdra“, Sarah Kane „Apvalytieji“ ir Dmitrijaus Danilovo „Žmogus iš Podolsko“.

Ši savaitė Jaunimo teatre – tai savotiškas režisieriaus O. Koršunovo sugrįžimas į šią sceną. Būtent čia ilgą laiką buvo rodomas pavasarį trisdešimtmetį minėsiantis pirmasis jo spektaklis „Ten būti čia“, vėliau pervadintas „Paūmėjimais“.

OKT/Vilniaus miesto teatro inf.