ugnies-veidas-001  

Su vaidmenimi „Ugnies veide“ atsisveikinantis Gytis Ivanauskas: „Mes išaugome šiuos vaidmenis“

Aštuoniolika metų – lygiai tiek aktoriai Gytis Ivanauskas, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis ir kiti praleido režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklio „Ugnies veidas“, pastatyto pagal vokiečių rašytojo Mariuso Von Mayenburgo pjesę, scenoje. Jau šį savaitgalį, vasario 24-25 dienomis, aktoriai paskutinį kartą nusilenks publikai ir užleis savo vaidmenis jaunajai kartai. „Žvelgiu į tai labai realistiškai, tačiau kažkur giliai viduje virpa jautrumo gysla“, – atsisveikindamas su pirmuoju savo vaidmenimi teigia G. Ivanauskas. Su aktoriumi kalbamės apie pastaruosius aštuoniolika metų, pažymėtų „Ugnies veido“ ženklu.

Gyti, kokio jausmo apimtas atsisveikini su pirmuoju savo aktoriniu kūdikiu – Kurto vaidmeniu?

Tai buvo pirmas mano aktorinis darbas teatre. Man atrodo, jog viskas vyksta natūraliai. Aš jau nebesu tas trylikos metų berniukas. Kai man buvo devyniolika, aš iš tiesų taip ir atrodžiau. Pamenu, kartą pagavau save, berods kai man buvo trisdešimt: sėdžiu aukštai ant spintutės ir sakau tekstą „Žinau ką apie mane mama galvoja. Vargšas berniukas, jis bręsta.“ O ant spintelės sėdi trisdešimties metų diedas. Buvo truputį graudžiai juokinga.

Visi kūdikiai išauga savo drabužius. Man atrodo, mes jau išaugome šiuos vaidmenis. Be abejo, yra vaidmenų, kurių neįmanoma išaugti. „Ugnies veidas“ įvedus jaunus aktorius gali gyventi ir gyventi, nes tai socialiai aktualus spektaklis. Nagrinėjamos amžinos temos, todėl šis spektaklis gali gyventi dar dvidešimt metų.

Kaip tau, tuo metu devyniolikmečiui studentui, po kojomis nukrito toks vaidmuo tokio režisieriaus spektaklyje?

Atsidūriau laiku ir vietoje. Tik man įstojus Oskaras ruošėsi statyti šią medžiagą. Pamenu, ėjau į aktorinius bandymus. Buvau ką tik įstojęs jaunas devyniolikos metų vaikas, akademijoje pasimokęs vos pusmetį, tad net nežinojau kaip yra kuriamas vaidmuo. Buvau visiškai žalias. Rasa Samuolytė man yra sakiusi, jog iki pat premjeros galvojo, sukursiu aš tą vaidmenį ar ne. Aš tuo metu netgi nelabai supratau ką darau. Pasakydavo rėkti, aš ir rėkdavau. Turbūt tiko mano prigimtinė natūra, fiziniai duomenys. Visiškas atsitiktinumas.

Prisiminkime 2000-uosius. Ar nebuvo baisu imtis vaidmens, kurio finale tenka užmušti tėvus?

Pirmą kartą perskaitęs pjesę pasakiau Oskarui: „Tai visiškai aš“. Nesu aš nei tėvų žudikas, nei apskritai blogas žmogus, bet manyje buvo nemažai maišto. Galbūt šis bruožas ir leido susitapantinti su personažu.

Mano pirmas klausimas buvo toks: kas vaidins Olgą? Nors aš kažkur giliai viduje jau žinojau, jog tai bus Rasa Samuolytė. Aš ją kaip aktorę buvau įsimylėjęs dar studijų metais.

Ar tuo metu turėjai žmogų, su kuriuo tuo metu galėtum pasitarti?

Žmogus visada turi turėti kitą žmogų, su kuriuo galėtų pasidalinti. Mano mama iki šiol yra mano ramstis. Neseniai su ja kalbėjomės. Aš jai sakiau, jog visą gyvenimą viską dariau tik dėl jos ir tik todėl, jog ji manimi didžiuotųsi. Ir dabar dar tebedarau, kol dar turiu šį žmogų šalia. Tai mane stipriai veda į priekį. Mama visą laiką sakydavo ir iki šiol sako: „Aš tavimi tikiu, pasitikiu ir palaikau tave.“ Tai skatina viską daryti maksimaliai. Dažnai nepasaugau savęs, net tik scenoje, bet ir gyvenime – viskas dėl to, jog man tai svarbu.

Žinoma, tai gali žiauriai nuskambėti, tačiau mano profesija man visą laiką buvo pirmoje vietoje. Po to – mama, šeima, artimieji, meilė, draugai ir visa kita. Jeigu man reikia kažko atsisakyti dėl teatro, aš tai visada padarau. Dažnai dėl to nukenčia artimi žmonės, bet taip jau yra. Turbūt per anksti „įšokau“ į teatrą ir dabar nebegaliu išlipti.

O. Koršunovas yra sakęs, jog Kurtas „Ugnies veide“ – stipriausias tavo vaidmuo. Sutinki su tuo?

Oskaro statytuose spektakliuose, kuriuose aš vaidinu – tikrai taip. Sunku lyginti vaidmenis skirtingų režisierių spektakliuose: skirtingi darbo principai, skirtinga motyvacija, skirtingi siekiai, galiausiai – skirtingi stiliai. Be abejo, Kurtas yra stiprenis už Romeo.

Būdamas vos dvidešimties užlipai ant savotiško teatrinio olimpo – prestižinio Avinjono festivalio scenos. Kas įsiminė tose gastrolėse?

Pamenu tikrą rojų. Avinjonas buvo vienos iš pirmųjų mano gastrolių. Sunku rasti žodžius, tinkamus apibūdinti šiam festivaliui ir jį supančiai atmosferai. Kol vyksta festivalis, Avinjone verda gyvenimas, tačiau jam pasibaigus miestas tampa absoliučia dykuma: šiurena besimėtančios skrajutės ir nuplėšyti plakatai, nebėra žmonių, vyrauja tyla, ramybė ir pietų Prancūzijos grožis.

Festivalio metu verda gyvenimas, meilė ir draugystė. Visi susivienija dėl vieno dalyko – dėl teatro. Avinjone yra „In“ ir „Off“ programos – nepatekę į pagrindinę programą turi galimybę nuomotis sales, kviesti žiūrovus ir rodyti spektaklius. Galiausiai, kai kurie vaidina netgi gatvėje. Viskas kunkuliuoja teatru. Daug skirtingų žanrų ir skirtingų stilių – visa paletė teatro įvairovės. Nuo klasikinių pastatymų iki išprotėjusių šiuolaikinių performansų. Erdvės, kuriose vyksta spektakliai – vienas jų gali vykti tiesiog mokyklos salėje, kitas – popiežių rūmuose.

„Ugnies veidas“ – tai aštuoniolika metų repeticijų, spektaklių, klajonių po visą pasaulį. Ką visa tai tau davė?

Visų pirma, labai subrendau. Subrendau ne tik kaip aktorius. Aštuoniolika metų – tai labai ilgas laiko tarpas. Pilnametystė. Kažkada šis vaidmuo buvo mano teatrinis kūdikis, tad dabar aš jau esu tarsi jo tėvas. Pradžioje neturėjau jokių lengvų pavaidinimų ir lengvų etiudėlių – šokau tiesiai į profesionalaus teatro sceną su rimta paraiška, todėl negalėjau „apsikiaulinti“ nei prieš save, nei prieš Oskarą, nei prieš kitus kolegas. Juolab, jog esu maksimalistas.

Natūralu, jog visus tuos aštuoniolika metų norėjosi vaidmenį dar lipdyti, remiantis jau esamojo laiko patirtimi. Jeigu tuo metu aš buvau naivus, aklas, tikintis, pasitikintis ir neriantis stačia galva, tai dabar aš nebesu nei aklas, nei naivus, netgi nei tikintis, nei pasitikintis. Be abejo, aš tikiu ir pasitikiu – tiesiog dabar tai darau daug atsargiau. Visą šį laiką man reikėdavo patarimo, tačiau dabar jaučiuosi užaugęs tiek, jog jau galiu patarti kitiems. Kaip gyvenimas grūdina, brandina, norisi jame nuveikti vis kažką naujo, taip ir kiekvienas vaidmuo.

Net neabejoju, jog ir toliau šie spektakliai bus be galo įdomūs. Žinoma, jie bus kitokie nei buvo 2000-aisiais.

Kaip manai, ar pavyks vasario 25-ąją suvokti, jog šį vakarą – jau tikrai viskas?

Netgi šiuo atžvilgiu esu užsigrūdinęs. Jau esu palaidojęs kone visus senuosius savo vaidmenis. Žvelgiu į tai labai realistiškai. Be abejo, kažkur giliai viduje virpa jautrumo gysla – visgi, praėjo labai daug metų, daug meilės. Ir tai yra vienintelis spektaklis, kur netgi praėjus aštuoniolikai metų man nereikia kartotis teksto.

Marius von Mayenburgo „Ugnies veidas“ – jau vasario 24-25 d., Menų spaustuvės Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Pradžia 19 val.