565363-102670-1287x836  

Spektaklį apie Dauno sindromą turinčius žmones sukūręs D.Gumauskas: norėčiau, kad žmonės būtų smalsūs ir drąsūs

Aktorius Darius Gumauskas gruodžio pradžioje teatro žiūrovams OKT/Vilniaus miesto teatre parodė savo debiutinį spektaklį. Kartu su Andriumi Alešiūnu sukurtame spektaklyje – meniniame tyrime „Mongolija“ – jie kalba apie 21 chromosomos trisomiją, labiau žinomą Dauno sindromo pavadinimu, turinčius žmones, jų gyvenimą visuomenėje ir integracijos problemas.

Spektaklis užbaigiamas diskusija, kurioje dalyvauja genetikos ekspertas prof. dr. Algirdas Utkus. Po premjeros spektaklyje svarstomas problemas aptarėme su režisieriumi.

– Kaip jautiesi po premjeros?

– Nežinau, kol neįvyko kokie dešimt spektaklių, negaliu vertinti. Kol kas dar vyksta procesas.

– Kodėl buvo pasirinktas meninis tyrimas?

– Jau seniai norėjau rinktis tokį formatą. Jis buvo sumanytas kaip „stand-up’as“ – paskaita. Tačiau atėjus į salę man pasidarė nuobodu dirbti vienam. Atsitiktinumo dėka suradau Andrių Alešiūną. Įgijau partnerį, su kuriuo galėjau ginčytis. Andrius yra labai darbštus, muzikalus aktorius. Malonumas dirbti su tokiu aktoriumi.

Andriaus brolis turi 21 chromosomos trisomiją. Todėl su juo galėjau atvirai juokauti – nebuvo būtinybės būti atsargiems. Daugelis žmonių galvoja, kad trisomiją turintys žmonės nusipelnė tik gailesčio. Žmonės nedrįsta juoktis. Nežinau, ar man tai pavyko, bet rinkausi ne juoktis iš jų, bet juoktis kartu su jais. Esu tai išbandęs su savo dukra. Ji yra neįtikėtinai juokinga maža asmenybė, ir niekas manęs taip neprajuokina, kaip ji. Nemanau, kad iš jos šaipausi. Nereikia bijoti juoktis kartu su jais. Jie labai tai vertina.

– Šis spektaklis užima tam tikrą vietą visoje OKT teatro temų konsteliacijoje, kur svarbios yra egzistencinės, socialinės problemos.

– Taip, galima įvardyti daugiau šiame teatre pastatytų panašių spektaklių – Birutės Kapustinskaitės „Terapijos“, Kamilės Gudmonaitės spektakliai, Kornelijos Krasilnikovaitės „Psichozė 4.48“. Šiame teatre kalbama apie mediciną (juokiasi).

– Panašios temos būdingos ir šiuolaikinei filosofijai – mąstoma, kaip gyvybė modernybėje pajungiama kontrolei ir produktyvumui.

– Todėl man atrodo, kad pusė paskaitų aktoriams turėtų vykti medicinos fakultete. Mažų mažiausiai – anatomijos kursas.

– Prie šio spektaklio sukūrimo prisidėjo daug žmonių.

– Buvo labai sunku atrasti spektaklio stilių. Tiems žmonėms rodydavau spektaklį, klausiau jų nuomonės, į ją atsižvelgdavau, tikrinausi, ar mano pasirinkta logika yra suprantama tik man vienam. Todėl jie buvo man reikalingi. Drauge su Vytautu Leistrumu įrašinėjome tai, ką grojo Anita (aktoriaus dukra – K.P.), – tai buvo trys valandos „kietos“ džiazinės improvizacijos. Mažai tos muzikos buvo panaudota, bet pati spektaklio garso logika nėra laužta iš piršto. Visa tai perimta iš trisomiją turinčios mano dukros, o giesmę „Sveika Marija“ gieda A.Alešiūno brolis, taip pat turintis trisomiją.

– Spektaklio anonse rašote: „Spektakliui pasirinkta nestandartinė forma, palaipsniui žiūrovą vedanti iš pasyvaus istorijos stebėtojo, į „aktyvų mokinį“ ir galiausiai suteikiant platformą žiūrovui įsitraukti į pokalbį.“ Kaip į pirmuosius pasirodymus reagavo žiūrovas?

– Anonse mano išsakyta mintis yra mano tikslas ir svajonė, kurios siekiau kurdamas šį spektaklį. Jį rodėme jau tris kartus: pirmą kartą – susirinkusiems kolegoms, draugams, pažįstamiems, po to jau buvo du oficialūs spektakliai. Per pirmąjį spektaklį kalbėjome vieni, žmonės neįsijungė.

Antrojo spektaklio metu įsijungusių buvo daugiau, per trečiąjį – dar daugiau: vieni muistėsi, norėdami išeiti, o kiti norėjo bendrauti toliau. Būčiau neprieštaravęs, jei tie, kuriems buvo nuobodu, būtų išėję namo, o kiti būtų galėję pratęsti diskusiją galbūt kita forma. Man labai svarbus grįžtamasis ryšys. Žmonės sako turėję daug klausimų, bet mieliau klausęsi kitų žmonių. Jie bijo, kad jų klausimai nuskambės kvailai, o kiti juk žino daugiau. O juk tie klausimai ir mitai, susiję su neįgaliais žmonėmis, ir yra kvaili, klišiniai. Norėtųsi iš tokių klausimų kartu pasijuokti, juos „nupūsti“.

– Kas jus labiausiai erzina požiūryje į neįgaliuosius?

– Kai kas ne erzina, bet stebina. Yra buvę atvejų, kai apie mano dukrą žmonės yra sakę „nežiūrėk“, uždengę žiūrintiems akis. Gulėjau su ja ligoninėje. Mane paguldė su kitu vyriškiu, kuris slaugė anūkę. Ta mergaitė labai domėjosi, kodėl kita mergaitė taip įdomiai elgiasi, kodėl ji pakreipusi galvą, kodėl ji leidžia tokį garsą. Galbūt jos senelis pagalvojo, kad mane tai žeidžia. Savo anūkei jis pasakė „nieko neklausk“, uždengė akis ir nusuko jos galvą į šalį. Man tai buvo pati geriausia metafora ir pavyzdys, kad, atvirkščiai, klausti reikia. Visi žinome, kad tai yra matoma.

– Negalią turintys žmonės patyrė ilgai trukusią socialinę atskirtį, kai apie juos apskritai nebuvo klausinėjama.

– Taip. Nenorėčiau spekuliuoti dviem istorijomis, kurios neseniai įvyko Žiežmariuose ir Biržuose (kur vietiniai gyventojai priešinosi protinę negalią turinčių asmenų globos namų įsteigimui – K.P.), bet tai visgi atveria tam tikrą visuomenės pūlinį, kai sakoma: „Mes nenorėtume, kad mums savaitgalį iškylaujant mūsų vaikai matytų šitokius žmones.“ O kodėl gi nepamačius? Ar tai ne mūsų Žemės gyventojai?

– Ar tai, kad kiti žmonės nenori matyti tokių žmonių, nerodo, kad juos pačius yra ištikusi gili krizė, ir kad tokie spektakliai gali gydyti jų traumas?

– Mums gali padėti keletas žingsnių. Visi mes turime vaikystės krizių, vertybinių problemų, bet daug kas priklauso nuo žinių. Man pavyko vaikystėje turėti draugą, kuris turėjo šį sindromą. Primygtinai ėmiau tuo domėtis. Tada gimė dukra. Kai žmonės nežino, jie panikuoja, nesuvokdami kitoniškumo. Jie sustingsta, jiems iš rankų iškrenta pirkinių maišeliai.

Kartą su dukra prekybos centre, kuri pradėjo man kelti scenas, kad per ilgai laukiame kasoje. Buvau įpratęs nekreipti dėmesio į tokias scenas – tiesiog laukiau. O žmonės mane palaikė kažkokiu asocialiu tėvu, kuris leidžia savo vaikui vartytis ant grindų, pykti ir kelti triukšmą: „Mes nenorėtume matyti tokių neinteligentiškų vaikučių, kurie raičiojasi ant žemės, nes tokių mūsų visuomenėje neturėtų būti!“

– Turbūt žymiai sunkiau visa tai priimti yra ne šį sindromą turintiems vaikams, o jų tėvams?

– Taip, šie vaikai yra daug laimingesni už visus kitus. Jei jiems nieko neskauda, jeigu jų niekas nestumdo, jeigu jie yra apsupti geros aplinkos, jie patys savo problemų tikrai nemato. Neturėjau tikslo kažkam grūmoti pirštu, kažką mokyti.

– Tiesiog pasidalyti?

– Taip. Gerą pavyzdį pristatęs, filmą „Sengirė“ mums pateikė kino režisierius Mindaugas Survila. Jis sakė, kad žmones reikia supažindinti su reiškiniu. Taip darome ir mes su komanda.

– Anonse jūs taip pat sakote, kad integracija vis dar yra formali. Tikroji integracija prasideda nuo mūsų – sveikųjų gebėjimo bendrauti ir priimti neįgaliuosius kaip įprastą visuomenės dalį. Kokiu būdu kiekvienas iš mūsų galėtų prisidėti prie tos integracijos?

– Galiu pateikti vieną pavyzdį. Mano dukra yra turėjusi ne vieną auklę. Ją mums yra padėjęs prižiūrėti ir vienas vaikinas. Jis taip susidomėjo tokiais vaikais, kad pasisiūlė savanoriauti jos mokykloje ir ten dirbo gerą pusmetį. Nesiūlau visiems pulti savanoriauti. Tik norėčiau, kad žmonės būtų smalsūs ir drąsūs.

Buvo atvejis, kai nešdamas šiukšles nepamačiau, kur mano dukra, ir ji išėjo į sankryžą. Ją galėjo partrenkti mašina, gerai, kad eismas judėjo lėtai. Ją tiesiog buvo galima paimti už rankos ir palydėti į šaligatvį. O aš pamačiau per priekinius stiklus tarsi animaciniame filme žvelgiančias išsigandusias akis. Ji išėjo į gatvę jausdamasi drąsi. Vairuotojai jai signalizuoja, o jai tai patinka.

Norisi, kad žmonės neužsisklęstų. Iš dalies suprantu žmones, kurie nenori, kad jiems būtų uždengtas gražus vaizdas nuostabioje Lietuvos vietoje, bet reikia pagalvoti ir apie teigiamus dalykus.

– Lietuvoje žmonėms būdingas privačios gerovės – sterilaus gyvenimo – siekis, leidžiantis išsilaisvinti nuo bet kokių blogų minčių. Ir tai parodo, kokie mes esame beprotiškai nelaimingi.

– Mes nepagalvojame apie ateitį. Mūsų tėvai ar artimieji staiga gali susirgti senatvine demencija, žmogus dėl savo ligos gali skleisti ne pačius maloniausius kvapus…

Vilniuje, berods Karoliniškėse, yra viena mokykla, kur turinčius tokią negalią bandoma integruoti į mokyklinę aplinką. Vienas kitas vaikas priimamas į klases. Žinoma, jis nebūtinai mokysis taip pat, kaip kiti. Bet būdamas klasėje tas vaikas, mano galva, duotų daugiau, nei visi mokytojai per visus mokslo metus.

Vaikai mokosi suvokti. Vaikystėje mano buvo didelė galva ir ausys. Vaikai nupiešdavo ant žemės mano didelę galvą ir ausis ir sakydavo: „Ar įsivaizduoji, kaip baisiai atrodai?“ O ką man daryti?

Nesakau, kad šis spektaklis yra meninis šedevras, kad su juo sieju didelius lūkesčius, nesiekiu, kad mane pagirtų dramaturgų pasaulis. Tiesiog jaučiau poreikį apie tai kalbėti.

– Spektaklyje kalbama apie vaikystę, apie laiką, kai stereotipai ar visuomenės spaudimas dar nėra užgožę tikrojo gyvenimo džiaugsmo. Ar visuomenėje mes tik įgyjame stereotipus ir išmokstame vengti negalią turinčių žmonių? Gal esama ir priešingos tendencijos? Juk normos ir papročiai tarsi švelnėja.

– Yra tokia mada. Įsigali liberalus požiūris į žmogaus teises, ir tai – labai gera slinktis. Bet Lietuvoje apie šiuos žmones dar daug kas nepadaryta – daug kas nežino net ligos pavadinimo. Kita vertus, draugo, apie kurį pasakoju spektaklyje, aplinka jo atžvilgiu buvo gera. Prie fermų sustoję girtuokliai išmokydavo jį pasakoti kokį nors vulgarų anekdotą, kad grįžęs namo nieko nesuprasdamas papasakotų šeimai. Bet jie nebuvo piktybiniai, suprato, kad tai yra mūsų gamtos dalis, Dievo kūrinys. Nesityčiodavo, galbūt patraukdavo per dantį – bet kieno gi iš mūsų nepatraukia per dantį?

Problema šiais laikais tampa žmonių uždarumas. Ar pastebi, kad kiemuose beveik nėra vaikų? Išėję iš mokyklos jie sėda į automobilius ar autobusiukus, važiuoja į būrelius arba namo, nebendrauja laisvoje aplinkoje.

– Galbūt kuriant stereotipus svarbesni yra ne stigmatizuojami žmonės, o tai, kokiais mes turime tapti? Ar jums neatrodo, kad tie stereotipai yra susiję su konkurencija ir panašiais dalykais?

– Taip, vaikai ruošiami būti geriausiais. Jie yra ruošiami kovai, kapitalizmui, pinigų „kalimui“, ruošiami būti geriausiais. O jei tas vaikas nenori nei kovoti, nei kurti verslo ar meno? Jei jis šiuo metu nori būti vaikas, o užaugęs nori būti žmogus?

– Ar sutiktumėte su mintimi, kad mums neužtenka negalią turinčio žmogaus laikyti tik kitokiu, ypatingu asmeniu, kuriam reikalinga pagalba? Ar pritartumėte minčiai, kad mes visi turime tapti jais, tapti vienais iš jų, empatiškai įsijausti?

– Beveik neturiu ką pasakyti, sutinku su kiekvienu žodžiu. Ieškojau kuo paprastesnio būdo pasiūlyti žiūrovui vertinti tuos žmones teigiamai. Jei vienas žmogus kitą pastumia ar išgąsdina, dėl to nuo to žmogaus negalima nusisukti.

Praleidžiu daug laiko tarp tokių vaikų. Buvo metų, kai tarp jų jaučiausi geriausiai. Jie yra savi ir tikri, be klišių, o kartais iškrečia labai linksmų pokštų, turi savitą, tarpusavyje suvokiamą humoro jausmą. Turi atkreipti į jį dėmesį, išlaikyti aštrų protą.

– Kaip manai, koks būtų vaikų bendravimas atsiradus bendruomenei, kur pusė turėtų negalią, o kita pusė neturėtų?

– Reikia tam pasiruošti ir pabandyti. Tam tikrų integracijos programų esama, pas juos su dovanėlėmis per šventes ateina vaikai iš kitų mokyklų. Bet reikalingas ilgalaikis ir pastovus gyvenimas kartu. Kitaip tokių žmonių nesuprasi.

*****

Kasparas Pocius, 15min.lt, 2019 m. gruodžio 20 d.