Grožis, kuris negelbėja baisaus pasaulio

„Tai apie paralyžiuojančią meilės idėją“, – sako režisierius Jokūbas Brazys, ir jo „Žuvėdroje“ žodžiai tampa kūnu. Visus čechoviškos pjesės personažus vaidina labai jauni žmonės, vieno kurso studentai, todėl paralyžiaus, nirvanos, sekinančios meilės raumenų (o ir kaulų) ištraukimas į spektak­lio paviršių nestebina – jie prašo ir netgi reikalauja meilės. Meilės šiaudo griebiasi trokšdami išgelbėti ir save, ir kitą.

[…]

Tačiau dar lieka meilė menui, kūrybinė aistra. Ir Treplevui, ir Braziui. „Žuvėdroje“ ji prasiskleidžia. Jaunas režisierius visiškai netikėtai – po visų dramatiškų perturbacijų mūsų teatre, kai scenos dievų mažta, ak, jau nebeliko ir nebeliks dėl ko į teatrą vaikščioti – pademonstruoja ne tik aistrą, bet ir sugebėjimą. Talentą tuščioje erdvėje (panaudojamos tiktai kėdės – populiariausias pasaulyje teatrinis rek­vizitas) taip pripildyti ir suvaldyti aktorius, kad jie, išėję iš už kulisų su garsiai atitraukiama užuolaida, imtų kurti į bendrą taktą, pulsą, maža to, į savo sūkurį įsitemptų publiką.

[…]

Kadaise, 2013 m., šioje pat vietoje gimė Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ su patyrusiais aktoriais. Rodos, jų kėdės stovėjo kitaip, kažkaip prisispaudusios prie kairiosios sienos… Nauja negrabi sceninė gyvybė su 20-keliamečiais mėgina įsitalpinti tarp kreida ant grindų nupiešto paukštuko ir tikrų paukščio, gyvūno kaulų (Nina: „Žmonės, liūtai, ereliai (…) tylinčios žuvys (…).“). Ką gi, mes žirgliojame, žmonija vystosi ten ir atgal: apgraužtų, kraujuotų kaulų krūva; gerklingas ūkvedys Šamrajevas su maskuojančiomis kelnėmis; vanduo liejasi ant kūno ir į gerklę; „Nirvanos“ kankynė; žuvėdra prasmenga šulinyje… Suprantu, kurso draugai šiek tiek chuliganauja, prikuria tiek garso ir tylos, kad išeina nesakysiu – kiek, tikiuosi, sumažės. Bet dirigentas derina, išdiriguoja, prikelia kūrinį. Per patį atlikimą man kliuvo nebent Trigorino niekuo nepridengtas monologas apie rašymą. Visa kita, net ir su galimais trukdžiais – o stebukle! – vis tiek jungiasi į tą Kostios deklaruojamą „naują formą“, „pasaulio valios karalystę“. Bravo!