Oskaras Koršunovas: „Lietuva apvaginėja save ir tampa nuobodi“

Šlovė ir panieka, sentimentai ir neviltis. Tokių skirtingų būsenų apimtas 46 metų teatro režisierius Oskaras Koršunovas po Venecijos bienalės iškeliavo į Oslą.

Venecijoje šiandien bus suvaidintas paskutinis spektaklis iš šių metų bienalės teatro programos, kurioje prieš savaitę itin sėkmingai pasirodė Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatras.

O.Koršunovas paliko Veneciją anksčiau nei kiti garbingi svečiai, nes skubėjo į Norvegiją – Oslo nacionaliniame teatre jis repetuoja naują spektaklį.

Iš viešbučio į Venecijos oro uostą 46 metų O.Koršunovas vyko drauge su savo geru pažįstamu, bendraamžiu, vienu garsiausių Vokietijos režisierių Thomasu Ostermeieriu, kuris vadovauja Shaubuehne teatrui Berlyne.

Abu tuo pačiu laiku pradėjo kūrybą teatre, abiejų spektakliai kviečiami į garsiausius festivalius. Ir šįkart abu buvo tarp kviestinių meistrų Venecijos bienalės teatro festivalyje. Įlipęs į vandens taksi, lietuvių režisierius iškart pajuto kolegos aroganciją ir vadina tai juokingu ir kuriozišku įvykiu.

„Jam buvo nepatogu, kad jis – didžiausio Vokietijos teatro vadovas, plauks vienu kateriu su kažkuo. O juk jis yra važiavęs į Vilnių žiūrėti mano spektaklių, aš dirbau jo teatre, Venecijoje mes normaliai bendravome viešbučio bare. Vadinasi, perkeltine prasme viename laive mes galime būti, o realiame laive – sunkiai?“, – juokėsi O.Koršunovas.

Kalbėjomės su režisieriumi apie įvairias arogancijos rūšis, kurias tenka patirti, kuriant teatrą Lietuvoje.

„Venecijos bienalei jaučiu sentimentus dėl „Roberto Zucco“, vaidinto prieš 16 metų.

Tai vienos įsimintiniausių mūsų gastrolių, nors vertinimai buvo prieštaringi.

Tada spektaklį rodėme saloje, buvusiame doke. Finale, kai Zucco nušoka nuo stogo (spektaklyje jį vaidinęs Saulius Mykolaitis nuskriedavo žemyn riedutininkų rampa), scenos gale atidarėme vartus.

Tai buvo didžiuliai vartai, pro kuriuos į doką įplaukdavo laivai. Mūsų spektaklio finalas – realus naktinės Venecijos vaizdas.

O juk tikrasis Roberto Zucco buvo kilęs iš Venecijos.

Šį kartą mūsų teatrasbuvo pakviestas su „Hamletu“. Šitame, sportiniais terminais kalbant, aukščiausios lygos čempionate mūsų spektakliui pasibaigus kilo tokios ovacijos ir pasipylė šūksniai „bravo“, kad buvo justi nevaržoma laukinė publikos reakcija.

Nepraleisiu progos pasigirti. Man, pavyzdžiui, be galo patiko Christopho Marthalerio spektaklis. Ir žiūrovams patiko, bet nebuvo tokios reakcijos kaip po mūsų „Hamleto“. O tai profesionalų publika. Pati reikliausia. Jauni profesionalai dar nėra praradę vilties, tikėjimo teatru ir optimizmo“, – kalbėjo O.Koršunovas.

Ch.Marthaleris šiemet  apdovanotas „Aukso liūtu“ už viso gyvenimo nuopelnus. Pati Bienalės teatro programa rodo šito festivalio renesansą, nes buvo sukviesta kaip niekada daug garsių režisierių ir dramaturgų. Tikras šiandienos Europos teatro elitas.

Svarbu ir tai, kad visi meistrai Bienalės metu dirbo su jaunimu – vedė kūrybines laboratorijas. Ir visi kartu žiūri spektaklius. Kaip tik meistrų ir jaunimo bendradarbiavimas daro Venecijos bienalės teatro festivalį išskirtiniu.

– Kūrybinėje laboratorijoje su jaunais aktoriais iš įvairių šalių jūs repetavote „Mūsų klasę“, lietuvių žiūrovams pažįstamą lenkų dramaturgo Tadeuszo Slobodzianeko pjesę. Kodėl?

– Su ta medžiaga dabar dirbu Oslo nacionaliniame dramos teatre. Jaučiu milžinišką norvegų aktorių susidomėjimą, su kokiu nesusidūriau ten nei statydamas Henriką Ibseną, nei Augustą Strindbergą, nei Joną Fosse. „Mūsų klasė“ juos sukrečia, nes patį Holokausto faktą jie žinojo teoriškai, bet negirdėjo nieko konkretaus apie Rytų Europos istoriją, jie neįsivaizdavo, kaip viskas buvo žiauru. Su panašiom reakcijom susidūriau ir repetuodamas Venecijoje. Aktoriai nežinojo, kaip suprasti pjesės epizodus. Kiek neteisybės, kiek žiaurumo būta. Dirbau su dviem dešimtimis žmonių, įjungiau visus – ir dalyvius, ir stebėtojus.

– Dalyvavimą festivaliuose vadinate konkurencija. Ar iš tiesų tai suvokiate kaip kūrybos varžybas?

– Kvietimas į aukščiausio lygio festivalį teatrui yra pripažinimo ženklas. Atsirandame tarp garsiausių teatro vardų.

Konkurencija akivaizdi. Galima vadinti tai varžybomis, bendradarbiavimu ar bendravimu, bet svarbu, kad menininkai galynėjasi ten, pagrindiniuose festivaliuose.

Festivaliniai spektakliai savo šalyse paprastai neturi daug žiūrovų. Jiems reikia specifinių žiūrovų – išsilavinusių, žinančių platų teatro kontekstą. Šiuo atžvilgiu OKT yra gana unikalus, nes iš esmės mes gyvename iš festivalių ir kartu esame mėgstami Lietuvos žiūrovų. O juk būna didžiulis skirtumas tarp to, kas traukia miestų publiką ir kas vertinama tarptautiniu mastu.

Atsižvelgus į tai, kokį tarptautinį lygį esame pasiekę, mes lyg ir turėtume savo mieste turėti erdvę vaidinimams. Bet to nėra. Mes vaidiname biure, per vidurį vaidinimo ima trūkti oro, grimo kambarių nėra, aktoriai persirenginėja gretimame kabinete.

Pažiūrėkime tada, kokiomis sąlygomis kuria mano kartos režisieriai, su kuriais susitinkame tarptautiniuose festivaliuose.

Latvijoje Alvis Hermanis dirba Rygos Naujajame teatre, Varšuvoje Grzegorzas Jarzyna – didžiuliame teatre „Rozmaitosci“, Krzysztofas Warlikowskis turi kur vaidinti ir jam statomas teatras. Matydamas tuos teatrus supranti, kad valstybė suvokia, koks svarbus yra teatras.

– Pafantazuokime, ar Vilniuje šiuo metu yra erdvių, kur OKT galėtų įsikurti nepastūmęs kito teatro?

– Mums nereikia marmurinio mauzoliejaus. Šiuolaikiniam teatrui užtenka to, kas vadinama juoda dėže – erdvės, kuri keičiama pagal spektaklio poreikius. Mes padarytume teatrą ir iš sandėlio.

Vilniaus centre tarp Radvilų rūmų ir Liejyklos gatvės daug metų stebiu didelį jokia veikla neužimtą statinį. Esu atidaręs jo duris: ten, matyt, nuo sovietmečio riogso surūdijusios mašinos. Fantastiška erdvė teatrui.

– OKT penktą kartą pelnė teisę vadintis Vilniaus miesto teatru ir gauti savivaldybės dotaciją, kuri iki šiol būdavo, kaip skelbta, „58–87 tūkst. eurų per metus“. Tai daug ar mažai?

– Ruošdamasis „Mūsų klasei“ buvau Varšuvoje, bendravau su žmonėmis iš G.Jarzynos teatro „Rozmaitosci“. Mane stulbina jų pasakyti skaičiai: iš Varšuvos savivaldybės jie kasmet gauna 8 mln. zlotų (beveik 2 mln. eurų), nors premjerų išleidžia mažiau nei OKT.

Pabandykite atspėti, kiek gauna visi Varšuvos miesto teatrai. Net nepriartėsite su atsakymu: 100 mln. zlotų (per 24 mln. eurų). Lenkijoje net komercinis teatras remiamas. Garsusis Adomo Mickevičiaus institutas, siekdamas, kad Lenkijos teatrai – vien teatrai – būtų žinomi užsienyje, skiria apie 40 milijonų zlotų (beveik 10 mln. eurų).

Vilnius, kaip ir pati Lietuva, turi ambicijų konkuruoti menu, nenusileisti kad ir tai pačiai Varšuvai. Bet kaip tai padaryti, kai susiduriame su cinišku požiūriu į kultūrą? Ir tai klausimas ne apie pinigus, o apie mąstymą.

Mūsų šalis ne kultūrą žlugdo, ji pati save apvagia. Ji tampa nuobodi, neįdomi. Ir emigracija kyla dėl to, kad čia nebėra ką veikti, nebėra kaip realizuoti savęs.

Kultūra be politikos ir politika be kultūros – mirtinas derinys.

OKT nuolat važinėja po pasaulį ir mes vis iš naujo atrandami: koks įdomus teatras!

Ir mūsų užsienio gastrolės nebėra pasaulio rūpestis, kaip būdavo pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais.

Kai Rytų Europa tik atsivėrė, Vakarų šalys aktyviai finansavo dėmesį jos teatrams. Tada labai tiko būti prastai angliškai kalbančiu genijumi iš Rytų Europos, tokiu išgeriančiu intuityvistu, kuris nieko nesupranta, bet yra netikėtai įdomus grynuolis.

Dabar taip nebėra. Rytų Europa nieko nebedomina ir visiems įkyrėjo savo emigrantais ir visais kitais dalykais.

Dabar jau iš Rytų Europos laukiama sąmoningumo, kad ir jų menininkai, ir politikai dalyvautų bendrame kultūros vyksme. Ir susimokėtų už tai.

Tas pats Th.Ostermeieris vadovauja didžiausiam, turtingiausiam teatrui Europoje. Jo gastroles valstybė solidžiai finansuoja. Lygiai kaip ir Lenkija šiemet solidžiai finansavo Krystiano Lupos spektaklio dalyvavimą Avinjono pagrindinėje programoje ir daugybė Lenkijos kultūros žmonių vyko į Avinjoną, plačiai aprašė tą įvykį, nes tai Lenkijos garbės reikalas – jų teatras tokiame festivalyje.

OKT savo laiku parodė aštuonis spektaklius Avinjono pagrindinėje programoje ir tai buvo lyg ir mūsų pačių reikalas.

Dabar, kai gauname kvietimus vykti į gastroles, mes vis dar turime būti konkurso dalyviai be jokių garantijų, kad mūsų vaidinimai svetur – tas Lietuvos garsinimas – gaus valstybės paramą. Visiškai sutrikę prioritetai ir akcentai.

Man baisu, tiesą sakant. Baisu ne dėl savęs. Daug pasiekiau ir galima padėti gražų tašką po Venecijos bienalės.

Bet kas čia bus po dešimties, dvidešimties metų? Kaip atrodys Varšuva ir kaip atrodys Vilnius?

Mes nagrinėjame tik OKT atvejį. Tai nėra liūdniausias atvejis, bet jis parodo, kad tu gali labai daug pasiekti už sienos, bet kai grįžti, tai niekam nieko nereiškia ir nieko nekeičia.

Įvertino už savo laiko atspindžius

Venecijos bienalės teatro festivalis pristatė O.Koršunovą kaip režisierių, kuris per itin trumpą laiką sukūrė Vilniuje teatrą lyderį – OKT, išgarsėjusį savo gyvenamo laiko apmąstymais.

OKT veikia nuo 1999 m. Pradedant 2004 m. OKT stabiliai laimi teisę vadintis Vilniaus miesto teatru.

O.Koršunovas yra pastatęs spektaklių ne tik savo teatre, bet ir kituose Lietuvos bei užsienio teatruose. Režisierius apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2002 m.), Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2003 m.), keliais Auksiniais scenos kryžiais.

Garbingų apdovanojimų O.Koršunovas yra pelnęs ir svetur. Tai Europos teatro premija „Už naująsias teatro realybes“ (2006 m.), Lenkijos prezidento Auksinis kryžius (2006 m.), Prancūzijos Menų ir literatūros ordino kavalieriaus titulas (2009 m.), V.Mejerholdo prizas (2010 m.).

****

Rūta Oginskaitė, Lietuvos rytas, 2015 m. rugpjūčio 8 d.