Ispanų kritikų atsiliepimai po spektaklių „Žuvėdra“ ir „Paskutinė Krepo juosta“

OKT/Vilniaus miesto teatro gastrolės pakrypo į Ispaniją. Spalio 16, 17 bei 18 dienomis „Žuvėdra“ pristatyta Madride vykusiame festivalyje „Una mirada al mundo“. Žironoje rengiamame festivalyje „Temporada Alta“ teatras lankėsi jau penktus metus iš eilės. Šiemet spalio 23, 24 dienomis jo programoje pristatytas spektaklis „Paskutinė Krepo juosta“. Jūsų dėmesiui – ispanų kritikų atsiliepimai apie šiuos du spektaklius.

****

Koršunovas apginkluoja žuvėdrą

Nacionalinis dramos centras ruošiasi priimti vieną iš Europos teatro renovacijos totemų. Oskaras Koršunovas šį penktadienį atvyksta į Madridą su „Žuvėdra“, distiliuota jo kompanijos laboratorijoje. Lietuvių režisierius, ištikimas savo credo, šioje „Žuvėdros“ versijoje nuvalo nuo Čechovo pjesės dulkes, kurios laikui bėgant apsėdo jos esenciją. Koršunovas pasinaudoja proga ir sujungia pjesę su šiuolaikinio žmogaus ieškojimu bei skausmu.

„Šiame estetiniame Trepliovo diskurse, kuriame jis kaltina savo epochos teatrą dėl rutinos ir prietarų, randame panašumų su kūrybinga Koršunovo asmenybe. „Reikia naujų formų. Jei jų nėra, geriau nereikia nieko“ – žymusis Trepliovo teiginys, kurį kai kas lygina su Hamleto dilema „būti ar nebūti“. OKT steigėjas pasisavino šį teiginį prikelti šiai „Žuvėdrai“ bei didžiajai daliai kitų per 15 kūrybos metų pastatytų spektaklių. Galbūt Koršunovas save labiau atpažįsta antroje teiginio dalyje – jis linksta į tuštumą. Tai mes matome jo beveik vienuoliškame pastatymo asketizme. Šioje pjesėje jis pristato aktorius susėdusius eilėje, tarytum vyktų repeticija. Žingsnis pirmyn kiekvieną syk, kai ateina eilė sakyti kalbą. Scenografijos beveik nėra: tik balkšva šviesa, sklindanti iš lubose kabančių lempų, daugiau nieko. Antroje dalyje dar yra stalas ir sofa. Visas spektaklio svoris ir atsakomybė prikelti naujam gyvenimui sudėvėtą tekstą tenka aktoriams, kurie šluote šlavė hiperbolines pagyras įvairiuose festivaliuose. Paminėkime jų vardus: Martynas Nedzinskas (Trepliovas), Agnieška Ravdo (Nina), Nelė Savičenko (Arkadina)… Tikslumas, emocija ir natūralumas – tokie yra pagrindiniai jų vaidybos bruožai. Nerėkdami, o šnibždėdami, jie pakeri žiūrovą, kuris dvi su puse valandos maudosi jausmų krioklyje.

Koršunovas taip pat pabrėžia sąsają tarp „Žuvėdros“ ir „Hamleto“. Čechovas „Žuvėdroje“ sėja užuominas, o kai kur ir atvirai cituoja klasikinę Šekspyro pjesę. Be to, Trepliovo tragedija rutuliojasi panašiai, kaip ir Danijos monarcho: jis stengiasi atplėšti savo motiną iš Trigorino – vyro, kurį laiko išnaudotoju, gniaužtų. Koršunovas pabrėžia teatro būtinumą ir reikiamybę, kalbėdamas apie katarsinį atskleidžiamumo efektą: sąmokslas prieš karalių atskleidžiamas komikų spektaklio dėka. Koršunovas kuria, siekdamas prikelti palaidotas tiesas. Su savo „Žuvėdra“ jis pabaigia trilogiją, kuri prasidėjo su „Hamletu“ ir kurią vėliau sekė, būtent, Gorkio „Dugne“. Visi trys pastatymai yra nulieti asketiškoje Vilniaus studijoje, įkvėpti obsesišku troškimu atnaujinti klasikų keliamus klausimus.

Po šios trilogijos Koršunovas ėmėsi „Paskutinės Krepo juostos“, absurdo hito. Jis atveža šį monologą su Beketo parašu į „Temporada Alta“ festivalį, į kurį atvažiuoja kartu su aktoriumi Juozu Budraičiu, tikra Lietuvos scenos institucija. Šių mini gastrolių dėka Ispanijos publika turės progos paragauti dramaturginio intensyvumo kurį Koršunovas švirkščia į savo montažus. Režisieriaus ranka supa ir atnaujina senojo kontinento sceną kartu su kitais guru, tokiais kaip Romeo Castellucci, Thomas Ostermeier, Jan Klata… Figūromis, kurios lankosi Europos festivaliuose ir, kartu su polemikomis bei išsiskiriančiomis nuomonėmis, stengiasi kurti sceninę gramatiką, atitinkančią ir stimuliuojančią šiuolaikinį žiūrovą. Šiame kontekste Koršunovas neša „anti teatro“ vėliavą ( sunaikindamas kanonines konvencijas), kuris jau prasisunkė į oficalų ratą, nepaisant to, jog yra gimęs visiškai heterodoksinėje radikalios nepriklausomybės žemėje. Jo kelias atrodo aiškus: „Naujos formos, arba nieko“.

Alberto Ojeda, El Cultural

*****

Žuvėdra: tai švilpimas

Nepakartojamas spektaklis, kuriame akis į akį susidūrė realybė ir fikcija. OKT nacionaliniame dramos teatre vaidino „Žuvėdros“ premjerą. Mes ilgėjomės Oskaro Koršunovo nuo tada, kai jis „Abadia“ teatrą pavertė picerija, kurioje Montekiai ir Kapulučiai mėtėsi miltais, įrodinėdami, kieno pica didesnė. Tai buvo Romeo ir Džuljetos tragedija, įtempta, kaip lankas, ir atnaujinta, tačiau nepraradusi gilumo. „Žuvėdros“ pradžia buvo stebėtina: aktoriai jau buvo scenoje, kai publika ėjo į salę; Martynas Nedzinskas, vaidinantis Kostią, leido kaimo garsus, o jo kolegos laukė; Rasa Samuolytė (Maša) pasakė: „El espectaculo empezara en un momentito“ (isp. k. spektaklis netrukus prasidės); žiūrovė iš salės priekaištavo; vienas aktorius bandė pradėti spektaklį, jo kolegos ėmė kalbėtis su publika, jų žodžiai titruose nebuvo išversti ir, pagaliau, Nedzinskas sušuko technikams: „Kas čia cypia?“.

Tačiau spektaklis tęsėsi prie uždegtų salės šviesų, o užkulisiuose girdėjosi riksmai. Viena žiūrovė paklausė: „Ar spektaklis toks ir turi būti?“. „Comsi comsa“, atsakė jai Nedzinskas rankos žestu ir angliškai pridūrė, jog cypimas juos trikdo. Tuo tarpu nuostaba jau buvo milžiniška, nes, kol vieni aktoriai ir toliau vaidino Žuvėdrą, kiti kreipėsi į technikus, jų komentarų niekas nevertė, kai kurie žiūrovai ėmė kelti balsą, o salės gale girdėjosi baisūs durų trenksmai – ženklas, kad situacija tapo nekontroliuojama.

Kadangi spektaklis ir toliau tęsėsi, daugelis linkome prie nuomonės, jog tai buvo nepakartojama metateatrinė inscenizacija tol, kol 22-trą spektaklio minutę, po stebinančios tamsos epizodo, kai niekas nebežinojo ar tai buvo spektaklio dalis, ar ne, kai keli žiūrovai piktinosi, o daugelis žavėjosi tuo, kas vyksta („Tai geriausia žuvėdra, kurią esu matęs, o jau mačiau dešimt“, sakė vienas aktorius), Nedzinkas paskelbė 10-ties minučių pertrauką nenutilstančio ir visus trikdančio cypimo nutildymui.

Tą akimirką „Valle – Inclan“ teatre vienu metu vyko keturi spektakliai: Žuvėdra, Kostios režisuojamas meta teatras, kurį aktoriai improvizavo cypimo akivaizdoje, nuolat dažnėjantys durų trenksmai ir tai, kas vyko užkulisiuose, tarp teatro ir kompanijos technikų, ieškant cypimo priežasties. Kai pagaliau vienas salės darbuotojas su racija buvo pakviestas išeiti į vestibiulį (o pastarasis, kaip tikras karys, nenorėjo palikti mūšio lauko), cypimas iškart dingo ir komedija tęsėsi bandant įtikinti publiką, kad viskas taip ir turėjo būti. Bet ne.

Javier Vallejo, El Pais

****

Pokalbis su Madrido „Alma Viva“ teatro režisieriumi ir aktoriumi Cesar Berlo.

„Nesu iš tų žiūrovų, kuriems viskas patinka. Esu pakankamai kritiškas, tačiau šis spektaklis bus vienas iš tų, kuriuos aš prisiminsiu iš 2015 -tų metų repertuaro.

„Žuvėdros“ patirtis buvo daugiau, nei eilinis teatro reiškinys. Madrido paprastai taip gyvai į spektaklius nereaguoja (jiems labiau būdingi plojimai), tačiau, jausdami pirmo spektaklio pusvalandžio riziką, dramos centro žiūrovai neliko abejingi. Kostia bando sugundyti šeimą savo spektakliu prie ežero ir suprantame, kad mes esame jo šeima. Nuolatinis cypimas provokuoja publiką, kaip Kostia provokuoja savo motiną ir atgyvenusias teatro formas. Menininkas, besispyriojantis prieš rėžimą ir praeitį. Kai kurie žiūrovai dėl cypimo skundėsi, tačiau daugelis priėmė ir įvertino riziką. Ačiū Dievui.

Mane labiausiai sužavėjo aktorių darbas, kaip jie konfliktų metu gniaužia savo emocijas tol, kol sprogsta. Režisūra ir vaidyba šia prasme buvo genialios, jos persmelkė publiką nuolat stiprėjančių emocijų kriokliu, privesdamos prie galutinio katarsio šūviu užkulisiuose.

„Žuvėdra“ – tai spektaklis, kurį visi privalo išdrįsti pamatyti. Žiūrėti spektaklį buvo tikras „malonumas“. „Malonumas“ kabutėse, nes spektaklis priverčia susimąstyti apie tai, ką Čechovas mums sako jau 120 metų ir apie mūsų vietą šiame pasaulyje. Mes turime dėkoti už progas išvysti tokius spektaklius, kaip Koršunovo „Žuvėdra“.

****

Stulbinantis Krepas

Visi tie, kurie matė „Paskutinę Krepo juostą“ „Temporada Alta“ festivalyje, supras, jog plačiai pripažintame Oskaro Koršunovo genialume glūdi ir nepaprastas kuklumas, būtinas priimant airiškos Nobelio premijos pjesės „geležinę logiką“. Įgudęs žonglierius, akinančiai išradingas, su juo jau esame susidūrę kituose „Temporada Alta“ festivalio spektakliuose Žironoje („Mirandoje“, „Žuvėdroje“, „Hamlete“…): lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas, visiškai susistygavęs su savo bendrakeleiviu Juozu Budraičiu, „Sala Planeta“ teatro salėje mums parodė pačią įtikinamiausią „Paskutinės Krepo juostos“ viziją (ne versiją), kurią mes kada nors esame matę. Net ir toji disciplinuota Pierre Chabert vizija, vaidinta Beketo salėje, neprilygsta stulbinančiam Budraičiui, 75 metų aktoriui, kuris, rodos, nori suteikti savo vaidybai testamentinį apleistumo akcentą, tarsi sakydamas: „man jau viskas vis viena“.

Joan – Anton Benach, L‘avanguardia

****

Beketas į veną

Nedaugelio elementų pagalba Oskaras Koršunovas suranda žiūrovui vietą esencialioje Beketo „Paskutinės Krepo juostos“ istorijoje. Aktorius Juozas Budraitis, akinančiai ir natūralistiškai interpretuojantis savo personažą, pradeda vaidinimą valgydamas du bananus, savo vienintelį maistą, ir sviedžia žieves į publiką. Pagaliau randa dėžę nr. 3, įrašą 5, kurio klausysis, norėdamas pakartoti tas gyvenimo akimirkas, kurios jį traukia ir prie kurių jis jaučiasi prisirišęs. Judesiai, veiksmai, tyla ir negausūs žodžiai, sklindantys iš lietuvio burnos, įgyja tik didiesiems menininkams būdingą matmenį.

Lyginant šį montažą su kitais, didesnio kalibro to pačio režisieriaus spektakliais, ir ypač su paskutiniuoju, neužmirštama Čechovo „Žuvėdros“ dekonstrukcija 2014-tais metais, ši pjesė atrodo tik kaip skliaustai tarp kitų ambiciškų režisieriaus projektų. Tačiau Beketo tekstas, nors ir nebūdamas pačiu žymiausiu, yra vienas iš pagrindinių absurdo teatro autoritetų, o Koršunovo prisilietimas pjesės koordinatėms duoda tobulą atsaką.

Aktoriaus judesiai yra poetiškesni už eilėraštį. Juose atsispindi situacijų, kurias jam teko išgyventi ir kurios jam dabar atrodo nesuprantamos, absurdas. Pjesę lydinti muzika skamba kaip personažo, pasinėrusio į gilų egzistencinį nusivylimą, emocijų akordai. Budraitis išreiškia Krepo manijas, obsesijas, jo priklausomybę nuo alkoholio ir jo netvarką. Tačiau Krepas sugeba mikliai rasti įrašus, įamžinančius jį praeityje, kuri yra vienintelė buvimo priežastis jo vienatvėje.

Cesar Lopez Rosell, Periodico

****

Iš ispanų ir katalonų kalbų vertė Kristina Nastopkaitė