OLYMPUS DIGITAL CAMERA  

Atstumti ar apkabinti?

Neseniai „Bernardinai.lt“ publikuotas pokalbis su spektaklio „Trans Trans Trance“ režisiere Kamile Gudmonaite sukėlė gausybę diskusijų apie tai, ar režisierė, kritikuodama moteriškumo standartus, kartais neskatina vadinamosios „genderizmo“ ideologijos. Su broliu pranciškonu Arūnu Peškaičiu kalbėjomės tiek apie interviu išsakytas mintis, tiek apie mūsų diskusijų ir internetinių komentarų kultūrą, kur dažnai svarbu tampa ne argumentuoti, o tiesiog įžeisti, pažeminti.

Kalbėdamas apie neseniai interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ skelbtą pokalbį su režisiere Kamile Gudmonaite, minėjote, kad neretai mums nutinka taip, jog pagrįstai kovodami su mums primetamais stereotipais mes dažnai lauk išmetame ne tik juos pačius, bet ir normas. Kokie viso to padariniai?

Kas yra norma? Jų yra įvairių. Pavyzdžiui, medicinos normos, jei kalbame apie kraujo rodiklius ar normalų širdies darbą. Yra psichoterapijos, psichiatrijos normų. Taip pat gerbiame kultūrines normas, kurios yra skirtingos skirtingose kultūrose ir tų kultūrų sąlygotos. Gali skambėti šokiruojančiai, tačiau akivaizdu, kad gryno pavidalo normos tikrovėje neegzistuoja. Jos yra labiau vidurkis, kurio turėtume laikytis, kad galėtų stabiliai funkcionuoti mūsų organizmas, mūsų visuomenė, mūsų šeima, kultūra, civilizacija ir t. t. Visur yra normų, tačiau negalime pasakyti, kad štai šitas konkretus žmogus yra absoliuti norma. Visada galėsime jame rasti to, kas prasilenkia su norma.

Be to, ką reiškia absoliuti norma, jei kalbėtume apie mediciną? Juk čia norma dažniausiai yra imtis. Kalbant apie visuomenės normas, dera pabrėžti, kad yra labai plona riba, skirianti normą nuo anomalijos. Bet vis dėlto normos egzistuoja ir egzistuoja ne tik kaip idėjos. Jos atlieka normatyvinę funkciją, padėdamos suvokti, kas yra kas.

Kalbant įvairiomis temomis – socialinėmis, psichoterapinėmis, filosofinėmis, šeimos, seksualumo – turime turėti atspirties taškus. Be jų pokalbis tiesiog neįmanomas. Be normų mes apskritai negalėtume kalbėti apie ištisas sritis. Negalime kalbėti apie sociologinius ar psichologinius tyrimus, jei išmetame normos kategoriją.

Dabar paklauskime savęs, koks yra žodžių norma ar normalus antonimas? Nenormalus. Mes visi jaučiame, kad žodis nenormalus jau turi negatyvią konotaciją, ypač mūsų visuomenėje. Sakyti, kad ji ar jis nenormalus, yra įžeidimo forma. Kamilė savo spektakliu ir visa kūryba – mačiau visus jos spektaklius – svarsto klausimą, kas yra tikra ir kas netikra. Visa tai labai susiję su klausimu apie normą ir anomaliją. Tarkime, jos spektaklis „Dievas yra DJ“ yra apie tikrumą, kuris dingsta, kai viskas, net ir intymus gyvenimas, yra perkeliama į virtualią erdvę.

Grįžtant prie normos, dera pasakyti, kad tas pats žodis nenormalu tokioje visuomenėje, kurią puikiai diagnozuoja Kamilė, kalbėdama apie autoritarines tendencijas, ksenofobiją, unifikacijos siekį, yra iš karto laikoma labai blogu dalyku. Kiek mes girdėjome įvairiausių pasakymų, kad „tas tavo sūnus yra nenormalus“, „ta tavo dukra yra nenormali“. Tai yra labai didelis blogis, ir Kamilė savo paskutiniu spektakliu tą blogį labai aiškiai demaskuoja. Visa tai mums reikia suvokti visų pirma kaip žmonėms, o po to – ir kaip krikščionims. Ką mes palaikome – blogio kerojimą ar blogio mažinimą? Tai mums yra kertinis klausimas, nes ta skirtis „normalu/nenormalu“ yra pasitelkiama represijai. Normalu tampa nuobodi vidutinybė, kuri neišsišoka ir yra kaip visi.

Tačiau juk realybėje nėra to „kaip visi“. Visi yra skirtingi. Tą puikiai žinojo Jėzus. Kada jis kalbėdavo minioms, jis kalbėdavo ne kaip oratorius, siekiantis sutelkti ir užgrobti minią. Jis kalbėjo taip, kad tas „miniažmogis“ vis labiau asmeniškėtų ir atsiskleistų kaip asmuo. Visas Kalno pamokslas yra klausimo kėlimas konkrečiam asmeniui, tau. Kokia tavo laikysena? Ar tu iš tikrųjų darai gera tik tiems, kurie gera daro tau? Klausydamiesi šių žodžių minioje, žmonės asmeniškėja, pasižiūri į save. Ryškiausiai visa tai atskleidžia nusidėjėlės epizode, kai Jėzus sako, kad temeta akmenį tas, kas iš jūsų yra be nuodėmės. Ir minia, kuri buvo pasiruošusi užmėtyti akmenimis, tampa žmonių susibūrimu, kur kiekvienas žvelgia į savo vidų. Taip akmenys iš rankų iškrenta ir nebesinori smerkti.

Kalbant apie mūsų visuomenę, kurioje netrūksta autoritarinių tendencijų, tai joje normos vietą užima stereotipas. Stereotipinis vyras, stereotipinė moteris. Visi mes turime atitikti tam tikrus stereotipus. Šitie stereotipai nereflektuojant pradedami taikyti kaip reikalavimai kiekvienam žmogui. Tai yra totalitarizmo pamatas. Autoritarai visada linkę skatinti stereotipus ir jais žaisti. Būtina akcentuoti, kad norma ir stereotipas nėra tas pat.

Kamilės pokalbyje aš išskaičiau vieną mums visiems labai svarbią žinią, kad moteriškumas gali skleistis įvairiais būdais. Viename interviu ji sakė, kad režisierės profesija labai moteriška, nes yra motiniška. Režisierė iš tiesų rūpinasi aktoriais, ir aš Kamilės darbuose šį rūpinimąsi ir ypatingą ryšį su aktoriais matau. To dažnai trūksta vyrų režisierių darbuose. Kamilė nekvestionuoja moteriškumo, o atskleidžia, kad jis gali reikštis įvairiais būdais. Savo naujausiame spektaklyje ji kalba ne tik apie transseksualumą (net nežinau, kodėl toks pokalbis turėtų būti tabu?), bet apie moteriškumo, žmogaus asmens, kurio neatskiriamas dėmuo yra ir lytinė tapatybė, tapsmą. Moterimis ir vyrais ne tik esame, bet ir nuolat tampame. Juk asmuo nėra ir statiška būtis, bet – procesas, tapsmas, kuriame pats atrandi save. Apie tai šis drastiškasis Kamilės „Trans trans trance“. Toks matymas nepaneigia žmogaus unikalumo ir integralumo siekio.

Kamilė Gudmonaitė pastebi vyraujančius stereotipus, kurie neturi nieko bendro su norma.

Iš kur kyla toks stereotipas apie vyrišką režisieriaus profesiją? Juk turime ir puikių pavyzdžių, kai moterys režisierės paliko ryškų pėdsaką mūsų kultūroje.

Taip, režisierių moterų būta, ir netgi labai žymių, pakeitusių mūsų teatro ir televizijos veidą. Pirmiausia prisimenu Kazimierą Kymantaitę. 1948 metais ji Vilniuje pastatė spektaklį „Žaldokynė“, kuris gyvavo 55 metus. Nežinau, ar yra kitas toks spektaklis, kuris net ir po režisierės mirties būtų išsilaikęs taip ilgai. Keitėsi aktorių kartos, bet spektaklis gyvavo.

Buvo ir Dalia Tamulevičiūtė bei jos garsusis aktorių dešimtukas. Ji pastatė spektaklių, kurie amžiams liks mūsų teatro istorijoje. Kiekvienas jos spektaklis buvo įvykis.

Režisierė Galina Dauguvietytė televizijoje pradėjo lietuviškojo serialo žanrą.

Aš noriu pabrėžti svarbų dalyką – moteriškumas, kaip ir vyriškumas, gali skleistis įvairiai.

Grįžkime prie normų ir stereotipų. Gal verčiau derėtų kalbėti apie žmogaus prigimtį kaip kažką antlaikiško, nepriklausančio nuo šios akimirkos konjunktūros? Taip, akivaizdu, kad dažnai mes, kalbėdami apie prigimtį, integruojame į ją ir stereotipus ir taip galiausiai pareiškiame, kad, tarkime, moters prigimtis yra ne režisuoti, o būti namuose su vaikais ir puodais. Tačiau vis dėlto, kalbėdami apie prigimtį, mes lengviau galime kovoti su visais tais stereotipais, nuo kurių reikia apsivalyti, kad įžvelgtume žmogaus esmę.

Labai geras pastebėjimas, nes prigimties klausimas iš tiesų yra labai svarbus. Štai Kamilė sako: „Taip pat susidomėjau filosofės Judith Butler lyčių performatyvumo filosofija. Ji teigia, kad lytis yra ne tai, kas mes esame, o tai, ką veikiame, kuo tampame. Mus vyrais ar moterimis paverčia mūsų veiksmai – vadinasi, lytis yra kintanti.“ Ši pozicija yra kvestionuotina, jei mes kaip normą priimame prigimties esamybę, kad prigimtis esti.

Ką gi reiškia žmogiškoji prigimtis? Ko gero, visos psichoterapijos mokyklos patvirtintų, kad žmogaus esminis siekis šalia saugumo yra asmens integralumas. Tai reiškia, kad tiek mano gyvenimas, tiek mano mano būtis – tiek biologinė, tiek psichinė, tiek dvasios – turi būti harmoninga. Jei integralumo nėra, tai yra pirmas žingsnis į tam tikrą disharmoniją, mažų mažiausiai – į neurozę. Mes turime suprasti, kad galime kalbėti apie lyties kintamumą tokiu atveju, jei kalbame apie kintantį požiūrį į tai, kas prigimčiai adekvatu, o kas neadekvatu. Bet būtų sunku paneigti, kad žmogus nuo pat gimimo yra arba vyras, arba moteris. Koks jis yra vyras ir kokia moteris – pats didžiausias klausimas. Kaip žmogus atranda save kaip vyrą arba kaip moterį, dažniausiai yra atsakymas į tai, ar žmogus savo gyvenime bus laimingas, ar ne.

Matot, kaip yra, nepriklausomai nuo civilizacijos, kultūros, religijos, visur ieškoma, kas būdinga moterims ir kas būdinga vyrams. Kalbama ne apie profesijas, o žymiai gilesnius dalykus, prigimties išskleidimą.

Yra gausybė įrodymų, kad moters ir vyro prigimtis skirtinga. Nuo to mes nepabėgsime. Tačiau reikia pabrėžti, kad moteris ir vyras nėra kokios nors visiškai atskiros rūšys. Karlas Gustavas Jungas yra puikiai paaiškinęs susikalbėjimo tarp vyro ir moters galimybę per tai, kad moteris turi ne tik anima, bet ir animus, t. y. ir vyriškąjį pradą, tuo tarpu vyras turi ne tik animus, bet ir anima, t. y. moteriškąjį pradą. Geniali aktorė Tatjana Majorova man kartą yra pasakiusi, kad vyro ir moters sugyvenimas ir buvimas kartu jai yra stebuklas bei Dievo buvimo įrodymas. Ji teigė, kad šiaip vyrams ir moterims susikalbėti yra be galo sunku. Taip, tai iš tiesų nelengva, bet esmė ta, kad mes vis dėlto galime susikalbėti.

Yra dar vienas atspirties taškas – dvasinis, galima sakyti, ontologinis. Biblijos tekstas, kad iš pradžių Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį. Čia yra dvi žinios – viena vertus, skirtingumo, nes esame vyrai arba moterys, kita vertus, absoliučios lygybės orumo prasme, nes esame žmonės.

O kaip yra su transseksualiais asmenimis, kurių temą savo spektaklyje liečia K. Gudmonaitė?

Ši tema labai svarbi ir kartu ji yra skaudi. Niekas iki galo negali paaiškinti, kodėl egzistuoja transseksualumas. Tačiau man teko daug tuo domėtis, nes ir seminarijoje dėsčiau pastoracinę psichologiją. Tai – nedidelis procentas žmonių, bet jie egzistuoja. Iš pradžių noriu vienareikšmiškai pasakyti, kad šie žmonės patys nepasirenka tokios savo būties, jie tiesiog tokie yra.

Teologiškai mes galime pasakyti, kad kūnas yra sielos išraiška. Užtat krikščionybė ir kalba apie kūnų prisikėlimą ir sielos išgelbėjimą kaip viso asmens išgelbėjimą. Kūnas ir siela nėra atskiriami. Mūsų siela atpažįstama per kūną.

Tuo tarpu transseksualus žmogus išgyvena tikrai labai sunkią dramą. Jis jaučiasi esantis ne savame kūne ir dažnai jo nekenčia. Moteris jaučiasi esąs vyras, o vyras jaučiasi esąs moteris. Ši drama yra labai sunki.

Biologinio paaiškinimo tam nėra rasta, kalbama apie psichologines priežastis ir ieškoma jiems psichoterapinės pagalbos. Iš karto sakau, kad psichoterapija šiuo atveju labai sunki, labai ilga ir ne visada duodanti rezultatų.

Kita galimybė yra lyties pakeitimo operacija. Tai – skambus pavadinimas, nes lyties pakeisti nėra įmanoma – juk genetinės struktūros nepakeisi. Tai veikiau yra plastinė operacija, kuri suteikia tam žmogui tam tikrą palengvėjimo jausmą. Būtina yra hormoninė terapija. Tačiau operacija problemos neišsprendžia.

Klausimas – ką daryti to kitokio žmogaus akivaizdoje. Mes šiame žmoguje regime disharmoniją, kurios jis pats nepasirinko, kuri tiesiog yra. Šie žmonės dažnai susiduria su dviguba neapykanta – viena vertus, jie nekenčia savo lyties, kita vertus, juos neretai atstumia ir tėvai.

Noriu akcentuoti, kad transseksualus žmogus yra kenčiantis žmogus. Popiežius Pranciškus labai aiškiai mums kalba apie tai, kad Bažnyčia pernelyg dažnai prisiima teisėjos, normatyvios teisėjos vaidmenį. Tačiau juk Bažnyčia yra pašaukta liudyti Kristų. Galbūt mes, liudydami Kristų, transseksualų žmogų nebūtinai išvaduosime iš išgyvenamos dramos, tačiau galbūt galime bent padėti tą dramą išgyventi.

Aš žinau, kad popiežius Pranciškus yra bendravęs su transseksualiu asmeniu, pasidariusiu operaciją. Jis yra tą žmogų apkabinęs. Popiežius jo neatstūmė. Mes kalbame apie krikščionio elgseną, praktinę etiką. Krikščionio etika yra apkabinimas, priglaudimas prie savęs.

Pabandykime įsivaizduoti, kas vyksta su transseksualiu žmogumi, kai jis patiria atstūmimą, dažnai iš labai artimų žmonių. Tas žmogus ir taip kenčia, o jį smerkdami mes tik pagiliname kančias. Mes, kaip visuomenė, smerkiame kitoniškumą. Šiuo atžvilgiu Kamilės darbas yra labai svarbus.

Jūs, broli Arūnai, mums diskutuojant apie K. Gudmonaitės interviu minėjote komentarus, kurių nemaža dalis yra įžeidžiantys, užgauliojantys. Ir visa tai daro žmonės, kurie laiko save krikščionimis. Kodėl taip yra?

Man labai gaila, kad žmonės, pasislėpę po slapyvardžiais, taip elgiasi. Su pozicija mes visada galime nesutikti, ją kritikuoti. Tačiau šiuo atveju tiesiog užsipuolamas žmogus, jaunas be galo talentingas kūrėjas.

Kamilė labai gražiai kalba apie tai, kaip jaunas žmogus jautriai reaguoja į visuomenės agresiją, uždarumą. Kamilės spektaklis galbūt provokuoja, tačiau leidžia pažinti, kuo gyvena jaunas kūrėjas.

Dabar pažiūrėkime į mūsų komentatorius. Norėčiau žinoti jų tikrus vardus bei pavardes ir paklausti, ar visa tai, ką parašė, jie drįstų pasakyti į akis. Režisierė kaltinama savivale, parsidavimu, nusikaltimu ir pan. Baisiausia, kai Kamilė kaltinama tiesiog reklamos darymusi ir siekiu užsidirbti pinigų. Suprask, režisierė parsidavė.

Man baisu, kai norima pažeminti žmogų, kurio net nepažįsti. Visi šie komentarai yra išraiška to, apie ką kalba pati K. Gudmonaitė: mes įpratę, kad visi mąstyti turi taip, kaip mąstome mes. Tai yra ne kas kita kaip puikybės nuodėmė.

Baigdamas norėčiau pacituoti man labai svarbią knygelę – ištrauką iš amerikiečių pamokslininko Ricko Joynerio dvasinės sakmės „Pašaukimas“. Jis čia be kitų dalykų rašo apie tai, kaip atrodo šiandieninė krikščionybė:

„Pažvelgiau į tolį. Mačiau, kaip už sienos švietė saulė. Kalėjimo kieme ji nešvietė, nes ją užstojo aukštoji siena ir virš kiemo susitelkę debesys. Kalėjimo kiemo gilumoje, kur buvo susirinkę vaikai, išvydau liepsnojančią ugnį. Nuo laužo kylantys dūmai tirštais kamuoliais vertėsi per kiemą, sienų metamą šešėlį versdami dusinančiu niūriu rūku. Aš spėliojau, kas ten galėjo būti. Nuėjau iki sargybinio posto.

„Pone, kodėl šie žmonės kalėjime?“ – paklausiau jo.

Klausimas jį šokiravo, mačiau, kaip jo veidas pradėjo niauktis iš baimės ir įtarumo.

„Kokiame kalėjime? – atkirto jis. – Apie ką jūs čia kalbate?“

„Kalbu apie žmones, esančius šio kalėjimo kieme“, – pasakiau, jausdamas keistą drąsą. „Akivaizdu, kad esate kalėjimo sargybinis, nes esate sargybos bokštelyje. Tačiau kodėl vilkite tokiais drabužiais?“ – tęsiau.

„Aš ne kalėjimo sargybinis, aš Evangelijos tarnautojas. Nesu jų sargybinis. Aš jų dvasinis lyderis. Tai ne sargybinio namas, tai Viešpaties namai. Sūnau, jei manai, kad tavo klausimai juokingi, aš visai nejuokauju.“

Jis pasičiupo savo šautuvą ir nutaikė į mane.

„Atleiskite, kad sutrukdžiau“, – pasakiau.“

Tai yra puikus vaizdas dažno mūsų krikščioniško sambūrio, kuris taip saugoja savo įsitikinimus ir savo mąstymo būdą, kad iš tikrųjų uždaro žmones į tam tikrą kalėjimą. Baisiausia, kad iš kitų taip pat reikalaujama užsidaryti tokiame kalėjime ir neieškoti tiesos – neskaityti, ko nereikia, nekalbėti kitaip. Tai visiškai prieštarauja tai autentiškai krikščionybei, kuri ragina griauti visokias sienas ir eiti pas visus. Tai šiandien mums kartoja popiežius Pranciškus, kuris, tikiu, mums yra siųstas Šventosios Dvasios. R. Joyneris šioje knygelėje puikiai atskleidžia ne tik krikščionybės, bet ir visos žmonijos šiandienį baisų susiskaldymą ir vadinamosios savo savasties saugojimą prisidengiant tariama tolerancija, skelbiančia: „Man vienodai, kokiame kalėjime tu sėdi, bet mano kalėjimas yra geriausias.“ Visa tai geriausiu atveju yra abejingumas, o blogiausiu, kaip jau sakiau, – agresija ir totalitarizmas.

*****

Donatas Puslys, bernardinai.lt, 2017 m. spalio 21 d.