Podolskas 1 photo-D.Matvejev  

Andrius Tapinas. Kaip švelniai išplauti smegenis („Žmogus iš Podolsko“ recenzija)

„Eik tu na…“ – pasitinka tave žvalus maroziškas balsas vos įžengus į teatrą ir dar neprasidėjus spektakliui. Ant kulnų pritūpęs urlaganas Serioga įbedęs akis stebi, kaip tu ieškai vietos salėje ir pagal geriausias Krasnuchos vyrukų tradicijas aiškiai provokuoja – nagi, į akis man žiūrėk, ko čia apsimeti, kad nematai, bl…

Oskaras Koršunovas yra pasakęs, kad jo teatras mažesnis už Vilniaus mero sekretorės kabinetą. Senokai nebuvau pas Šimašių, tai greičiausiai tiesa, tačiau naujausiai Oskaro premjerai „Žmogus iš Podolsko“ tas kišeninio teatro kompaktiškumas tik prideda autentiškumo. Kai nedrįsti ištiesti kojų, kad už jų neužkliūtų šokantis Serioga arba pirmyn atgal vaikštantis Maskvos policininkas pasilenkia, įsmeigia į tave akis ir kažką pasitikslina, darosi nejauku ir norisi viskam pritarti.

„Žmogus iš Podolsko“ – modernaus Rusijos rašytojo Dmitrijaus Danilovo pjesė, kurios interpretacijas masiškai stato įvairūs Rusijos teatrai, o Lietuvoje ėmėsi Oskaras Koršunovas. „Ar truks septyniolika valandų? – vakare prieš premjerą netikėtai mieste susidūręs su Koršunovu atsargiai pasitikslinau. „Valandą trisdešimt“ – tarsi atsiprašydamas numykė Oskaras.

Pusantros valandos pralekia žaibiškai. Per jas ne tik juokiesi, bet ir kraupsti, sėdi sustingęs, galvoje dėlioji skirtingas tolesnio veiksmo interpretacijas ir kraipai galvą, kai jos nepasitvirtina.

„Žmogaus iš Podolsko“ idėja labai paprasta – nykiame Maskvos srities mieste gyvenantį Nikolajų – Šarūną Zenkevičių sulaiko policijos pareigūnai. Jis mėgina suvokti, kodėl buvo sulaikytas, pateikdamas, matyt, Rusijos visuomenei esminį argumentą – juk aš nebuvau girtas. Tačiau įprastinė apklausa policijoje virsta fantasmagorijos, absurdo teatro, viktorinos ir šokių mišiniu, kuriame pirmuoju smuiku griežia Mariaus Repšio vaidinamas pirmasis policininkas, biurokratiškai paprastas antrasis policininkas Rytis Saladžius, Mariaus Čižausko marozas iš Mytiščių Serioga ir dažnai juos užgožianti Kapitonė Marija, kurią puikiai vaidina Giedrė Mockeliūnaitė.

Žiūrėti į sulaikytojo Nikolajaus transformacijas ir Seriogos pastabas iš pradžių juokinga, po to graudu, o galiausiai darosi baisu. Policininkai vis baugina Nikolajų galintys jį sumušti ir pakišti narkotikų, tačiau tai, ką jie daro, yra daug tamsiau. Nėra lengva žiūrėti, kaip subtiliai ir intelektualiai žeminamas žmogus pasiduoda, leidžiasi išverčiamas iš vidaus ir galiausiai pasirašo ant protokolo, kad jis yra gyvulys ir niekuo nesidomintis niekam tikęs šūdo gabalas, dirbantis neįdomų darbą ir grojantis niekam nereikalingą muziką.

Urlaganas Serioga tarsi įkalintas simboliniame narve su pasimėgavimu seka visą Nikolajaus išdidumo naikinimo procesą, nes jis jau perėjęs visą procesą, jis jau švariai išplautais smegenimis ir gali patarti, kad „čia dar tik pradžia, dar bus antras lygis“. Serioga primena narkomaną, kuris žino, kad jau nesugebės išeiti iš jam nutiesto kelio, todėl su makabrišku susidomėjimu stebi, kaip į tą kelią stumiamas naujas žmogus.

Dar nejaukiau suprasti, kad žiūri į realią šiuolaikinės Rusijos visuomenės smegenų plovimo alegoriją, tik policininkų funkcijas ten atlieka visur esantys federaliniai propagandos TV kanalai. Kam mums tave mušti, kai galima praplauti smegenis ir įrodyti, kad Podolskas ne ką prastesnis už Amsterdamą. Jis tiesiog kitoks. Ir kam keliauti į tą supuvusią Europą, kai ne prastesnių vaizdų gali prisižiūrėti važiuodamas elektrinius traukiniu iš Podolsko į Maskvą.

Totalitarizmo gaidos suskamba ir grėsmingame policininko klausime – „ar tai šalis kalta, kad tau taip nesiseka?“

Bet ar tik Rusiją galime įžvelgti spektaklyje? Juk ir mes patys savo šalyje norėtume konstruoti absoliutaus pozityvo tikrovę su gražiausiomis merginomis, skaniausiu alumi ir neribotomis galimybėmis. Seniai karo nebuvo, ar ne?

Ir ne tik pozityvo mes norime. Juk alternatyva policinei valstybei yra kriminalinė valstybė, ar ne? „Tėvynės labui“ – visai netyčia amteli urlaganas Serioga. Taip visai visai netyčia, ar ne?

Pats Danilovas gal net šiek tiek pabūgo politinės alegorijos ir duodamas interviu labiau akcentuoja norą parodyti vidutinio žmogaus sustabarėjimą, abejingumą ir nesidomėjimą niekuo.

Dar įdomiau paskaityti „Žmogaus iš Podolsko“ recenzijas Rusijos spaudoje. Kritikai irgi nemato alegorijų į totalitarinį Didžiojo Brolio režimą, jie kalba apie puikiai pavaizduotus įvairialypius policininkus, kurie tampa tarsi „dieviškuoju Nikolajaus gelbėjimo būriu“, galinčiu parodyti kiekvienam žmogui, jog tereikia plačiau atverti akis ir pamatyti, koks gražus aplinkinis pasaulis.

Atverti akis arba įsijungti televizorių.

Įdomiai transformuojasi spektaklio personažai – jeigu buką grėsmę pradžioje skleidusį ir keiksmažodžiais besispjaudžiusį urlaganą Seriožą tarsi prisijaukini ir gale net imi galvoti, jog geras jis vaikinas ir siela jo plati, tai kapitonė Marija yra daug kraupesnis veikėjas.

Griežta jos uniforma neslepia atvirai spinduliuojamo, netgi tokio sukubiško seksualumo ir iš pradžių atrodo, kad ji atliks to gerojo policininko vaidmenį tarsi oponuodama ties psichopatijos riba balansuojančio Repšio pirmajam policininkui.

Tačiau kai ji ima žarstyti komplimentus vargšui Nikolajui, juo dirbtinai žavėtis ir murkti į ausį, kai ji išprievartauja Nikolajų prisipažinti, kad jis nemyli savo draugės ir kad ji jam negraži, tada supranti, kas vadovauja visam apklausos paradui ir kodėl milijonai žmonių aklai tiki iš TV ekranų kalbančiomis dailiomis moterimis šaltomis akimis.

Vis dėlto spektaklis priklauso Mariui Repšiui. „Su šypsena, su šypsena“ – ragina šokti jis Nikolajų ir tu pusantros valandos lauki, kada nuslys ta šypsena ir į lauką ištrūks vos vos valdomas tigras – psichopatas. Marius balansuoja ant labai plonos vielos ir pereina ją puikiai.

Šiek tiek iš konteksto iškrenta ir savęs neatranda antrasis policininkas Michalyčius, kuris tik retkarčiais pasirodo kaip pasyvus komentatorius ir priminimas žiūrovui, kokie gi buvo tie senieji milicininkai ir gal nebuvo jie jau tokie blogi lyginant su išsilavinusiais, besiklausiančiais industrial muzikos ir mokančiais išplauti smegenis.

Silpniausiai iš visų aktorių lydinio man pasirodė pagrindinis Žmogus iš Tobolsko – Šarūnas Zenkevičius. Galbūt toks ir buvo režisūrinis sumanymas, bet beveik visą spektaklį jis buvo joks. Tiesiog joks ir lengvai nuspėjamas – dabar jis aiškinsis, dabar nepaklus, dabar išsigąs, dabar ims eiti iš proto, dabar veršiuko akimis žiūrės į kapitonę Mariją. Falšas jaučiasi jo monologuose apie Podolską bei Amsterdamą, ir aktorius blyksteli tik pačioje pabaigoje, kai pasirašęs protokolą ir švariomis smegenimis jis jau yra laimingas ir pasiruošęs įtikėti, kad ir Podolske galima gyventi. Jis tik kitoks.

Spektaklis sunkus, bet tas sunkumas apgaulingas kaip ir Kremliaus TV žinios. Jis labai žiūrimas, nes didžiąją dalį gali kvatotis. Kol juokas ima strigti gerklėje ir pasijunti kaip tas vargšas Serioga savo įsivaizduojame narve.

Antra vertus, jeigu esi viskuo savo gyvenime nepatenkintas ir manai, kad valstybė tau kažką skolinga ir turi duoti, gali ateiti ir pusantros valandos pabūti žmogumi iš Podolsko, tada išeidamas iš spektaklio tikrai norėsi iškošti žodžius, kuriuos išgirdai ateidamas – Eik tu na…

„Žmogus iš Podolsko“ dar bus rodomas gegužės 24 ir birželio 10 dieną OKT/Vilniaus miesto teatre. Labai rekomenduoju.

*****

Andrius Tapinas, Delfi.lt, 2019 m. gegužės 16 d.