Vaidinanat-auka03-photo--D  

VAIDINANT AUKĄ

Toliau – tyla ir tuzino vaiduoklių dainos

Vlada Kalpokaitė / Literatūra ir menas

2005-11-25

Vaiduoklių čia knibždėte knibžda, jie nelaukia savo valandos ir visiškai nenori girdėti neperregimą pasaulį gražinančių gaidžių, laisvai nardo tarp dailiai vienos ant kitų suklotų paralelių ir inversijų, suvaidintų imitacijų ir imituotų vaidinimų, motyvų ataidėjimų. Puikiai apsimeta gyvaisiais, vaidenasi, vaidina, vaidina, kad vaidina, vaidina, kad vaidina, kad vaidina… Literatūrinės, kultūrinės, anekdotinės, patvorinės, teatrinės, laikraštinės ir foliantinės, kriminalinės, politinės ir geopolitinės, operinės ir animacinės šmėklos net nebepalieka iliuzijos, kad yra kur nors pasaulis, kuriame jų nebūna.

Oskaro Koršunovo spektaklis pagal brolių Vladimiro ir Olego Presniakovų pjesę „Vaidinant auką” – reto prasminio tirštumo, keistai suderinantis žaidimo laisvę su struktūrinių vektorių schemų gausa. Mėgstantis grafikus ir diagramas visą spektaklį galėtų nusibraižyti, jei suvoktų, kas yra kieno kontrapunktas, kas ką atkartoja, kokį galima būtų nurodyti ironijos laipsnį, į kokį stereotipą, ikoną ar logotipą sminga aštriausi durklai, praduriantys kiaurai ar atšokantys tarsi spyruoklės.

Jau pirmoji, ekspozicinė, spektaklio scena įtikina, kad nuspręsta rimtai pasikalbėti su senuku „Hamletu”, nujauti, kokia bus ir šio pokalbio intonacija. Neregima Danijos princo šmėkla stovi kažkokiam Valiai (Darius Gumauskas) už pečių visą laiką, kol Valios tėvo šmėkla (taip pat su savu nematomu šešėliu, su eiliuotais šarvais ir šalmu nuo Elsinoro pilies sienų) pasakoja savos mirties istoriją, įliedama legendinių nuodų į Valios ausį, – taip pateikiama pirmoji nusikaltimo imitacija (?). Ironiška: gali bandyti nudurti už banguojančios užuolaidos-gobeleno pasislėpusią „žiurkę”, bet ji pati ginkluota kur kas geriau, yra daugiarankė ir daugiadurklė, galop užuolaida išsipučia „lyg nėščia burė” (kaip šekspyriška!) ir praryja vargšą Valią su dviem šviečiančiomis kiniškomis lazdelėmis, tarsi virgulės ištiestomis vietoje durklų… Štai tokie tad pelėkautai. Paskui į sceną ateis gertrūdiška Valios motina (virtuoziškai Dalios Brenciūtės sukurtas vis dar kovingos „kanarėlės” lakuotais nagučiais šaržas), nedorai ją laimėjęs, pirsčiojantis lokys ir „tikras mužikas” Dėdė Piotras (Kostas Smoriginas), baisiai ironiška replika Ofelijai – jaunesnė, išminties iš „Mary Clair” sekso patarimų pasisėmusi Motinos kopija Olga (Airida Gintautaitė arba Rūta Butkutė). Šie anekdotinių spalvų muilo operų personažai – grėsmingai tikroviški. Nuolat jų muiluotus epizodus stebintis Tėvas (Dainius Gavenonis) – dar grėsmingiau realus.

Vienintelė „oficiali” šios istorijos šmėkla – be galo kūniška. Dainius Gavenonis kuria tikro „revoliucijos jūreivio” ikoną su torso reljefais, tatuiruotėmis ir kelnių „kliošais”, su vodkės buteliu ar cigarete rankose, riaumojančią, laukinę. Tėvas – Valios vienmetis – tarsi primintų sovietinius filmus apie besiblaškantį pokario kartos jaunuolį, kuriam vienintelis gyvenimo orientyras – jauno, besišypsančio kare žuvusio tėvo su pilote nuotraukėlė ant sienos.

Jokio Tėvo mirties aplinkybių liudijimo Valiai tarsi nereikėjo – šis žinojimas visiškai nėra aktualus, svarbu nepamiršti, kurios šmėklos vertos tik apgailėtinos baigties ir nejudrumo, o kurios turi teisę sėdėti kartu su tavimi už stalo. Valiai nereikia kviestis aktorių, kurie suvaidintų nusikaltėliams jų nusikaltimo scenas, – jis pats tą daro, tokia profesija, ne mažiau garbinga nei duobkasio. Eksperimentų scenose su trimis miestietiškojo folkloro personažais – kūlverstuko veido Seržantu Sieva (Rytis Saladžius), truputį fetišistu ir tikru autoritetu Milicijos kapitonu (Vaidotas Martinaitis) ir kiekvieno milicininko svajone, Merilyn Monroe ir Tatjanos Doroninos hibridu Praporščike (Dalia Michelevičiūtė) – lyg ir demaskuojami padariusieji nusikaltimus. Valia profesionaliai vaidina mielo senuko Sysojevo su įkištais į kojines treningais, berete ir šlepetėmis (Audrius Nakas) būtą nebūtą nusikaltimą įgrisusiai žmonai, chrestomatinio „Kaukazo tautybės veido” (Algirdas Dainavičius) pasikėsinimą į vinguriuojančią „undinę” žmoną baseine ar naujojo ruso Verchuškino (Ramūnas Rudokas arba Julius Žalakevičius) šūvį į klasioką supermadingame suši restorane. Kiekviena situacija – fantastiškai juokinga ne tik šiuolaikinės Rusijos, bet ir visos iš po jos plačių sijonų lyg ir pabėgusios erdvės diagnozė.

Tačiau ne tik tai. Kiekviename nusikaltimo vaidinime pagaunamas prieš tai lyg tarp kitko Valios ir jo šeimos scenoje sušmėžavęs motyvas ar daiktas, pakišamas po kreivų linzių mikroskopu, auginamas tarsi bakterijų kultūra ir laikomas galutiniam planiniam nusikaltimui: Valia tarsi parazitus nunuodija visą savo „hamletišką” paveldą milicininkų trijulės akivaizdoje, smulkiai pasakodamas kiekvieną savo žingsnį. Tai tiesiog reikėjo gerai surepetuoti. Ir dar pasiskiepyti nuo mirties baimės. Motinos tirada apie šeimyninį gyvenimą antrina dviejų senukų susirėmimui prie plaunamo lango, tos pačios tariamos Gertrūdos paleistos strėlės į prisiminimą apie vaikystės baseino baimę ir gudravimus su trumpikėmis – Zakirovo nekvėpavimo rekordui, plaukiant būtos nebūtos aukos link, „kultūrinis” ginčas su Dėde Piotru dėl rusiškų samčių ir „siauraakių” valgymo pagaliukų – dviejų klasiokų kautynėms suši restorane.

O virš draperijos švyti silkių skardinės dangtis ir trys kaukolės (tam tikrose scenose truputį panašios į tris mūzas Nacionalinio dramos teatro frontone, bet gal ši asociacija yra visiškai pašalinė). Kiekvienas scenoje atsiduriantis daiktas, nuskambantis žodis, materializuota figūra – apaugę begale prasmių sluoksnių, todėl net atrodo, kad scena yra tragiškai užgriozdinta, nors šiaip lyg ir visai tradiciškai švari. „Vaidinant auką” – užminuotas aliuzijomis ir konotacijomis, visada gali „sprogti”, jei įklimpsi, bandydamas jas visas suvokti.

Scenografė Jūratė Paulėkaitė pastato jau tradicinę baltą sienelę, po draperija paslepia nutapytą japoniškos klasikinės graviūros silueto bangą. Ironiška replika: tai – ir baseino dekoracija, ir japone apsimetančios rusų tetulės (Eglė Mikulionytė) buveinės sienos apmušalas. Viskas čia ką nors imituoja, visi sujungti beveik regimais laidais: jei yra Tėvas „jūreivis”, bus ir Madam Baterflai, jei pačioje pradžioje atsirado lazdelė, bus ir suši, yra auka, bus ir nusikaltėlis, jei blizga skardinė, bus istorija apie ją, pasmirsta sušvinkusi silkė, – į sceną išeina karnavaliniai žuvies griaučiai su žmogaus kaukole – tos pačios silkės, jūreivį sužavėjusios undinės iš baseino. Jei jau kalbame apie aukas, išlįs ir nuolat žudomas Kenis iš „Pietų parko”. Ir moteris šachidė su juodu gaubtu ant galvos. Priežastys ir pasekmės, kaltieji ir nekaltieji, aukos ir žudikai, vaiduokliai ir dar jais netapę maišomi tarsi kortų kaladė. Lygiai kaip tikrovėje. Atpažįstamoje iš akinančių šviesų, televizinio lėkštumo, fonograminių „čiastuškų” dermių. Shakespeare’as patraukia už virvelės, prasiveria scenos-pasaulio – liukai, ir visi nugarma į pragarus.