photo_page_1_47503311  

ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA

“Romeo ir Džuljeta” reikalauja daug, bet ir duoda daug

Kyle Minor / New Haven Registre

2004-06-13

Devintasis kasmetinis tarptautinis festivalis “Arts&Ideas” penktadienį griausmingai startavo Oskaro Koršunovo spektakliu “Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija”.

Spektaklis rodomas iki antradienio Yale’o universiteto teatre. Lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas romantiškąją Šekspyro tragediją įkurdina dvejose šiuolaikiškai konkuruojančiose picerijose.

Aistros įkarštyje beprotiškais kiekiais skrieja nuotaikos, hormonai ir miltai. Emocinėje pjesės karuselėje sukasi karšti pasirodymai, kurie sklendžia neprarasdami kontrolės, beveik niekuomet nepraleisdami dramatiškojo momento.

Koršunovas puikiai įžvelgia tikrąjį pjesės humorą ir tragediją. Režisieriaus ir aktorių sukurtame prologe, Kapulečiai ir Montekiai stengiasi nurungti vieni kitus. Ši scena primena Laurel ir Hardy mūšius su James Finlayson. Konkuruojančios šeimynos šaiposi ir provokuoja vieni kitus sugestyviais judesiais ir sukiniais bei absurdiškai nutįsusiais falais, pagamintais iš picos tešlos. Jei stalas ir nepadengtas puikiąjai vakarienei, tai tikrai skirtas nuostabiam teatro vakarui.

Scenografės Jūratės Paulėkaitės picerijoje viešpatauja įvairovė: slapti įėjimai, rakandai ir visokiausios šiurpą keliančios detalės, kaip antai gyvuliškos kaukės, kurias aktoriai užsideda tinkamiausiu metu ar skeletai, įkūnijantys ilgalaikės šeimų neapykantos neidentifikuojamą praeitį.

Koršunovo aktoriai nebijo iki neįmanomumo utriruoti karštų ir šaltų personažų emocijų, ypatingai komiškose scenose. Prieš atrasdamas Džuljetą jos tėvų vakarėlyje, Romeo (Gytis Ivanauskas/ Giedrius Savickas) yra apimtas tokios hiperbolizuotos melancholijos, kad vėlyvasis Tony Randall’o Felix Ungar atrodo tikras tvirtuolis. Visgi Gyčiui Ivanauskui pavyksta išlaikyti tikroviškumą ir perteikti sceną išties juokingai, neišdarkant kandžiosios Šekspyro meilės interpretacijos.

Baisiąsias dramos vietas Koršunovas stato poetiškai, netiesiogiai. Mirtinos kovos tarp Merkucijaus (Dainius Kazlauskas) ir Tebaldo (Darius Gumauskas) scenos metu, aktoriai realistišką peilių kovą iškeičia į sinchronizuotą šokį su mirtimi. Kai miltuotu veidu Merkucijus išnyra iš už virtuvinio stalo, publika tuojau supranta, kad Tebaldo dūris buvo mirtinas. Miltų metaforos bei didžiulio katilo naudojimas pačiais svarbiausiais pjesės momentais yra tik dalis daugybės vaizdinių, kurie atgaivina teatro lankytojų požiūrį į klasikinį veikalą ir puikiai pasitarnauja dramaturgo intencijoms.

Šis spektaklis trunka kiek ilgiau nei tris valandas ir iš savo žiūrovo reikalauja išties daug. Tačiau, jei žiūrovas sugebės išlaikyti dėmesį ties subtitrais, egzotiška kalba bei vaizdų gausa scenoje ir priims drąsų režisieriaus pastatymą, tuomet šis “Romeo ir Džuljeta” taps vienu įsimintiniausiu kada nors matytu spektakliu.