09  

OIDIPAS KARALIUS

Oskaro Koršunovo Oidipas karalius – žaidžiantis žmogus

Valdas Vasiliauskas / Lietuvos rytas

2002-09-17

Praėjusį ketvirtadienį Oskaro Koršunovo režisuoto Sofoklio “Oidipo
karaliaus” premjeroje nustebino pirmiausia žiūrovai: vyresnės kartos
atstovų buvo daugiau scenoje, nei sausakimšoje Nacionalinio dramos
teatro salėje. Vilniaus jaunimo neatbaidė nei bilietų kainos (30-45
Lt), nei tolimas ir svetimas antikos pasaulis.

Be to ir Lietuvos valstybiniai teatrai juo toliau, juo labiau panėši į
antikinių amfiteatrų griuvėsius, kuriuos apleido visi, kas dar
kūrybiškai nemiręs – talentingiausi režisieriai, artistai, kritikai.
Vienas pirmųjų iš valstybinio teatro pabėgo ir O.Koršunovas, kad
išsaugotų lietuvių teatro gyvastį ir savo nuostabius ištikimus žiūrovus.

Mene novatorius, maištininkas, sukilęs prieš tradicijas, iš tikrųjų yra
patikimiausias tradicijų tęsėjas. Greta O. Koršunovo primarijaus jaunojo
Dainiaus Gavenonio (Oidipas) vaidina Laimonas Noreika (Piemuo),
Regimantas Adomaitis (Žynys), Rimgaudas Karvelis (Pasiuntinys),
Remigijus Vilkaitis (Kreontas), Jūratė Onaitytė (Jokastė).

Tai lyg režisieriaus pagarbus nusilenkimas tam lietuvių teatro aukso
amžiui, kai didysis Juozas Miltinis Panevėžio dramos teatre statė savo
paskutinę jaunystės svajonę – Sofoklio “Edipą karalių” (1977 m.).

Žinoma, J.Miltinio “marmuriniam” — ne tik kolonomis, bet ir
kostiumais,– antikos statika alsavusiam spektakliui O.Koršunovo
“Oidipas karalius” — visiška priešingybė, nors abu intepretuoja tą patį
A.Dambrausko Sofoklio vertimą iš senosios graikų kalbos.

Tik antroje O.Koršunovo spektaklio dalyje išvystame antikinės
šventyklos frontono kontūrus, bet ir tai lyg vaiko iškirptus iš kartono.

Režisierius su savo nuolatine scenografe Jūrate Paulėkaite didingą ir
taurią antiką travestavo, pažemino ją iki šiuolaikinių žiūrovų
patirties – kasdien pro daugiabučio langą regimos vaikų žaidimų
aikštelės su smėlio dėže, sūpuoklėmis ir metalinėmis laipynėmis.

Pažemino, kad finale išaukštintų iki šiais laikais užmiršto antikinės
tragedijos katarsio Aristotelio prasme. Kitaip tariant, pasiektų pačias
teatro ir tragedijos meno ištakas.

Smėlio dėžėje besikapstantis D.Gavenonio Oidipas nė iš tolo neprimena
karaliaus ar bent senovės graiko – veikiau renkamą Tėbų merą. Šis
kostiumuotas politikas net bendrauja ne su partneriais, o su sale –
rinkėjais, lyg A.Zuokas su nuo dūmų ir dulkių dūstančiais vilniečiais.

Kol kas tik nebyliai bemaž visą spektaklį avanscenoje sėdintis
L.Noreikos Piemuo žino, kad visagalio Tėbų valdovo — kaip ir kiekvieno
politiko — pasaulis stovi ant smėlio. Toks pats netvarus ir nepatikimas
ir visos žmogaus būties pamatas.

O.Koršunovo kelią spektaklyje nuo šios dienos aktualijų iki V a. pr.
Kr. Sofoklio tragedijos ir graikų mito universalumo galima tiksliausiai
nusakyti XX a. olandų mąstytojo J.Huizingos garsiosios knygos “Homo
ludens” ( “Žaidžiantis žmogus”) pagrindine mintimi: “Jeigu
išanalizuotume bet kurią žmogaus veiklą iki pat mūsų pažinimo ribų, ji
pasirodys ne daugiau kaip žaidimas”.

Žmogaus kultūra randasi iš žaidimo ir skleidžiasi kaip žaidimas. Ir
politika, ir teismas, ir menas, o ką kalbėti apie teatrą. D.Gavenonio
Oidipas iš pradžių žaidžia savo paties bylos tyrimą.

Neatsitiktinai žaidžiantį smėlio dėžėje Oidipą lydi choras –
didžiagalviai kūdikiai, kuriems vadovauja korifėjus – milžiniškas
meškinas: ironiška O.Koršunovo užuomina į antikinio teatro aktorių
koturnas ir kimštus kostiumus, kad jų herojai panėšėtų į dievus.

Tarytum iš komiksų puslapių dar nuo debiutinio “…Ten būti čia…”
režisierius įgudęs multiplikuoti į žmones panašių būtybių serijas,
kurias postmodernizmo vienas žinomesnių kritikų Fredericas Jamesas,
pasiremdamas vaizduojamojo meno terminu, vadina pastišais — žmogaus
imitacijomis, kurios sunaikina mažiausią individualumą.

Seniai žinomas O.Koršunovo gebėjimas iš infantilios masinės kultūros
klišių kurti elitinį meną. Tačiau šįsyk režisieriaus sprendimas
pribloškia įžūlumu — uždėti chorui peliuko Mikio kaukes. Tik finale
šie mikimauzai pavirs antikinio teatro kaukių stilizacijomis.

Panašiai dailininkų Vidos Simanavičiūtės ir Aleksandro Pogrebnojaus
šiuolaikiniai kostiumai pavirs stilizuotais senovės graikų chitonais ir
tunikomis, tik ne baltomis, o juodomis, lyg gedulo vėliavos (bet
D.Gavenonio protagonistas ant rankos segės laikrodį).

Kostiumus išsaugos tik Oidipo antagonistas R.Vilkaičio Kreontas ir
A.Sakalausko Tarnas – jie liko žmogaus imitacijos, plūduriuojančios
būties paviršiuje.

Tuo tarpu praregėjęs D.Gavenonio Oidipas pažins save – savo kilmę, savo
tėvus, savo likimą, savo nenuplaunamą kaltę. “Ne vienas mirtingasis juk
sapnuose / su motina gulėjęs. Bet kas to visai/ į širdį neima, tokiam
lengviau gyventi,” – guodžia Oidipą J.Onaitytės Jokastė.

Bet tai ne sapnas, o lyg pats maras juodu kostiumu išnirusio
Teiresijaus ( E.Mikulionytė) ištarmė. Kraujomaišos ir tėvažudystės
prakeiksmas – lyg blogio krešulys, lyg gėdinga nuodėmė, kurią žmonija
daugiau nei du tūkstančiai metų bando paslėpti nuo dienos šviesos,
nukišti ją į slapčiausią kertę (Edipo kompleksas).

Tačiau ji vėl išnyra iš pasąmonės tamsos, lyg pamirštas raudonas
kastuvėlis smėlio dėžėje, krenta prakeiksmu vaikams ir ainiams – kaip
spektaklio finale pasirodantis incesto vaisius: išsigimimo palytėta, į
daiktą suaugusi Oidipo ir jo motinos dukrų Antigonės ir Ismenės pora.

“Oidipas karalius” – reto grožio spektaklis: nuostabi Vestos
Grabštaitės ir O.Koršunovo choreografija, aktorių plastika – nuo
bejėgiško kūdikiško rėpliojimo keturiomis iki antikinių pozų ir gestų
lyg senovės graikų vazų piešinių neįkyrios citatos.

Dar vienas svarbus spektaklio veikėjas – perkusininkas Arkadijus
Gotesmanas, diktuojantis “Oidipo karaliaus” ritmą, jo emocines
kulminacijas ir pirmiausia paskelbiantis herojų gyvenimo peripetijas.

Ir Gintaro Sodeikos muzika. Senovės graikų teatre aktoriai pagal
specialiai sukurtą muziką šokdavo, dainuodavo ir kalbėdavo . Dabar
atrodo, kad O.Koršunovo spektaklyje ši muzika atgijo, nors tai ir
neįmanoma – tai vienintelis antikinio teatro elementas, kuris visiškai
pražuvo, neišliko nė viena jos nata. Bet teatre viskas įmanoma.