P8130155  

ŽUVĖDRA

O. Koršunovo autoportretas A. Čechovo interjere

Valdas Vasiliauskas / Delfi.lt

2014-03-08

Ateinantį sekmadienį ir pirmadienį( kovo 9- 10 d.) OKT studijoje Vilniaus senamiestyje( Ašmenos 8) toliau bus vaidinami premjeriniai Oskaro Koršunovo režisuotos Antono Čechovo “Žuvėdros” spektakliai. Juos teisėtai galima skelbti premjeromis. Ir ne tik todėl, kad pagal teatro tradiciją premjeriniais vadinami pirmieji trys vaidinimai( oficiali premjera įvyko vasario 22 d). Iš tikrųjų kiekvienąvakar tai bus kitas spektaklis, tartum pirmą sykį rodomas, nes žiūrovai bus kiti.

Kad teatro spektaklis įvyktų, jam būtinas bent vienas žiūrovas. Šią seną tiesą O.Koršunovas realizuoja pažodžiui: „Žuvėdrą“ pradeda ne aktoriai, o žiūrovai.

Paprastai teatre susirinkusi publika kantriai laukia, kada scenoje pasirodys artistai. Šį sykį žiūrovai, įžengę į salę, pasijunta kaip išstumti į sceną, nes juos pasitinka Rasos Samuolytės Maša, padedanti susirasti vietą, ir patogiai įsitaisę artistai, smalsiai apžiūrinėjantys sugužėjusią publiką, pasisveikinantys draugus ar pažįstamus teatralus. Kadangi studijos salėje viso labo telpa tik 70 žmonių, bemaž nė vienas ką tik iškeptas „artistas“ nelieka be dėmesio.

Tokia netikėta teatrine inversija režisierius iš pamatų sugriauta įprastą scenos ir salės dichotomiją, iš karto įtraukdamas į „teatrą teatre“ ir šio vakaro publiką. Taip pat ir mizanscenomis , ir vienodu apšvietimu. Kai kurios damos, sėdinčios greta artisčių, net nustelbia jas makiažu.Žodžiu, ir žiūrovai, ir aktoriai pakliuvę į tikrų tikriausią teatro laboratoriją, kurioje tik šį vakarą vykstančiam naujam bandymui vadovauja pats tarp publikos įsimaišęs O. Koršunovas. Sveiki, atvykę į Trepliovo( aktorius Martynas Nedzinskas ) vasaros teatrą, kuriame šis naujų formų ieškotojas atlieka dramaturgo, režisieriaus, pagrindinio vaidmens atlikėjo ir apšvietėjo funkciją.

Prieš keletą metų Vilniaus senamiestyje netoli filharmonijos vasaros kavinėje „California“ sėdėjau su bičiuliu iš auksinės Kalifornijos valstijos milijonierių miesto Palm Springso , garsiu plastikos chirurgu Rimtautu Marcinkevičiumi, kalbėjomės tikrai ne apie teatrą, kai išvydau pro šalį spūdinantį O. Koršunovą su nestora knyga po pažastimi. Nežinia, kokio impulso pastūmėtas , pašokau ir prisivijau režisierių: “Ką skaitai?. Ir nelaukdamas atsakymo čiupau knygą.

Tai buvo ką tik kolegos teatrologo Audronio Liugos vadovaujamo Teatro ir kino informacijos centro išleista Jerzy Grotowskio ‘Skurdžiojo teatro link”, iš anglų kalbos išvertė buvęs Jono Vaitkaus laikų Kauno dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas poetas Aivaras Mockus.

Aivaras nebuvo vienintelė mano netikėtai sugrįžusios teatrinės jaunystės figūra: prisiminiau, kaip cenzūros laikais iš tuometinio Leningrado gabus, itin intelektualus teatrologijos studentas, mano praktikantas “Literatūroje ir mene” Valentinas Didžgalvis parvežė J.Grotowskio straipsnio apie “genialųjį teatro pamišėlį “ Antoniną Artaud “Jis ne visai buvo savimi” vertimo rankraštį, kaip abu didžiavomės, kai jį pavyko savatraštyje išspausdinti. Straipsnis buvo verstas iš… estų kalbos. Dabar Oskaras, nors nenumanydamas apie mane užplūdusius prisiminimus, be didesnio spyriojimosi padovanojo man J. Grotowskio knygą.

Matyt, tam tikros teatro idėjos tvyro ore, jeigu jos tampa aktualios dviems didiems, visiškai nepanašiems lietuvių režisūros meistrams. Kalbu apie Eimunto Nekrošiaus “Jobo knygą” ir O.Koršunovo “Žuvėdrą”- dvi šio teatro sezono viršukalnes.

“Palaipsniui atmesdami tai, kas atrodo nereikalinga , supratome, jog teatras gali egzistuoti be grimo, be specialių kostiumų ir scenografijos, be atskiros erdvės vaidybai(scenos), be šviesos bei garso efektų ir t.t. Jis negali egzistuoti be juslinio, tiesioginio ryšio tarp aktoriaus ir žiūrovo”,- rašo lenkų pasaulinio garso teatro novatorius J.Grotowskis mano viduryje baltos dienos iš Oskaro gangsteriškai atimtoje knygoje.

[…]

Spektaklio kūryba, vaidmens ruošimas, repeticijos virsta teatro laboratorija, kurioje artistai atsikrato įgytų ar išmoktų štampų, nepriklausomai nuo amžiaus ir patirties, grįžta prie aktoriaus meno pradžių pradžios. Arba prie didžiojo Juozo Miltinio teatro- studijos idėjos, kai aktoriai mokosi visą savo kūrybinį gyvenimą.

Dar radikaliau visko, kas nereikalinga teatrui, atsisakyta O. Koršunovo “Žuvėdroje”. Atsisakyta pirmiausia įprasto čechoviško scenovaizdžio ir kostiumų( kokia turtinga jų istorija), net minimalaus rekvizito. M.Nedzinsko Trepliovo skurdųjį teatrą, kurį sudaro tik du kulisai ir standartinės kėdės, idealiai atitinka paties Kostios skurdas, dėl kurio jis negali nusipirkti net naujo kostiumo.

Kitaip tariant, atsisakyta ir to, kas vadinama “čechovišku teatru”, iš tikrųjų- Maskvos Dailės teatro įtvirtintos A.Čechovo pastatymų tradicijos, dėl kurios krimtosi ir protestavo pats dramaturgas. Šią tradiciją 1898 m. ir pradėjo legendinis “Žuvėdros” pastatymas, padaręs perversmą teatre, atvėręs naujus aktoriaus meno kelius, atvedusius iki K.Stanislavskio sistemos. Tačiau ilgainui pati Maskvos dailės teatro novatoriška mokykla ir nuo jos neatsikriama geniali K.Stanislavskio sistema virto rutina, mirusia tradicija, priešiška naujiems talentams ir jų ieškojimams.

Iš tos didžiosios XX a. čechoviškų pastatymų tradicijos O.Koršunovas ”Žuvėdroje” paliko tik nepaprasto ilgio pauzę, ironiškai merkdamas akį K.Stanislavskio ir V.Nemirovičiaus –Dančenkos teatrui. Kadangi M.Nedzinsko Kostia yra šiuolaikinis jaunuolis, jis negali apseiti be nešiojamo kompiuterio ir garsios muzikos. Drąsus masinės kultūros panaudojimas- firminis O.Koršunovo teatro ženklas. Kaip rašo garsus postmodernizmo teoretikas Fredricas Jamesonas, postmodernizmo epochoje “nyksta senasis aukštosios kultūros atsiribojimas nuo vadinamosios masinės ar populiariosios kultūros”. Tačiau kur A.Čechovo teatro poezija ir grožis, tie garsieji ežero burtai ir žuvėdros metafora, kuri virto popierine skiaute , o iš garsaus čechoviško gamtos peizažo teliko nelabai ryški burtingojo ežero videoprojekcija scenos kampe?

Bet kai mintyse pradedi beprasmę diskusiją “Čechovas čia ar ne Čechovas”, ūmai suzgrimbi, kad pražiopsojai akimirką, kai aktoriai, ničniekuo nesiskyrę nuo žiūrovų, be jokio išorinio anturažo seniai persikūnijo į A.Čechovo “Žuvėdros” personažus, be to, šiame įžūliai antistanislavskiškame pastatyme visi be išimties pasiekė sunkiausią ir svarbiausią K.Stanislavskio sistemos tikslą- savo vaidyba atskleidė “žmogiškosios sielos gyvenimą”.

Išvystame visą galeriją čechoviškų personažų ir jų santykių polifoniją- nuo dėl savo nelaimingos meilės be laiko nuvytusios R.Samuolytės Mašos iki slaptus širdies reikalus, nelyg kokia TV serialo herojė, praktiškai tvarkančios Aridos Gintautaitės Polinos, nuo gerojo Dariaus Meškausko Sorino iki visiško ciniko Vytauto Anužio Šamrajevo. Ir, žinoma, visiškai netikėtas Dainiaius Gavenonio realistas daktras Dornas, kuris piktinasi Sorino noru gydytis, sulaukus šešiasdešimties, tačiau neprieštarauja Polinai, jam pataikaujančiai, jog vyrui penkiasdešimt penkeri- dar ne senatvė, jis vis dar patinkąs moterims(ir publikai), todėl su įkvėpimu vaidina provincijos amanto, neatremiamo lovelaso vaidmenį.

Šis puikus ansamblis sukasi apie M.Nedzinsko Konstantiną Trepliovą ir jo konfliktą su Nelės Savičenko Irina Arkadina. Tikrasis O.Koršunovo “Žuvėdroje” Kostios antagonistas yra ne efektingos išvaizdos jo konkurentas literatūroje ir varžovas dėl Ninos Zarečnajos( aktorė Gelmina Glemžaitė) širdies madingas rašytojas Trigorinas( aktorius Darius Gumauskas), o jo paties motina.

Sarkastiškais Kostios žodžiais tariant, “kada manęs nėra, jai tik trisdešimt dveji, kai aš esu šalia- jai keturiasdešim trys, ir dėl to ji manęs nekenčia”.

Ir ne tik dėl to. Skirtingų kartų, tėvų ir vaikų konfliktas persikelia ir į meno sritį, kai jaunimas kelia maištą prieš senus autoritetus, siekia nuversti negyvus monumentus. Sūnus besijauninančiai Arkadinai kaip veidrodis atspindi ir jos tikruosius metus, neišvengiamai artėjančią senatvę , ir- svarbiausia ir skaudžiausia- jos bei Trigorino meno tikrąją vertę.

M.Nedzinsko Trepliovas ir gyvenime, ir mene visiškai nesiskiria, yra vienodai pažeidžiamas ir beginklis, nieko neturintis, tik savo egoistę motiną , kuri rūpinasi vien savimi ir šiek tiek- meilužiu Trigorinu. Kostia yra tartum nuogas. Ir tiesiogine prasme- kulminacinėje, nuostabiai suvaidintoje jo scenoje su Arkadina.

Įvadas į ją- citata iš chrestomatinės “Hamleto” princo ir karalienės ginčio scenos, toliau N.Savičenko Arkadina motiniškai švelniai glosto iki juosmens nuogą sūnų, norėdama jį paguosti, vėliau, apimta laukinės tūžmasties, ima nagais draskyti jo odą, lyg trokšdama jį gyvą suplėšyti į gabalus. Sukrečianti meilės ir neapykantos, švelnumo ir brutalumo, traukos ir atstūmimo scena.

Teatro ir meno tema “Žuvėdroje” O.Koršunovui, nesenstančiam lietuvių teatro maištininkui, etatiniam šventų tradicijų laužytojui, gero tono pažeidėjui ir stabų griovėjui, galima tarti, yra autobiografinė.Trepliovas yra jo herojus. Tačiau , tiesmukai sutapatindami režisierių su Kostios paveikslu ,rizikuotume nuskurdinti ir O.Koršunovo autoportretą, ir suprimityvinti patį A.Čechovą, kurio herojai vargiai pasiduoda skirstymui į teigiamus ir neigiamus. Man pasidingojo , kad D.Gumausko puikiai vaidinamas populiarumo išlepintas Trigorinas yra nepikta O.Koršunovo autoparodija: išvaizdos, kalbos manieros, minkštų intonacijų panašumas. Be mažiausios abejonės, Trepliovas yra O.Koršunovo herojus. Tačiau režisieriui yra suprantamas ir Arkadinos, Trigorino pasaulis.

Lietuvių teatro primadona N.Savičenko savo talentą pademonstruoja Arkadinos ir Trigorino pasiaiškinimo episode, kai savo meilužiui iškelia stačiai šekspyrišką sceną, vienintelį žiūrovą priblokšdama, sumaldama į dulkes, o paskui lyg niekur nieko pereidama į kasdienį toną. Vaidybos menas, šekspyriškos aistros scenos karalienei nieko nekainavo.

Ir veidrodiškai šį Arkadinos ir Trigorino aistringą susidūrimą atkartojanti M.Nedzinsko Trepliovo ir G.Glemžaitės Ninos atsisveikinimo scena. Arkadinai ir Trigorinui nušautos žuvėdros istorija- tik siužetas nedideliam apsakymui, jiems menas- gerai apmokamas amatas, mintantis svetimais gyvenimais. Trepliovo teatrėlyje gyvenimas virsta menu, o menas- gyvenimu. Už meną čia sumokama savais likimais.

Kadangi Konstantinas niekam nereikalingas , nereikalinga ir jo kūryba- savo suplėšyto apsakymo puslapius jis sušluoja kaip šiukšles, kuriomis anksčiau spektalyje pavirto peršauta popierinė žuvėdra. Net ir čia gyvenimas ir kūryba sutapo. Paskutinis šūvis priklauso M.Nedzinsko Trepliovui.