Cezaris 25photo D.Matvejevas  

JULIJUS CEZARIS paskutinį kartą!

Klasika padeda skrosti šiandieną

Rūta Oginskaitė / Lietuvos rytas

2012-09-17

<…>

Džiazas su šiandiena

Artūras Areima žaidžia jau ne pirmą sezoną. Ir vis su klasika. Šis režisierius linkęs į savarankišką ir drastišką interpretaciją. Tai verta žinoti, nes šįkart jis pasirinko Williamo Shakespeare’o „Julijų Cezarį”.

Jei kas eis žiūrėti W.Shakespeare’o… Ne, eikite į OKT žiūrėti A.Areimos ir jo bendrakursių „Julijaus Cezario”. Pamatysite spektaklį, galintį tapti sezono hitu.

Ankstesniuose A.Areimos darbuose matydavai režisieriaus diktatą kiekvienam vaidmens judesiui. „Julijus Cezaris” – it laisva improvizacija, bendraminčių džiazas.

A.Areima su aktoriais kuria savus tekstus, savą siužetą ir savas prasmes. Iš W.Shakespeare’o užteko valdžios viršūnių sąmokslo prieš patį viršiausiąjį, jo nužudymo ir šio poelgio pateisinimo.

Spektaklis – šių dienų absurdo kaleidoskopas. Jo ritmas tolydžio auga, komizmas tirštėja. O absurdo ir apsimetimo „Julijaus Cezario” autoriai randa ne tiktai valdžios valdymo procese, bet ir visur, kur pasisuka, – asmeniniuose sąmokslininkų santykiuose, laikraščiuose ir televizoriuose, net teatre su jo dirbtiniu krauju.

Ne, krauju čia niekas nesitaško. Bet tyška tiek daug aktualijų, kad tik spėk atpažinti. Kaip kabarete. „Julijaus Cezario” ryšys su šia diena, net su valanda, kai vaidinama, – principinis.

Vaidmenys ir komentarai

Tylus lyg nematomas, bet atkakliai ir taikliai veikiantis Daumanto Ciunio Kaska. Dominuoti linkęs, bet į viešumą nelendantis Tomo Rinkūno Kasijus. Įvaizdžio meistriškumą įvaldęs Tado Gryn Brutas. Jų buveinė – ne senovės Romos senatas. Tai aiškėja ne tik iš šiuolaikinių kostiumų.

Vadas, jaučiantis, kad jo valandos suskaičiuotos, bet valdžia, tegu trumpalaikė, bet saldi, neatiduodama. Tai apie Tomo Stirnos Cezarį. Dar vienas gerai pažįstamas tipas: šeimininko sargas, ištikimas, kol yra kam. Taip, tai Tomo Kliuko Antonijus.

Jie visi – ir personažai, ir aktoriai, juos vaidinantys. Ir atliekantys vaidmenis, ir šalia jų. Yra ir vaidmuo-komentaras: Pauliaus Ignatavičiaus Oktavijus su gitara.

Jam režisierius užkrovė didelę naštą. Nuo mėgėjiško dainiaus, eiliuojančio politines raudas, nuo „violetinių” užuominų iki agresyvaus keikūno, įsiropštusio į valdžią ir siunčiančio visus savo liežuviui patogia linkme.

Tie keiksmai, suprantu, yra „Julijaus Cezario” linkėjimai „Išvarymui”. Galbūt ir A.Areimos pasimojavimas su OKT pagrindiniu menininku.

Tačiau kas Oskaro Koršunovo „Išvaryme” skamba laiku ir vietoje, A.Areimos kūrinyje yra dirbtiniausias ir įkyriausias elementas.

„Julijaus Cezario” vyrija tiek įsisiautėja, kad kuo arčiau finalas, tuo tvirčiau jie jaučiasi ir, atrodo, net nenori liautis vaidinę. Nes jiems gerai išeina. Bet ir dėl tų finalų kaip ir dėl keiksmų – saiko, šaunieji ir talentingieji, pritrūko.

<…>