P5140420  

DIEVAS YRA DJ paskutinį kartą!

Keisti kitus

Milda Brukštutė / 7 meno dienos

2015-11-27

(Ne)laisvės apraiškos vilnietiškame teatro pasaulyje

Pastaruoju metu teatras vis kalba, užsimena apie laisvę: žodžiais, ženklais, eilėmis, erdvėmis. Šios dažnos, bet ganėtinai smulkios apraiškos beveik visada atrodo labai dviprasmiškai, o tai norom nenorom skatina susimąstyti. Gal ne tiek apie laisvę ar ėjimą į ją, kiek apie kažin kokią ne visai apčiuopiamą beprasmybę. Kiek apskritai laisvas žmogus norėtų sėdėti teatre ir kartu su vaidmenyse įkalintais aktoriais mąstyti apie laisvės ir nelaisvės išraiškas?

Noras išsiveržti iš uždaros teritorijos, kambario, tėvynės ar scenos, ieškant naujų erdvių ir žiūrovų, perkelia neramų ieškotoją kartu su visais jo kompleksais kur nors ne čia. Tas ne čia laimės ieškančiam herojui suteikia ne tik naujų progų ir galimybių, bet ir leidžia pasinerti į išlaisvinantį, nuo atsakomybės atleidžiantį nesusipratimą, tampantį likimu. Dažniausiai toks individo patekimas į nelaisvės pinkles ir yra būdas suvokti, kas yra laisvė, nes ji, kol lengvai pasiekiama, yra ne apmąstymų šaltinis, o tik buvimo dalis.

[…]

Netrukus po to OKT / Vilniaus miesto teatro Studijoje įvyko jaunos režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklio „Dievas yra DJ“ pagal Falko Richterio dramaturgiją premjera. Čia buvo analizuojami tos pačios begalinės laisvės padariniai – nebelieka nieko tikro, net pats gyvenimas tampa tik eiliniu projektu. Šiuo atveju, deja, pats spektaklis atrodo mažiausiai tikras: kažin ar įmanoma patikėti kūrėjų nuoširdumu, kai per daugiau nei dešimtį metų kiekvienas norėjęs spėjo pasakyt savo nuomonę šiuo klausimu. Tai jau antras F. Richterio pastatymas šį sezoną toje pačioje Studijoje (dar buvo Artūro Areimos „Po ledu“). Toks pat tvarkingas, laiko patikrintas ir nekeliantis abejonių savo teisumu. Regis, tuoj bus sunku prisiminti, kad dar ne taip seniai ši erdvė ketino atsiverti drąsiems, rizikingiems eksperimentams ir neprognozuojamiems, atsakomybės naštos dar taip neprislėgtiems jauniesiems kūrėjams. Gal laisvės ir kantrybės ištekliai čia jau palaipsniui senka ir todėl vietos telieka nelaisvai, bet užtat kiek labiau užtikrintai nuvalkiotos temos analizei ir gerokai gyvesniems paties Oskaro Koršunovo darbams?