_DSC0026  

KARTU

Kartą gyveno du seniai…

Gitana Gugevičiūtė / „Klaipėda/Durys“

2007-02-28

Vasario 8-ąją Klaipėdos Žvejų rūmų mažojoje salėje buvo pristatytas OKT/Vilniaus miesto teatro premjerinis spektaklis „Kartu“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos“.

Mokomės iš naujo

Spektaklį inicijavo ir jį meistravo scenografė Jūratė Paulėkaitė ir aktorius Dainius Gavenonis, vaidina Ilona Kvietkutė ir Dainius Gavenonis bei jų „antrininkai“ – Edita Stundytė ir Tautvilas Gurevičius.
Klaipėdiečiai vieni pirmųjų turėjo galimybę pamatyti premjerą kiek neįprasto spektaklio, kuris, anot jo kūrėjų, „nėra svarbiausias tikslas, o tik faktas, liudijantis kūrybinės dirbtuvės egzistavimą“. Senų, sudribusių, raukšlėtų kūnų „geografinis žemėlapis“– spektaklio plakatas – akį patraukė vos prasidėjus jo reklaminei kampanijai.
Kilęs plakato skandalas, argumentas, jog seno kūno demonstravimas, greičiausiai, skaudžiai žeis vyresnio amžiaus žmones, liudija, kad meno senti ir mirti reikia mokytis iš naujo. Ir vis dar reikia mokytis bent jau sugyventi su menu.

Užčiuopė ir pagilino

Tai, kad spektaklio dėmesio centre atsidūrė ne kokia nors XXI amžiaus Pompadur ar įtakingas mūsų dienų karaliukas, o sukriošę seniai, kiekvienu sudilusios kremzlės trakštelėjimu liudijantys „memento mori“, iš dalies nulemia spektaklio inovatyvumą ir etinį, moralinį jo paveikumą.
D.Čepauskaitės pjesėje gyvai atskleidžiami vyro ir moters santykiai. Įsprausti į tam tikrą ribinę situaciją (užstrigę savadarbiame lifte) diedas ir senė tiesiog priversti vienaip ar kitaip bendrauti. Taiklūs ir šmaikštūs dialogai, lyrinės intonacijos, atmieštos gera komizmo, ironijos doze, liudija, kad dramaturgė yra apdovanota ypatinga kalbine klausa.
Kritika netruko „užčiuopti“ D.Čepauskaitės gebėjimą grakščiame kalbos sraute palikti vietos tam tikram egzistenciniam nerimui, rūpesčiui. Spektaklio kūrėjai savo ruožtu tą egzistencinį nerimą ne tik užčiuopė, bet ir pagilino jį, praplėtė, suteikė tūrį.

Pakylėjo iki dangaus

Panaudodami visą senatvės psichofizinį arsenalą I.Kvietkutė ir D.Gavenonis kuria vitališkus ir spontaniškus, energingus ir ekstravagantiškus veikėjus – Brigitą ir Alfonsą. Šie personažai vienas kitam – ir virvė ant kaklo, ir viso gyvenimo meilė.
Nekenčiamas priešininkas gyvenimo ringe ir geidžiamas partneris, kurį norisi „pakibinti“ netyčia einant pro šalį. Sąlygiškai pigiame – be scenografijos stebuklų ir techninių triukų – spektaklyje slypi pakankamai stipri emocinė įtampa, nes dviejų senų žmonių asmeninių santykių horizontalė (buitinė psichologija) perauga į ontinį lygmenį: priekaištus dėl nevykusio gyvenimo, pavydo scenas, jaukias bendrumo jausmo akimirkas pertraukia išradingai į spektaklį įpintas lietuvių liaudies pasakos „Seniai ir pupa“ siužetas („plastinius komentarus“, anot Julijaus Lozoraičio, šiai pasakai apie diedą, bobą, pupą ir Dievą originaliai atlieka E.Stundytė ir T.Gurevičius).
Jo dėka įprasta kasdienybė „pakylėjama iki dangaus“, išsiplečia iki mitinės, archetipinės, konkretaus laiko ir vietos neįrėmintos erdvės. Spektakliu tarsi sugrįžtama į pirmapradžius potyrius, kai visa buvo skaistu, nekalta, o seno kūno poezija ir grožis nebuvo kvestionuojamas.
Tai – grįžimas į pradžią, kai kiekvienas kelias galėjo vesti į ir laisvę, ir į nelaisvę. Kuriuo keliu – į kasdienybės Pragarą ar Rojaus sodus – pasuko iš lifto ištrūkę seniai, nesiimu spręsti. Atrodo, kad „švaraus”, subtiliai mizanscenuoto spektaklio kūrėjai paliko atvirą erdvę įvairiems atsakymams.