bir.grim.0006  

GRIMO OPERA

Įvaizdžio dangoraižių griūtis

Vaidas Jauniškis / Verslo žinios

2006-03-03

Šio spektaklio reklama galėtų skambėti taip: „Jei jūs netyčia praleidote televizijos laidas „Nuo … iki“, „Abipus sienos“, „Stilius“ ar negalėsite pamatyti būsimų, neperskaitėte naujausių „Žmonės“ ir MM žurnalų, visa tai vienu metu jūs galite išvysti „Grimo operoje“. Tai spektaklis, žiūrintis ne tik į praeitį, bet ir į ateitį!“

Šiandien ramiai galime konstatuoti, kad moteriški žurnalai ir laidos vis dėlto prisideda prie meno. Pasak Birutės Mar teksto programėlėje, knygynuose jos laukė daug atradimų: pirmiausia ji su Antanu Kučinsku rado grimo vadovėlį, ir taip kilo sumanymas kurti operą apie grimą. Jį papildė knygynuose ar kur kitur (ji nesakė – jos namuose) rasti moteriški žurnalai. Jų pagalba libreto siužetinė „dalis“ kaip ir buvo baigta, beliko laukti Kučinsko muzikos, atlikėjų ir režisūros, kurios pirmąjį etapą įveikė pati Birutė Mar, vėliau operą baigė Oskaras Koršunovas. Kalbama, kad paskutiniai kūrinio štrichai buvo padėti likus kelioms valandoms iki jo premjeros „Gaidos“ festivalyje. Tačiau teatro rampas jis išvydo po pusantrų metų.

Praėjus tiek laiko nesinorėtų detaliau lyginti šių dviejų atlikimų: tiesiog bendras įspūdis, kad opera kiek patrumpėjo, tapo kompaktiškesnė ir išraiškingesnė dėl garsinės partitūros bei tikslesnės vaidybos.

Grimas šioje operoje yra giliausias jos sluoksnis, nors ir pradedama nuo citatų iš vadovėlio – kaip ką daryti, kaip grimuoti vaikus, ką reiškia pudra. Tiksliau – ne citatų, o nurodymų, Birutės Mar paverstų kone Szymborskos stiliaus frazėmis (pvz., „gyvenimas reikalauja daug prakaito, / tai, žinoma, natūralu – bet neturėtų matytis, / todėl nepamirškime pudros“). Tačiau į pirmą, paviršinį planą skverbiasi įvairių neįvardijamų personų, vadinamų žvaigždėmis, monologai minėtoje moteriškoje lektūroje. Skamba fantastiški išminties, frazių formuluočių, mąstymo perlai, kuriuos demaskuoja scena: monologuose rūpinamasi savais įvaizdžiais, scena iš jų šaiposi.

Ir čia pirmiausia susiduriama su klausimu dėl „žiūrėjimo“ metodikos: kartais ekrane rodomos Dmitrijaus Matvejevo vaidinančių ir nugrimuotų aktorių nuotraukos idealiai sutampa su čia pat Rasos Samuolytės, Dainiaus Gavenonio ir Birutės Mar tariamomis intonacijomis, o kartais – visai neįtikina („sutampa“ – pagal nuotraukos pasufleruotą ir mano paties spėtą susikurti žmogaus balso ir intonacijos būdą). Kai nesutampa, bandai teisinti, kad čia svarbesnė garsinė, ne vaizdo partitūra. Kai pabosta sekti triskart sakomą monologą, geriau užsimerkti ir klausytis tos garsinės raiškos, kuri yra vientisa, įdomi, nenuobodi, išradinga, pateikia paletę intonacijų nuo gąsdinančių ar bent jau gera nelemiančių užkalbėjimų („Grimmmmoopera“, „Grrrrimooperrrra“) iki nesibaigiančio vieno takto ar kelių, uždėtų vienas ant kito, rokenrolo. Grįžęs prie vaizdo susiduri su dar viena problema: aktoriai, besišaipydami iš ekrano tipažų (o jie vaidina būtent tipažus), visgi yra pernelyg iliustratyvūs, nes parodijos, šaržo amplitudė siaura ir greit išsenka. Galima būtų nuo normos nukrypti minimaliai, ne taip pabrėžtinai ryškiai, bet ir vėl tai teisini operos žanru, galinčiu sau leisti iliustratyvumą. Tačiau šalia visų pateisinimų vargu ar gali rastis dar vienas – besitaikančiam įslinkti nuoboduliui.

Vis dėlto beveik laiku jis sustabdomas, nes stipriausios operos vietos yra garso jungtis su videomedžiaga, kai ekrane filmuojamas didmiestis su lūpdažių, tūtelių, grimo ir kvepalų buteliukų dangoraižiais. Savotiškas apokaliptinis film noir ar naujasis „Metropolis“, keliantis egzistencinę baimę, kad jau gyveni grimo ir įvaizdžių panoptikume. Finalinė sekvencija – įvaizdžio dangoraižių griūtis – įspūdinga, puikiai sustiprinta garsų – sprogstamųjų balsių (komplimentai garso operatoriui ir multiprocesoriui). Griūtis tarsi ir galėtų išlaisvinti, išvaduoti nuo gera nežadančios ateities/dabarties, tačiau nepamenu Koršunovo spektaklių su laiminga pabaiga. Ši – tiesiog realistinė: žvaigždės sensta, maivosi dar juokingiau ir – tragiškiau, liūdniau (o drauge tai ir autoterapija ar perspėjimas sau patiems, vaidinantiesiems) – kol išlenda amžinojo grimo sluoksnis: kaukolė su užrašu „Make Up Forever“.

Pati tema nėra nauja, greičiau universali, – sutapimas, bet prieš keletą dienų žiūrėtas Stepheno Frearso filmas „Pavojingi ryšiai“ dar sykį priminė įvaizdžio galią: XVIII a. intrigantus vaidinantys Glenn Close ir Johnas Malkowichius įžanginiuose kadruose atsiduoda įvairiausioms veido gražinimo procedūroms, kad finale valytų pudras ir grimą nuo pamėkliškomis tapusių fizionomijų. Mintys apie dvasios grimavimą identiškos, ir turinio požiūriu „Girmo opera“ palieka lengvo spektaklio įspūdį. Todėl nepaisant atraktyvių scenų man būtų įdomiau žiūrėti į šį spektaklį kaip į paraišką mūsų muzikos pasaulyje esančiai retenybei – išties šiuolaikinei moderniajai operai.