Miranda 71 photo-D.Matvejevas©  

MIRANDA paskutinį kartą!

Ištremtųjų poema

Alena Karas

2012-09-25

Nepaisant to, kad 13-ojo festivalio programoje buvo pristatyti spektakliai, kuriuos sukūrė tokie režisieriai kaip Alvis Hermanis, Jevgenijus Marčelli, Mindaugas Karbauskis, Sergejus Fedotovas ir Olegas Rybkinas (beje, abu pastarieji tapo kasmetinės Kultūros Ministerijos Fiodoro Volkovo vardo premijos laureatais), didžiausiu festivalio traukos centru tapo Oskaro Koršunovo spektakliai. Apie vieną iš jų („Duge“) jau buvo rašyta dienraštyje „Rossijskaja gazeta“ (2011 m. spalio 21 d.). O spektaklis „Miranda“ tapo tikru atradimu. Spektaklio siužeto pagrindas – Shakespeare’o pjesė „Audra“. Bet ką su šia pjese padarė Koršunovas!

Paslaptingąją sąlą, kurioje gyvena ištremtas Prosperas (Povilas Budrys) ir jo dukra Miranda (Airida Gintautaitė), režisierius pavertė senu tarybiniu butu, prigrūstu šypseną keliančių baldų iš 60-ųjų metų: scenoje matome indaujas, knygų lentynas, didžiulę radijo imtuvo dėžę ir kone beprotį senuką su invalide dukra, kurios  judesius cerebrinis paralyžius paverčia savotišku šokiu. Prikaustyta prie krėslo ji šoka ir šis šokis yra tiek pat atstumiantis, kiek jis yra kerintis.

Koršunovas sukuria ištisą filosofinį etiudą apie tarybinį disidentą–atsiskyrėlį ir tuo pat metu apie visus, nepasiduodančius valdžios kontrolei. Ir nors kai kurie žiūrovai mėgina režisieriui primesti „antirusišką nuotaiką“ ir „proamerikietišką patosą“, kiti, savo nuostabai, užčiuopia savyje keistą susitapatinimo su šiuo Prosperu ir jo dukra jausmą. Drauge su virtuoziškais aktoriais ir dailininku Dainium Liškevičium, režisierius vizualizuoja mūsų sapnų, slaptų ir akivaizdžių norų, neleistinų fantazijų, giliai mūsų viduje slypinčio skausmo erdvę. Teatras, kurį tėvas atveria savo sergančiai dukteriai, ir, dar svarbiau, sau pačiam, kuriamas pačiais subtiliausiais specialiaisiais efektais. Garsas čia kuriamas kaip išraiškos priemonę naudojant nepagautas radijo bangas, o šviesos kontrastai atsiranda „užtrumpinus“ lemputę.

Spektaklis prasideda, kai tėvas pasisiūlo perskaityti pasaką, bet sulaukia ryžtingo dukros atsako – ji reikalauja, kad tėvas skaitytų „Audrą“ ir rimtai, lemtingai neria į Shakespeare’o istoriją. Kol tėtis geria siautulį sukeliantį „stebuklingąjį gėrimą“, mergaitė virsta į Arielį ir scenoje matome nebe žmogų, o pačią oro dvasią, amžiams įspraustą į mažytę indaujos ertmę, gąsdinančią šiuo antgamtišku povyzos prislėgtumu.

Ir štai užgrojo „Gulbių ežeras“, verčiantis išgyventi 1991 m. rugpjūčio patirtį iš visiškai kitos pusės: kaip skausmingą intymumą, kaip „žmogaus iš pogrindžio“ situaciją, kaip asmeninio egzistencinio ir istorinio „užuitumo“ patirtį. Sunku paaiškinti, kaip Koršunovui pavyksta įjungti šiuos pasąmoninius mechanizmus. Juk prieš mūsų akis – viso labo varganas sovietinis butukas, jame gyvenantys vargšai žmonės, ištremti iš šiandienos gyvenimo į pačius toliausius jo paribius.

Tiems, kurie šiame poetiškai groteskiškame lietuvių režisieriaus etiude įžiūrėjo „antirusišką patosą“ (spektaklyje herojus pamėgdžioja Gorbačiovo kalbėjimo manierą, ištraukia iš spintos tarybinį „vyresniojo brolio“ generolo mundurą) norisi priminti pirmąsias spektaklio akimirkas: dar nežinodami, kokį žaidimą su mumis žaidžia režisierius, vargšą senuką priimame kaip imperijos „atplaišą“, išstumtą į Lietuvos, Rusijos, Europos šalikelę. Ir mumyse kyla užuojautos banga ne tik šiam sielvarto ir girtuoklystės iškankintam žmogui, bet ir patiems sau – žmonėms, kurių didžioji dalis taip pat yra „atstumta“. Šiame spektaklyje stipriai veikia psichoanalizė kaip gebėjimas atverti, įvardinti, aptikti išsitrynusius atminties sluoksnius. Ir kai Prosperas, virtęs jaunu, madingai apsirengusiu Ferdinandu, apkabina savo dukrą, tai perskaitoma ne kaip natūralistinis košmaras, bet kaip simbolinis gestas.

Netrukus jis pats sės į jos apleistą krėslą, pats taps savąja „Miranda“ ir atlošęs galvą į pražūtį tyliai mirs. Meno, laisvos minties galia tuo stipresnė, kuo ji labiau ištremta – bent jau taip teigia Oskaras Koršunovas, savo spektaklį skyręs toms „ištremtųjų negyvenamoms saloms“, kurių buvo pilna Tarybų Sąjunga. Bet ar tik ji?

Iš rusų kalbos vertė Andrius Jevsejevas