photo_page_1_47503311  

ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA

Įstabiąją meilės istoriją užsnigo miltais

Rima Bočiulytė / Klaipėda

2003-11-05

Užvakar, atrodė, visa intelektualioji Klaipėda suplūdo į Žvejų rūmus pažiūrėti lietuvių teatro pažibos – režisieriaus Oskaro Koršunovo „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“ pagal dabar labai madingo romantizmo klasiko Viljamo Šekspyro tragediją. Ir iš kur tiek mūsų mieste radosi prisiekusių teatro gerbėjų, kuriems nesutrukdė nei lietus, nei darbo dienos nuovargis?!. Nesustabdė jų ir gana brangūs spektaklio bilietai, kainavę nuo 25 iki 40 litų. O gal kiek ir pristabdė, nes staiga visos klaipėdietiškos publikos troškimas pakliūti į spektaklį turėjo išsipildyti per vieną vakarą vietoj dviejų.

Penkmečio triumfas

Be abejo, buvo anšlagas. O kaipgi kitaip?! Juolab kad tai dar visai naujas, premjerinis, kultinio režisieriaus spektaklis. Po pasaulinės premjeros Berlyne ir pirmojo pasirodymo Vilniuje jo atvežimas į Klaipėdą buvo toks pat įstabiai neįtikėtinas kaip ir pati „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Betgi su ja OKT (Oskaro Koršunovo teatras) išsiruošė į savo penkmečio žygį po Lietuvą, o paties režisieriaus ypatingos simpatijos uostamiesčiui, ko gero, čia niekuo dėtos. Nors…

Vis garsiau kalbama, kad O.Koršunovas ruošiasi statyti spektaklį Klaipėdos dramos teatre, jau sausio pradžioje turėtų prasidėti repeticijos. Ir tai bus bene pirmas kartas po penkerių metų, kai jis nusižengs nerašytai taisyklei – Lietuvoje režisuoti tik savame teatre. Matyt, tai reiškia, kad prasideda naujas O.Koršunovo kūrybos etapas?..

Nurengė nuogai

Kaip ten bebūtų, neatsitiktinai „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“, vos spėjus režisieriui ją papasakoti, teatro žinovai jau spėjo pavadinti „etapiniu“, labiausiai išbaigtu, nuostabiausiu O.Koršunovo kūriniu. Išties spektaklis palieka nepaprastą įspūdį. Apie jį norisi kalbėti, mąstyti, diskutuoti, norisi jį pamatyti dar ir dar kartą. O taip juk būna nedažnai.

O.Koršunovas V.Šekspyro tragediją nurengė nuogai ir „perskaitė“ ją paprastai ir šiuolaikiškai, „išversdamas“ į XXI amžiaus multikultūrinę kalbą su spalvingu popmeno žargonu.

Ji visai nepanaši į anksčiau girdėtą romantiškai pakylėtą, patosiškai egzaltuotą Romeo ir Džuljetos didžiosios meilės istoriją. Tai, ką mes jau žinome, O.Koršunovas išberia kaip žirnius – kaip štampų ir stereotipų citatas, gerai suprasdamas, kad tai mūsų jau nebeapgaus, nebesujaudins ir neįtikins. Jis netgi negudrauja, neslapukauja, cituodamas populiarius kultūros ir meno ženklus. Jam to nereikia. Nes tokiame kontekste Romeo ir Džuljetos istorija dar įstabesnė ir graudesnė. Paprasta ir žemiška. Jaudinanti ir tokia pat… beprotiška. Juk mūsų dienų ironiškomis žiūrovo akimis, tik tarp naivių paauglių gali būti tokia meilė – nepaisanti nieko…

Perskaitė kitaip
Tai spektaklis tiems, kurie labai gerai žino V.Šekspyro „Romeo ir Džuljetą“. Dabar ir jie gali drąsiai tą kūrinį perskaityti kitaip, – kaip socialinę dramą, kai tarp dviejų šeimų iš tikrųjų nėra jokio konflikto, vien siekis įsitvirtinti rungtyniaujant ir neigiant kitus. Taip tarsi iš niekur atsiranda agresija, įniršis, nepakantumas ir pirmiausia įsigali čia pat – tarp savų, šeimoje, „gimtojoje picerijoje“. Tarsi juokais bekonkuruojant, kieno tešla geresnė, pica ir raguoliai skanesni, peiliai ilgesni ir aštresni, liežuvis smailesnis ir stotas dailesnis, užverda įnirtingi „miltų karai“, naivaus Romeo lūpomis išpranašaujantys tragišką istorijos baigtį.

Tokioje įtemptoje artimo nemeilės pritvinkusioje atmosferoje stebuklingai užgimsta meilė. Ir lieka tik meilė ir mirtis. Kaip teigia spektaklio režisierius, meilė panaikina visus skirtumus. Bet ji pagimdo ir laisvės siekį, už kurį tenka sumokėti didžiausią kainą – mirtimi. O pasaulis be meilės neturi ateities. Tai bene stipriausiai pajuntame spektaklio pabaigoje, kai miltais lyg dulkėmis ar pelenais scenoje užsninga viskas – žmonės, daiktai, jausmai…

Du kraštutinumai

O.Koršunovas prasmingai sutapatina tragizmą ir komizmą, meilę ir neapykantą, gyvenimą ir mirtį. Žiūrėkit, mirę Merkucijus ir Tebaldas kurį laiką lieka su gyvaisiais. Romeo ir Džuljeta taip pat ne iš karto pasitraukia iš gyvųjų tarpo, tarsi šaukdami kitus paskui save…

Groteskas ir tragedija – du kraštutinumai. Tarp jų vis dėlto nepadėsi lygybės ženklo, nors režisierius tarsi to siekė. O.Koršunovas – galingas formos meistras. Šiuokart forma kai kur jis tarsi specialiai nesinaudoja, o linksta į psichologizmą, filosofuoja… Tai įdomu, bet ne visuomet prasminga brėžiant charakterių linijas. Kad ir Giedriaus Savicko Romeo – susidaro įspūdis, kad tai tik didaktiškas verkšlenantis nesubrendėlis. Ypač greta tokios emocionaliai spalvingos, paaugliškai naivios ir be galo paprastos, ne iš knygų, o iš gyvenimo atpažįstamos Rasos Samuolytės Džuljetos. Besigrožinčiai savimi Dalios Michelevičiūtės Kapuleti trūksta nuoseklumo, motyvacijos tuose emocijų šuoruose nuo egzaltuoto tragizmo iki komizmo. Tuo tarpu groteskiškoji Eglės Mikulionytės Džuljetos auklė nuo pradžios iki galo išlieka nuosekli. Tai gyvas žmogus scenoje, kartu smagiai primenantis Merę Popins su savo lagaminu, Freken Bok iš animacinio filmo apie Karlsoną…

Naujasis realizmas

Spektaklio estetika asocijuojasi su Vitorio de Sikos filmais. Jis irgi sklidinas itališkojo neorealizmo dvasios. Miltų ir tešlos karai, ant nešvankybės briaunos balansuojantis humoras, socialiniai santykiai, šešiasdešimtųjų madą atliepiantys dailininkės Jolantos Rimkutės sukurti kostiumai – visa tai dvelkia neorealizmu ir italų kino klasika. Kompozitoriaus Antano Jasenkos sumiksuotas muzikinis fonas dar labiau pabrėžia spektaklio veiksmo struktūrą, praeities ir dabarties aliuzijas, grakščiai pakelia romantiškąjį šios istorijos klodą ir vėlgi kinematografiškai „įgarsina“ scenovaizdį.

Paminklas meilei

Masinėmis scenomis ir balta spalva spektaklyje žongliruojama įstabiai. Miltai yra ir laiko dulkės, ir pelenai… Vėlgi žemė sueina su dangumi, buitis susilieja su būtimi, mirtis su amžinybe. Viskas sukasi aplink tą miltų katilą, kuris yra tarsi gyvenimo ašis, sielos indas, viltinga Gralio taurė, laiko ratas, pradžia ir pabaiga.

Jūratės Paulėkaitės scenografija – tiesiog geniali. Iš pažiūros paprasta ir netgi buitiška (dvi simetriškos indaujos, prikrautos kasdienių buities daiktų, apkabinėtos keptuvėmis ir samčiais) ji vienu metu ir nesunkiai „perskaitoma“, ir be galo gili, metaforiška. Ji paliečia giliausius klodus ir apglėbia viską, net mūsų prisiminimus ir nostalgiją, paversdama tai monumentalia skulptūra, kurioje galima įžiūrėti vartų, kryžiaus siluetą. Tai tarsi mūsų epochos paminklas meilei. Tai, kuri romantizmo laikais, kai ją apdainavo V.Šekspyras, buvo dar tik paauglė, o dabar jau – moteris su patirtimi. Ji į pasaulį žvelgia realistės akimis. Kiekviename žingsnyje tas pasaulis jai teigia, kad „tokios meilės nėra“.

Tai ką daryti?

Belieka statyti paminklus ir žiūrėti į meilę kaip į komediją. Šiais laikais apie ją kalbėti rimtai, juolab prisipažinti meilėje, netgi ištarti tą žodį – tiesiog nepatogu. Tai skamba neįtikinamai, banaliai. Kodėl? Todėl kad miltai ir tešla – pirmoje vietoje.