tbc3  

TEN BŪTI ČIA (PAŪMĖJIMAI)

Iš abstrakcijų gyvenimo

Valdas Vasiliauskas / Literatūra ir menas

1990-06-16

Senų senovėje, brandaus socializmo epochoje, dar p.E.g., tai yra prieš Erlicko gimimą (kūrybinį), saikingai praprususi jaunuomenė mėgo Daniilą Charmsą. Kai filosofijos profesorius, nei blogesnis, nei geresnis už kitus, mus mokė, kad būtis lemia sąmonę, mūsų numylėtas Charmsas tvirtino atvirkščiai. Būdingas jo nuotykis, persakytas Kornelijaus Čiukovskio: termometras pradėjo rodyti, kad „autorius“ (herojus) turįs karščio, visą mėnesį sirgęs, vos nenumiręs, laimė, paaiškėjo, kad termometras sugedęs, kūno temperatūra visąlaik buvusi normali. Šitoks termometras lėmė ir mūsų visuomenės būtį: jeigu ideologija nutardavo, kad esame sveiki, tai ir privalėdavome būti sveiki. Arba atvirkščiai. Žinoma, tai labai juokinga istorija.

Ją prisiminiau, sykį eidamas pro teatrą, kurį jau senokai aplenkiu. Aš jam neturiu pasakyti ką nauja, jis man atlygina tuo pačiu: genijai ramiai snūduriuoja ant surūdijusių tarptautinių laurų, vidutinybės ar nevykėliai susitaikė su savo dalia, užuot kėlę maištą, išeina į pensiją arba įkuria studiją. Žodžiu, ori socializmo atgyvena su savo būtąja šlove, suakmenėjusia vertybių hierarchija ir surūdijusia organizacine struktūra. Taigi spūdinau pro teatrą (šįsyk atsitiktinai pro Akademinį dramos), besibaimindamas, kad koks režisierius nenutvertų ir nenusitemptų į savo premjerą arba dar blogiau – nepradėtų kamantinėti, kodėl aš nemyliu jo lietuvių teatre. Ogi žiūriu, Mažojoje scenoje jau senokai vaidinamas spektaklis pokeisčiu pavadinimu „Ten būti čia“, negirdėtas režisierius, neregėti aktoriai, gal kokie gastrolieriai?

Tie nepažįstami gastrolieriai – tai Lietuvos konservatorijos II kurso (po pavasario sesijos veikiausiai jau III) režisieriai ir aktoriai, improvizuojantys Akademinio dramos teatro Mažojoje scenoje pagal Daniilą Charmsą ir jo atskleistą pagrindinį dėsnį, kad sąmonė lemia būtį: pavyzdžiui, jeigu pasakyta, kad actą gerti sveika, tai iš tikrųjų sveika. Bet tai tik žodžiai, čia ne tas atvejis, kai replika po replikos – ir jau spektaklis.

Pirmieji žodžiai ištariami gal po 15 minučių, kai visi žiūrovai susitaikę su mintimi, jog per klaidą pakliuvę į mimų vakarą. Taip mulkinama publika nesyk: jeigu kalbama, tai ne laiku ir ne vietoje, jeigu ką nors galabija, tai girdime ne aimanas ir klyksmus, o lyrišką dainavimą ar šiaip prakilnų muzikavimą; fleitistė savo angelišku veidu ir grojimu nuteikia pastoralei ir kitokioms dangiškoms svajoms, o tuo metu jos apatinė kūno dalis byloja apie farso žemiškus džiaugsmus. Mūsų akys ir ausys nuolat pykstasi, matome ne tai, ką girdime. Bet įžūliausia apgavystė: tiek humoro, tiek pokšto, o spektaklio koloritas gedulingai juodas (balti „šachmatų lentos“ kvadratai tik paryškiną juodumą). Sakytum, klounai būtų persirengę laidotuvininkais arba cirko akrobatai vaidintų paliegėlius ar net negyvėlius – ir tikrai elegantiškas velionis lyg niekur nieko sukinėjasi buvusių draugų būry.

Triukas po triuko, etiudas po etiudo, absurdišką situaciją akimoju keičia dar absurdiškesnė – ir regime komediją, vertą gerai nusiteikusio pakaruoklio. Ekscentriška vaidybos maniera įtvirtinama kiekvienu personažo įėjimu ir išėjimu, visi improvizatoriai suradę savą nepakartojamą eigastį, dažnusyk pereinančią į arabeskus, piruetus ir kitoniškus baletiškus skrydžius. Kita vertus, visi šiame spektaklyje pavaldūs Žemės traukai, niekas nepražiopso progos pargriūti, nuvirsti, neišskiriant nė balerinos, kuri šlepteli ant grindų visu kūnu. Bet primadoniška šypsena, ištikus tokiai nesėkmei, jos veide išlieka.

Perimtas dar Čaplino ištobulintas principas: kvailiausioje situacijoje iš visų galių elkis rimtai, kaip normalioje, tarsi nieko nebūtų įvykę. Todėl niekur nėra patogiau gulėti, kaip ant siauručio pianino dangčio. Jeigu jis parverstas ant šono, tai geriausia juo skambinti horizontalioje padėtyje, bičiuliams virtuozą laikant kaip pliauską. Nepaprastas žmogaus gyvybingumas farse ir gyvenime – jis prisitaiko prie pačių nepalankiausių permainų ir nepatogumų. Savo gajumu jam galėtų prilygti – pardon! – tik žiurkė. Privalomo studentų vaidinimuose animalistinio etiudo (sužmoginančio įvairius gyvūnus ir parodančio, kuo žmonės panašūs į juos) herojė šįsyk tapo žiurkė, sudorojusi vargšę pelytę (čia ir dar vienur kitur galėtume įžvelgti jau klasikinio „Pirosmani, Pirosmani…“ nepiktą parodiją). Tokia mažytė atomazga dėsninga: spektaklyje be pertrūkio vieni vejasi, kiti bėga, vieni muša, kiti kenčia, teisus tas, kieno kumštis didesnis. Tai šio pasaulio norma.

Užtat nenormalu, kai žmogus žmogui ištiesia ranką: labinamasis išsigąsta, sveikintojas irgi pasidaro didelio nesmagumo, pasijunta pasielgęs netaktiškai. Iš teisybes žmones šie personažai primena baime, pykčiu, įtarumu, meilikavimu – regime tikrų tikriausias socialines kaukes, iš kurių pašalintas individualus psichologinis turinys.

Todėl šis spektaklis be tikrinių vardų – tarytum veiktų groteskiškos kopijos, padarytos pagal vieną pavyzdį, be to, kopijuotojas buvo smarkiai išgėręs, todėl jos tokios šleivos kreivos, tuo susiklaipymu dar labiau supanašėjusios. Šiokia tokia įvairovė ir antagonizmas randasi vien todėl, kad visi vyrukai su juodais katiliukais, dėvi tokios pat spalvos kostiumus ir avi juodais pusbačiais, o vienas frantas puikuojasi fraku ir baltais batais. Maža to, vaikšto be katiliuko, vienplaukis it Pabaltijo poetas, pamėgina lyg ir įsimylėti (net ir commedia dell‘‘arte improvizatoriai neišsiversdavo be lyrinės temos). Bet toks idėjinis ir stilistinis svetimkūnis bemat neutralizuojamas – nėra čia ko kopijoms apsimetinėti originalais.

O kur pastarieji? Visas linksmumas, kad originalų niekad nebuvo. Kas gi matė „naują žmogų“ – nebent tik sugadintą „seną“. Buvo tik fantastiškos idėjos, teorijos ir panašios abstrakcijos, pagal kurias iš šuns darė žmogų (skaitykit rusų klasikus), o rezultatai priešingi. Abstrakcijos triumfo valanda – „dialektikos“ paskaita, skaitoma aklinoje tamsoje. Proto šviesai nebaisios jokios sutemos.

Pabaigoje suminėkime Jono Vaitkaus studentus, sukūrusius linksmiausią šio sezono spektaklį. D. Charmso apsakymus inscenizavo ir režisavo Oskaras Koršunovas, vaidino Remigijus Bilinskas, Lina Budzeikaitė, Algirdas Dainavičius, Audrius Nakas, Edita Šakalytė, Vygantas Telksnys, Rimantė Valiukaitė, Audrius Žukas (jiems padėjo kompozitorius Gintaras Sodeika, improvizacijos erdvę ir kostiumus sukūrė dailininkai Aidas Bareikis ir Julius Ludavičius). Ką gali žinoti – gal tai realiausi kandidatai į ilgus metus vakuojančią lietuvių teatro avangardo vietą? Jei iki tol jie nepristigs kantrybės pabūti autsaideriais. Net ir po garsiojo Edinburgo festivalio, į kurį yra pakviestas spektaklis „Ten būti čia“. Tokia jau lietuvių teatro lemtis: vos spėja parodyti nusisekusį spektaklį – jau ir eksportuojamas į Vakarus. Negali pykti. Vakarų biznierius Lietuvoje kol kas labiausiai domina durpės ir teatras.