Dugne  14 photo-D.Matvejevas  

DUGNE

Grubiai jautri vakarienė pakeliui į dugną

Aurimas Minsevičius, Menų faktūra

2010-10-26

Kas yra vertybė, ar šiandieninis žmogus yra vertybė – į šiuos klausimus atsakymo ieškojo režisierius Oskaras Koršunovas bei grupė aktorių, statydami spektaklį, besiremiantį Maksimo Gorkio pjese „Dugne”. Koršunovas ir dabar analizavo ankstesniems jo spektakliams būdingas socialines temas, tačiau šįsyk pamėgino prisiliesti prie šios temos užuomazgų bei atomazgos – koncentruotis į ten, kur prasideda ir kur baigiasi žmogus.

Maksimo Gorkio drama (konkrečiai – ketvirtas jos veiksmas) tėra tik medžiaga, tik molis aktorių bei režisieriaus ieškojimams. Režisierius šį kartą tarsi pasitraukia į šalį, palikdamas itin daug erdvės aktorių kūrybai ir improvizacijoms. Iš peržiūrų „Sirenų” festivalyje ir šį savaitgalį susidaro įspūdis, jog kiekvieną kartą spektaklis gali būti vis kitoks. Koršunovo „Dugne” – ne tik Gorkio „Dugne” interpretacija, bet ir organiškas, natūralus, besikeičiantis vyksmas, nepaklūstantis pjesės eilutėms bei kuriantis savąją pjesę, neužrašomą popieriuje.

Režisierius bei aktoriai pakviečia žiūrovus į specifinę erdvę – ankštą repeticijų salę. Joje nėra nei scenos, nei kulisų. Tik aktoriai, žiūrovai bei jų akistata. Tiesa, itin artima. Salės centre – didžiulis balta staltiese dengtas stalas, o už jo – aktoriai. Lyg apaštalai per paskutiniąją vakarienę. Jų kūnas ir kraujas yra ne vynas ir duona, o degtinė ir traškučiai. Ant sienos – bėganti aktorių-personažų pasakytų esminių tezių eilutė švieslentėje, tarsi „Dugno” apaštalų biblija. Dvylika apaštalų turėjo savo vedlį Jėzų Kristų, „Dugno” apaštalai turi savo moralinį vedlį Satiną (Dainius Gavenonis), viso spektaklio metu sėdintį pačiame stalo centre. Gavenonio kuriamas Satinas pulsuoja grupės lyderiui būdinga išmintimi, ramybe bei užtikrintumu, užkrečiančiu ir kitus „Dugno” gyventojus.

Vienoje erdvės pusėje sukrautas didžiulis kalnas tuščių dėžių alkoholio tarai, kitoje – atviros knygų spintos. Taip „Dugno” herojai atsiduria tarp prasigėrimo ir išminties. Arba išmintingame prasigėrime. Gyvenimo vadelės juos nuolatos tampo tai į vieną, tai į kitą pusę. Erdvė, kurioje, atrodo, sunku net kvėpuoti. Žiūrovai nėra tik spektaklio auditorija. Jie yra dalis spektaklio, šios paskutinės vakarienės stebėtojai ir liudininkai. Paskutinę vakarienę aktoriai „valgo” nakvynės namuose, landynėje, tačiau tuo pačiu tarsi kelia klausimą, kas šiais laikais nėra moralinė landynė ir kas nėra moraliniai valkatos?

Visas spektaklis – tarsi atvira aktorių-personažų (taip, aktorių-personažų, kadangi riba tarp aktoriaus ir jo kuriamo personažo kartais beveik visiškai išnykdavo) išpažintis. Kiekvienas jų pasakoja savo gyvenimo istoriją. Vizualiai visi „Dugno” gyventojai panašūs, tačiau iš tikrųjų jie yra  tokie skirtingi. Išoriškai – purvas, o viduje – šviesa, išmintis, žmogiškumas. Jų veidai nualinti, pavargę, tačiau tik fiziškai. Moraliai kiekvienas iš jų yra stiprus. Įvykiai spektaklyje kiekvieną atveda iki tokios situacijos, kurioje kiekvienas parodo savo tikrąjį veidą, ir kiekviename jų vis tiek slepiasi žmogiškumas. Pasak Kleščiaus (Jonas Verseckas), „visur žmonės”.

Režisierius brėžia ribą, kuri yra lyg vertybių svarstyklės, matuojančios, kiek žmogus iš tiesų yra žmogus. Visas spektaklis yra lyg ritimasis žemyn, į dugną, tačiau neperžengiant kraštutinės ribos. Kiekvienas iš jų jau yra nusiritęs iki materialaus dugno, tačiau moralinio dugno nepasiekia – išlieka žmogumi, kad ir kokiu purvinu, susivėlusiu, besikeikiančiu ir girtu. Aktoriaus (Darius Gumauskas) bandymas pasikarti ir kaip visi tai išgyvena, yra vaikščiojimo žmogiškumo riba simbolis. Kiekvienas jų išeina, tačiau atsispiria nuo dugno, lyg nuo pabaigos, simbolizuojančios naują pradžią, ir sugrįžta.

Darius Gumauskas sukūrė žmogaus-šešėlio vaidmenį, kada alkoholis būna taip paveikęs ir užnuodijęs organizmą, jog sutrinka žmogaus vestibuliarinis aparatas ir judesiai tampa sunkiai koordinuojami. Jo  kuriamas Aktorius kalba mažai, tačiau pasako bene daugiausia. Tam žodžių nereikia. Kalbėjo aktoriaus kūnas.

Rasos Samuolytės ir Nelės Savičenko kuriami moterų vaidmenys – tarsi dvi kardinalios priešybės.  Samuolytės Nastia – svajinga, patikli, nuolatos pusė metro virš grindų sklandanti, naivi, gal netgi kvailai naivi optimistė. Savičenko Kvašnia – griežta, valdinga, aštraus proto moteris, nebijanti prieštarauti net vyrams. Tiesa, tik ne Satinui – jo lyderio ir vedlio pozicija yra nejudinama. Baronas (Darius Meškauskas) nuolatos sėdi Satino dešinėje – lyg jo dešinioji ranka. Tiesa, ši „ranka” dažniau ne pagelbėja Satinui, o tiesiog jam pritaria ar jį atkartoja – taip „dešinė ranka” kartais primena „penktą koją šuniui”. Nenaudingas, nevertingas, kartais netgi trukdantis.

Totorius (Tomas Žaibus) – lyg nedidelis atskiras pasaulis landynėje. Jis beveik nebendrauja, nuolatos sėdi nusisukęs nugara į kitus, meldžiasi užsivožęs bliuzono gobtuvą. Totoriaus meldimasis balsu sukuria savotišką religinę aurą, dar labiau sustiprinančią ryšį tarp dvylikos apaštalų ir „Dugno” paskutiniosios vakarienės. Tiesa, Totorius yra musulmonas – galbūt dėl to jis ir sėdi lyg nepriimtas į bendrą „vakarienę”. Bet vis tiek žmogus.

Spektaklis neturi konkretaus laikmečio. Daugiau nei prieš šimtmetį Gorkiui aktualios problemos šiandien aktualios Koršunovui bei jo aktoriams. Laikas eina, tačiau žmonės nesikeičia. Keičiasi tik jų išorė.

Aktoriai sudarė vientisą ansamblį, vientisą landynės gyventojų grupelę, turinčią savą tikėjimą, kurio aukštinama vertybė – žmogus. Kaip ir pridera, landynės „tikintieji” išeidami išsinešė savo „bibliją” – išjungė švieslentę su tezėmis. Aktoriaus „Hamleto” monologai spektaklio pabaigoje – tarsi pamokslas mišiose. Grubi spektaklio pradžia ir itin jautri pabaiga. Grubiai jautrus spektaklis.