photo_page_1_47503311  

ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA

Džuljeta privalo mirti

Julijus Lozoraitis / Laikas

2003-11-14

Pažiūrėjus Oskaro Koršunovo statytą “Romeo ir Džiuljetą” randasi pojūtis, kad ir įspūdžių ištvirkintą profesionalą, ir naivumu trykštantį diletantą jaudina tie patys tikri dalykai, meistriškai užkoduoti šiame reginyje. O.Koršunovas sugebėjo skaudulingosios V.Šekspyro tragedijos pagrindu sukurti savą totalinės žmogaus nelaisvės pasaulio modelį.

Režisierius drauge su dailininke Jūrate Paulėkaite scenoje sukuria savotišką “Nortono komanderį”. Tie, kas seniai draugauja su kompiuteriais, prisimena laikus, kai nebuvo “Windows” ir kai virtualusis pasaulis buvo atspindimas kompiuterių ekranuose dviem lygiaverčiais langais. Tokie egzistuoja ir O.Koršunovo spektaklyje. Kairysis “langas” – Kapulečių (Džiuljetos), dešinysis – Montekių (Romeo). Tai du pasauliai, du teatrai, nuo likusios erdvės atskirti kiekvienas savo rampa ir griežtais konstrukcijos rėmais. Už tų rėmų – nieko nėra. Tuštuma. Kosmosas.
Yra tik centrinis takas – konvejeris tarp Kapulečių ir Montekių langų, kuriuo “iš ten” (iš scenos gilumos) atvažiuoja tikrų miltų puodas, ir “į ten” išvežama tešla. Tai – kepykla, kurioje nieko nekepama, kurioje atšalusios krosnys, prie kurių pluša, prie kurių miega vergai. Mirusieji lieka tarp gyvųjų. Gyvieji – potencialūs numirėliai.

Keistas dalykas, kad spektaklio eigoje šios substancijos – miltai ir tešla, – kuriomis taip azartingai iš pradžių manipuliuoja tiek Kapulečių, tiek Montekių brigados, į finalą iš savaime nokstančio gyvybinio prado pavirsta trūnijimo, dūlėjimo simboliu, pelenais. Šis virsmas iš nokimo į trūnijimą įvyksta žiūrovų suvokime, ir tai yra šios tragedijos sceninės versijos esmė. Istorija apie Romeo ir Džiuljetos meilę, atpasakota Koršunovo teatre, yra istorija be išeities, teorema be sprendinio. Tokie Romeo ir Džiuljeta niekada neturėtų vaikų, jų meilė – pasmerkta ir bevaisė. Gyvybės pradui, užrakintam bedvasiame “Nortono komanderyje”, lemta tik viena: nykti ir žūti.

Spektaklio scenografija tokia monolitiška, griežta ir konkreti, kad jos aprašymas galėtų išsiplėsti iki nemažos monografijos, apimančios ir visus kitus spektaklio aspektus – muziką, mizanscenas ir netgi aktorių vaidybą. Iš aktorių ryškiai išsiskiria Eglė Mikulionytė savo puikiai atliktu režisieriaus lyg irbe saiko hipertrofuotu Auklės vaidmeniu. Šis personažas šiaip jau pagal tradiciją traktuojamas netgi ne kaip antraeilis, o vos ne “tarnybinis”. Kapulečių Auklė yra viso šio pragariško “Nortono komanderio”, šios katakombos ar pragaištingos šventovės žynė, vaidilutė, tradicijų saugotoja ir apeigų vykdytoja.

Slopindamas monografinį įkarštį, autorius čia nusižengs visiems nerašytiems įstatymams, kuriuos recenzentui lyg ir privalu vykdyti, ir apsiribos teatkreipdamas ypatingą dėmesį į vienut vieną šio vaidinimo sceną. Tai ta vieta, kai tragedija artėja atomazgos link ir kai Auklė ateina žadinti tariamai mirusios Džiuljetos jos netikrų vestuvių dienos rytą. Būtent ties šiuo V.Šekspyro teksto punktu režisierius kaip seną kepalą pusiau perlaužia kelių šimtmečių “Romeo ir Džiuljetos” pastatymų tradiciją.

…Kuisdamasi ir panosėje murmėdama beprasmiškus žodžius, Auklė ruošiasi ilgam nuotakos rengimo ritualui: batukai, pėdkelnės, suknelė, nuometas… Nuotaka miega. Iš tikrųjų ji yra mirusi. Tai žinome tik mes, žiūrovai. Auklė pradeda ją rengti kaip kūdikį: pėdkelnės, batukai, suknelė, nuometas… Publika įsitempusi laukia: kada Auklė pamatys, kad Džiuljeta nebegyva? Kada pradės klykauti ir atgailauti? Tas nuometas vis neateina. Auklė ir toliau tvarkingai rengia negyvą Džiuljetą kaip miegantį kūdikį. Palengva jos judesiai tampa vis energingesni ir konkretesni. Ir mes staiga suvokiame, kad iš pat pradžių vestuviniais drabužiais buvo rengiama ne nuotaka, o negyvėlė – įkapėmis. Atlikusi savo ritualą iki galo, Auklė deda rankas ant Džiuljetos kūno ir ima monotoniškai staugti nesuvokiamą gedulingą ritualinę giesmę. Tragedija muša į paširdžius, ašaros aptemdo protą.

Apie visą aktorių ansamblį kriminališkai lakoniškai tekonstatuosiu, kad tai – nuostabi charakteringų personažų galerija. Aktoriai puikiai išmano ir atlieka savo darbą, lygiai kaip ir teatras nuoširdžiai ir dorai atlieka savo visuomeninę funkciją. Kas prieš?