9x13-spalvotos  

GEISMAS

Aš nieko nepadariau… Nieko…

Tomas Žaltys / Ore

2002-01-01

“Kažkas atėjo”, – girdžiu merginos balsą. Žengiu dar kelis tylius žingsnius. Ištuštėjusi teatro salė. Ta mergina pakėlusi galvą žiūri į mane, o dar septyni žmogeliukai guli ant grindų sukišę pagalves į savo nosis. “Kažkas išėjo”, – pagalvoju.

Galų gale suprantu, kad tai jau darosi pavojinga. Pamažu atrasti savąjį savižudį. Kvadratinį “Stop” mygtuką. Norą žengti anapus realybės. Kodėl tuo užsiimu? Ruošiuosi repeticijai. Spektakliui vienam žiūrovui, neskaitant režisieriaus. Šitai sužinojau tik antradienio vakarą. “Kažkas atėjo”, – girdžiu merginos balsą. Žengiu dar kelis tylius žingsnius. Ištuštėjusi teatro salė. Ta mergina pakėlusi galvą žiūri į mane, o dar septyni žmogeliukai guli ant grindų sukišę pagalves į savo nosis. ‘Kažkas išėjo,’ – pagalvoju. Link manęs, grūsdamas nuorūką į sausakimšą peleninę, žingsniuoja režisierius Povilas Laurinkus tuose pagalvių minkštimuose ieškantis Sarah Kane pjesių “Crave” ir “Cleansed” [kažko].

Tema viena – s. a. v. i. ž. u. d. y. b. ė. Nors gal ne. Viskas baisiai painu. Ir bjauru. Kodėl aplink tiek daug mėšlo? Tiksliau – kodėl viskas aplink vien tik mėšlas!!!! Nesuprantu kas kaltas, bet pasiteisinimas skamba ausy: “Aš nieko nepadariau… nieko…” Tai kodėl?..

Taip ir prasideda. Aštuoni (dar ir ta mergina tarianti: “Kažkas atėjo”) guli susigrūdę pagalves į nosis. Uosto mirtį. Visi aštuoni visada ant scenos – savo vietose, savo uždaruose pasaulėliuose – juodų grindų kvadratuose, su baltom pagalvėm. Penki kvadratiniai metrai – nėra kur pasiklyst, bet kartu ir velniškai klaidu. Jokia vieta, joks laikas. Bet kuris “čia”, bet kuris “šiandien”, bet kuris “dabar”. Tik aštuoni jauni žmonės – keturios merginos ir keturi vaikinukai. Be vardų ir be pavardžių. Visiškai skirtingi ir absoliučiai panašūs. Susipainioję patys su savimi ir su visais kitais, o kartu ir atsiskyrę amžiams. Ieškantys nerandantys, norintys bet negaunantys. Žmonės tampantys mase, masė – pavieniais žmonėm. Bandantys nuspalvinti pasaulį, bet jis vis tiek juodai baltas – iš baltos pereinantis į juodą.

Žmogeliukai guli susigrūdę pagalves į nosis. Uosto artėjantį riksmą. Matai kaip vieno plaštaka susigniaužia į kumštį, kitas kojos pirštais trina grindis, trečias [kažką]. Vakuumas plaučiuose. Jis sprogsta. Gerklėje netelpa riksmas: “Man tu esi mirusi!!!”, antras: “Jis mane seka!!!”, trečia “Ko tu nori!!!”. Ir taip toliau. Nė sekundės ramybės. Jokio atokvėpio. Panašu į TV kanalų perjunginėjimą šviesos greičiu. Spoksojimą į daugiabutį per langus. Visus iškart. Vienu metu. Tūkstančius kambarių, tūkstančius žmonių, lovų, meilių, orgazmų, nusivylimų, košmarų, bučinių, glamonių, vėmalų, narkotikų, nėštumų, abortų, kraujo, lavonų, išnešamų karstų, [kažko]. Viskas yra viena ir ta pati sušikta loterija su vieninteliu prizu – s. a. v. i. ž. u. d. y. b. e. “BINGObingo BINGObingo BINGObingo…” – peza užsikirtęs teliko ekranas. Kažkas šiandien jau laimėjo, rytoj gali laimėt ir tu. “BINGObingo BINGObingo…”

“Šlapimas” – užkliūva už ausies. Kam taip vadint myžalus? Nepabijota košmariško konteksto, o myžalai pavadinti kažkokiu “šlapimu”. Scena iškentės. Mums jau kažką panašaus pasakojo. Kažkur, kažkada gal kitokiomis aplinkybėmis, bet pasakojo. Bernard-Marie Koltès (“Roberto Zucco”), Marius von Mayenburg (“Parazitai”, “Ugnies vedas”), Mark Ravenhill (“Shopping and Fucking”), Darren Aronofsky (“Requiem for a Dream”), Danny Boyle (“Trainspotting”), [kažkas]. Visi jie apie tą patį – “supistai negero gyvenimo pabaigą” (dėkui kolegai už super tikslią frazę). Bet! Kas pasakė, kad teatras ar kinas – tik vyrų privilegija? Tie penki vyrukai jau ne monopolistai Shakespear’ai. Dana International(i)ų ir Michael Jackson(i)ų laikais, kai bet kuri(s) gali pasipuošt dar vienu pimpaliuku ir/arba krūtim, riba tarp vyrų ir moterų praktiškai nutrinta. Laikas išgirst moterišką nuomonę. O ji lygiai tokia pati. Tik dar kraupesnė, dar atviresnė, dar žiauresnė. Su daugiau menstruacinio kraujo, nutrauktas nėštumais ir dar kažkokiu iškreiptu sektantiniu požiūriu į religijas (religinės fanatikės motinos palikimas). Tegu. Gal ir nesvarbi pjesės autoriaus lytis, bet viena detalė ryškiai šviečia kita spalva. Sarah Kane nusižudė, kai jai buvo vos 28eri. Man sakė nesiet jos biografijos ir savižudybės temos spektaklyje. Nebandysiu. Net nenoriu. Mat savižudybė tai toks dalykas, kuris slepiasi kiekvienam iš mūsų. Ir čia niekuo dėtas laikmetis ar sugriuvusi ekonomika, tėvai, mokytojai, krizė Balkanuose ar Afganistane.

Pareiga?.. Chi.. Susikiškit ją į šikną! Pamirškit tuos pasenusius tabu! Norėsiu – imsiu ir nusižudysiu. Norėsiu – imsiu ir masturbuosiuos. Norėsiu – [kažką]. Tai mano gyvenimas. Tai mano kūnas. Tai mano teisė. Mano pasirinkimas. Norėsiu pasidulkinsiu su AIDS sergančiu. Atiduosiu kūną ligai. Atiduosiu save nebūčiai. Turėsiu tik keletą metų prasmės neturintiems apmąstymams. Vis tiek mirsiu, vis tiek viskas baigsis. Anksčiau ar vėliau. Šiandien ar rytoj. Gyvenu vien tik tam, kad numirčiau. Man nesvarbu…

“Kas užklys į “Geismą” pailsėti, skaudžiai apsiriks” – rašo “Lietuvos ryto” meną malantis priedelis. Bet, ponai, mes taip gyvenam. Aišku, scenoj, koncentratas, bet iš esmės, tai – mūsų jauni gyvenimai. Tad ar čia gali būti vietos bent lašyčiui poilsio, po velnių?!! Jei negražu, tai taip ir sakykit. Norit grožio? Spoksokit į Mona Lizą! Norit tobulybės? Ieškokit jos Lizos veide, proporcijose ir kompozicijoj. Paskęskit jos akių gyly. Bus estetiška s. a. v. i. ž. u. d. y. b. ė.

Skaitau, kaip moteris pila ant savęs benziną ir įžiebia degtuką. Ją išgelbsti atsitiktinai pro šalį ėjęs vyriškis. “Motyvo nenurodė” – skelbia protokolas. Apie du vaikinukus padauginusius “MėSainio’s” tulike. Juos ten ir rado. Kitas pjaustosi venas “Statoil” šikinyke. Dar vienas pernai šoko nuo universiteto stogo. Tėvas pasmaugė dukrą ir pats pasikorė. Kitas tėvas neturėjo pinigų (daug pinigų) ir nusišovė – kažkada senais laikais Marijampolėj prie kapinių tvoros. Vaikinukas kareivėlis likus mėnesiui iki tarnybos pabaigos irgi – tik mažiau dramatiškai. Galvojat, kad visi jie tiktai Jie? Ne, čia MES! Savižudžiai – jų tėvai, motinos ir sūnūs. Anūkai žmonos ir meilužės. Praeiviai gatvėje, mokytojai, komisarai ir net [kažkas].

Sako, kad Kane sirgo depresija. “Kultūra yra pavojinga. Atviromis akimis turi matyti gyvenimo agoniją ir likti bejėgis” – ji ne tik taip rašė, bet ir jautėsi. Kai išgėrus migdomųjų, pirmas bandymas nusižudyti nepavyko, 1999ų vasario 20ą ji pasikorė ligoninėje, kurioje buvo gydoma. S. a. v. i. ž. u. d. y. b. ė. Tada jai buvo 28eri, nors sakoma, jog ji mirė 27erių, sulaukusi “herojų amžiaus”. Nesąmonė, spalvingas saldainiukas bulvarų masėms. Kaip ir kalbos, jog “Sarah Kane nusižudė dėl nelaimingos meilės arba nepakėlusi šlovės”. Jos pasirinkimas – ištikimybė savo mintims, savo žodžiams ir savo protui. “Geismui”?

Geismas. Ko? Nusižudyti ar gyventi? Ir tuo ir kitu atveju visų pirma – noras būt laimingu. Geismas būti laimingu? O gal kas nors paprastesnio? Tai ką slepiam po fraze “noriu būt kam nors reikalingas”. Seksas? Froidas sakė – “libido”. Tokie buvo laikai – manieros aukščiau visko. Šiandien sakom – “troškimas dulkintis”. Savo nebrandžios jaunystės užrašuose randu – “liguistas potraukis daugintis”. Šiandien papildau “liguistas, bet saugus potraukis daugintis”. Be pasekmių. Taip taip, mūsų išgelbėtojai prezervatyvai (ir spiralės, kaušeliai, kremai, putos, [kažkas]). Plonytė guma tarp gyvenimo ir mirties, pradžios ir pabaigos, ekstazės ir depresijos.

Tai ką? Pakeičia metaforas – iš “peilio ašmenų” į “preziko gumą”, o loginas ir passwordas panašūs į ankstesnius – “myliutave-myliutave-myliutave / dulkinkmane-dulkinkmane-dulkinkmane”, “Peep show” kabinos irgi tos pat – “Langelis atsidaro moteris šoka…” ir ekstazė nepakeitusi kontūrų – “Kartu patyrėm orgazmą ir pamačiau kaip pro grindis išaugo saulėgrąža…”, tačiau paslaptis jau kita – “Ji mylisi su savo broliu!..” To ir pakanka.