DSC_0011  

Ispanų kritikai apie Oskaro Koršunovo „Apvalytuosius“: tai smūgis, sukrėtęs publiką

Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklio „Apvalytieji“ tarptautinis debiutas įvyko Ispanijos mieste Žironoje vykstančiame festivalyje „Temporada Alta“, šiemet pristačiusiame tokius menininkus, kaip lenkas Krystianas Lupa, vokietis Thomas Ostermeieris, belgas Alainas Platelis, ispanas Alexas Rigola bei būrys kitų. Pasak kritikų, O. Koršunovas kiekvienais metais būna laukiamiausias režisierius festivalyje, nenuvylęs ir šiemet. Siūlome paskaityti ispanų kritkų vertinimus, pasirodžiusius spaudoje.

Koršunovas sudrumsčia „Temporada Alta“ su Saros Kane „Apvalytaisiais“
ACN Girona. Katalonijos naujienų agentūra

Viena iš labiausiai lauktų festivalio premjerų supurto publiką smurtu ir tiesmukiškumu scenoje.
Po vienos iš labiausiai lauktų premjerų, kurios dar buvo likę šių metų „Temporada Alta“ festivayje, niekas neliko abejingas. „Apvalytieji“ – pati atviriausia anglų dramaturgės Saros Kane pjesė, pastatyta lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo, šeštadienį pasiekė savo tikslą: sudrumsti publiką, kuri plūste plūdo į „El Canal“ teatro salę. Šokiruojantis pastatymas, kuriame veikia ištisa tamsių asmenybių serija, interpretuojančių ramybės neduodantį Kane tekstą apie meilę. Spektaklis prasideda dygia scena, kurioje daktaras suleidžia dozę į akį pamišusiam personažui. Nuo tos akimirkos prasideda smurto kupinų veiksmų serija. Tokių, kaip liežuvio nupjovimas ar elektros šokas. Tiesmukiška interpretacija, kuriai publika plojo po pusantros valandos trukusio spektaklio.

Vienas iš pjesės ir lietuvių trupės OKT tikslų buvo sukrėsti žiūrovą, siūlant jam sunkų smurto kupiną tekstą. Ne be reikalo Narcis Puig, „Temporada Alta“ festivalio direktoriaus padėjėjas priminė, kad britų spauda pavadino Kane pjesę „smūgiu žemiau juostos“. Kane savo ruožtu neigdavo tokius pasakymus sakydama, kad ji neperša smurto, o tik „aprašo“ visuomenę.

“Apvalytieji“: drumsčiantis Saros Kane teisybės ieškojimas
CÉSAR LÓPEZ ROSELL, “El Periodico”

Oskaras Koršunovas supurto „Temporada Alta“ žiaurios ir drumsčiančios anglų autorės pjesės pastatymu.

El Canal teatre prisatytas Koršunovo darbas išlaiko teatrinį dramaturgės agresyvumą, persijotą režisieriaus mokinių, vaidinančių šiame spektaklyje. Kūrybinio proceso metu, kartu su aktoriumi ir dėstytoju Dariumi Meškausku (kuris įkūnyja bauginantį daktarą) jie bando sumažinti teksto radikalumą ir gryną jo realizmą, siekdami metaforiško ir poetinio pjesės pastatymo, kurioje meilė sugeba skleistis net ir pačiomis atšiauriausiomis aplinkybėmis. Tačiau pribloškianti Kane minčių jėga nugali bet kokias pastangas kitaip pažvelgti į pjesę.

Šiame atvirame spektaklyje žiūrovas nuolat raginamas ieškoti atsakymų į klausimų srautą. Pastatymas siūlo supurtančias akrobatines choreografijas, keliančias publikai nuolatinį nerimą. Jose nesunku atpažinti autorės, parašiusios pjesę likus metams iki mirties, norą atvirai kalbėti apie psichiatrų žiaurumą ir psichinių ligonių skausmą, kurį jiems sukelia nuolatinės ligoninės, kurioje autorė gulėjo daugybę sykių, personalo patyčios.

Trūkčiojanti minties gija rutuliojasi beveik nuogos scenos rėmuose. Aktoriai ant lentos rašo pjesės ištraukas, vidury stovi lovos karkasas, atliekantis įvairias roles. Nuo pat pradžių, kai daktaras į nuo narkotikų priklausomo paciento akį suleidžia mišinį, norėdamas nuraminti jo abstinencijos sindromą, įsisuka šokiruojančių ir žiaurių viazdų karuselė. Vyksta atviros homoseksualios ir kraujomaišiškos meilės scenos, elektros šokus – užuominą į terapiją, kuri ligoninėje buvo taikoma pačiai autorei –keičia kankinimo ir sadomazochizmo scenos.

Vienos akimirkos, tokios, kaip pasibjaurėtinas liežuvio nupjovimas pacientui, keičia kitas, tokias kaip šokis mikrokabarete vujeristui daktarui, įsimylėjusiam vieną iš šokėjų, ar pačios Kane mirties inscenizacija su batų raišteliais, kurią suvaidina vienas iš personažų.

Aktoriai apsivalo milimetriniu tikslumu, duodami kelią pjesės, pilnos nestabilių ir tamsių personažų, provokacijai. Pjesės, parašytos prieš „4:48 Psichozė“, monologą, kuriame Kane išreiškė savo gyvenimo ir meilės troškimą, prieš surandant savižudybėje kraštutinę išeitį iš jos desperacinės situacijos. Intensyvūs žiūrovų pokalbiai po spektaklio – įrodymas, kad šis drumsčiantis, smurto pilnas pastatymas sukrėtė publiką.

Meilė kaip taisyklių laužymas
Imma Merino, Katalonijos dienraštis „El Punt Avui“

“Apvalytuosiuose“ Foucault prisijungia prie Barthes, homoseksualumas baudžiamas kankinimu, o kraujomaišiška meilė (merginos meilė jos mirusiam broliui) priveda prie lyties pakeitimo, kylančio iš troškimo būti tuo, kurio nebėra. Kane peržengia ribas ištirpindama priešingybes: vyriškumą ir moteriškumą, tikrovę ir vaizduotę, gyvenimą ir mirtį, kūną ir sielą. Koršunovas atiduoda pagarbą radikaliam Kane žodžiui poetišku spektaklio pastatymu, kuris pabrėžia, kad meilė pranoksta smurtą; nuoga scena, ant kurios rašomi dramaturgės tekstai; jaunais puikiais aktoriais ir savo meile teatrui, kuri pastūmėja režisierių dirbti su šviesa (tamsa) ir kūno judesiais. Nežinau, ar šis dramatiškas menas padeda gyventi ar apvalo, bet jis sukrečia ir negali liautis apie jį galvojus.

Sarah Kane be gliuteno
Elisabeth Massana, Kultūros portalas „Nuvol“

Praeitą šeštadienį festivalis „Temporada Alta“ pasipuošė, „El Canal“ teatre sutikdamas premjerą – naujausią lietuvio Oskaro Koršunovo spektaklį „Apvalytieji“, pastatytą pagal britų dramaturgės Sarah Kane pjesę. Prie įėjimo buvo kilęs didžiulis sambrūzdis: televizijos kameros, paskutinius bilietus bandantys gauti žiūrovai ir prie teatro durų įsikūrusio maisto vagonėlio sumuštinių valgytojai, kuriuos padavėja nuolat įspėdinėjo: „šį vakarą rodo sadistinę pjesę, labai žvėrišką“.

Kiti personažai tampa Tinkerio (Darius Meškauskas) bandomaisiais triušiais ir, rutuliojantis veiksmui, išvysim kaip meilės ir smurto ribos pavojingai liečiasi. Daktaras eksperimentuoja su Karlo ir Rodo sugebėjimu mylėti. Kuo karščiau Karlas prisipažįsta Rodui meilėje, tuo labiau Tinkeris jį kankina, pirma nupjaudamas jam liežuvį, paskui rankas, kojas ir genitalijas, kiekvieną sykį sumaitodamas jo meilės perteikimo šaltinį kitam. Veiksmo centre taip pat yra trikampis, kurį sudaro Grahamas, mirštantis pirmoje scenoje, jo sesuo Greis ir ją pamilęs Robinas. Greis pati ateina į kliniką, norėdama patenkinti savo meilę nuo perdozavimo mirusiam broliui ir ši paieška ją priveda prie beveik visiškos transformacijos. Ji myli Grahamą taip, kad nori atsisakyti savo pačios subjektyvumo, taip, kad ji fiziškai juo virsta. Sekant makabrišką bandymą, Greis ir Robinas taip pat patirs Tinkerio pažeminimus, kirčius ir prievartavimus bei priverstinį visos šokoladinių saldainių dėžės rijimą.

Lietuvio pastatymas stebina subtiliu smurto tyrinėjimu. Režisieriui pavyksta puikiai perteikti nerimą, kurį skleidžia Kane žodžiai, pasitelkiant kruopštų garso režisieriaus Igno Juozoko darbą. Koršunovas pasitelkia muziką bei širdies garsą, kurio nėra originaliame tekste ir kuris, nuolat pasikartodamas, atsveria šį jausmą, sukurdamas dygią atmosferą ir tuo pačiu metu poetiškai išsprendžia tas akimirkas, dėl kurių šitiek režisierių prakeikė ir mylėjo Kane už jos nuostabias ir neįmanomas anotacijas.

Lyginant su kitais pjesės pastatymais, Koršunovo scenografija yra asketiška ir universali, todėl jo spektaklis yra poetiškesnis ir tuo pat metu ne toks kraštutinis. Tarytum visos tos akimirkos, kuriomis privaloma apnuoginti kūno gležnumą, būtų praskiestos.

Viena iš labiausiai sukrečiančių scenų – ją Koršunovas tiesiog iškerpa – tai momentas, kai žeme besivelkantį Robiną Tinkeris priverčia suvalgyti visą dėžę šokoladinių saldainių. Kitomis smurto akimirkomis mes suvokiame, kur paslėptas triukas, tačiau šioje scenoje nėra jokios magijos. Robiną vaidinantis aktorius privalo ryti šokoladukus vieną po kito ir, matydami kaip jis springsta, suvokiame, kad mes, kaip ir jis, esam pažeidžiami, kad meilė mus gali privesti prie kraštutinio pažeidžiamumo. Suvokiam mes tai skrandžio skausmo pagalba, skausmo, kurio Koršunovas nusprendė išvengti ir, jei kartais tarp žiūrovų būtų jautrių skrandžių, pasiūlė mums Sarą Kane be gliuteno.

Dygus tandemas
Alfons Petit. Diari de Girona

Oskaro Koršunovo grįžimą „Temporada Alta“ šventė taip, kaip švenčiamos ypatingos progos. Salt miesto teatras „El Canal“ prisipildė žiūrovų (bilietai jau seniai buvo išparduoti), tarp publikos buvo politikų, tokių kaip Generaliteto patarėjas sveikatos klausimais Toni Comin, rašytojų, kaip Narcis Comadira ir daug teatro žmonių, tokių kaip Silvia Munt, Pep Ferrer ir Nausica Bonnin.

Galingą Koršunovo pastatymą gina grupė jaunų aktorių, kartu su vienu iš mokytojų Dariumi Meškausku. Jie su entuziazmu ir daugybe energijos seka režisieriaus nurodymus. Oskaro Koršunovo publika niekad nelieka abejinga, režisierius turi savotišką vizualumą, ritmą ir troškimą priversti žiūrovą mąstyti apie jam nepatogius klausimus. „Apvalytųjų“ atveju Koršunovas pasinaudoja Kane tekstu, fokusuodamas meilę plačiąja prasme, taip pat sugebėjimą ir nesugebėjimą mylėti, susijusį su kiekvieno seksualiniu identitetu ir normomis, sienomis bei socialiniai įgūdžiais.

Dygus pastatymas, pilnas sugestyvių minčių ir aukšto dažnio akimirkų, besisupantis tarp realistinių ir onirinių scenų, tarp dialogų ir minčių, tarp delikatumo ir brutalumo. Yra akimirkų, kai spektaklį sekti sunku, tačiau jis visą laiką išlaiko magnetizmą. Publika spektakliui plojo ne taip šiltai, kaip būtų buvę galima tikėtis iš vieno daugiausiai Europoje apdovanoto režisieriaus sugrįžimo į „Temporada Alta“. Tikriausiai žiūrovams buvo sunku suprasti, kad choreografinis aktorių nusilenkimas reiškė spektaklio pabaigą. Ir, žinoma, reikėjo laiko suvirškinti minčių ir vaizdų liūtį, kuri pliaupė scenoje pusantros valandos didžiausiu teatriniu smarkumu.

Iš katalonų kalbos vertė Kristina Nastopkaitė