DSC_0393_Fotor  

„Žuvėdros“ aktorių Šanchajuje užpuolė žiūrovė

„Kodėl tu mane nužudei?“, – tokius žodžius iš karto po tragiško „Žuvėdros“ finalo   Šanchajuje klykiančios žiūrovės lūpose išgirdo aktorius Martynas Nedzinskas. Jaunos merginos nesulaikė nei teatro aptarnaujantis personalas, nei užkulisius saugantys apsaugos darbuotojai. Tokie išbandymai spektaklio aktorius pasitiko beveik mėnesį trunkančiame ture po Kiniją.

Apie ture laukiančius iššūkius, malonumus ir staigmenas – režisieriaus O. Koršunovo ir aktoriaus M. Nedzinsko pokalbis, įvykęs tik atvykus į trečiąjį turo miestą Siameną.

M. Nedzinskas: Po pirmojo spektaklio Šanchajuje ėjau koridoriumi link grimerinės ir išgirdau kažką už manęs šaukiant. Atsisukęs pamačiau link manęs atbėgančią merginą, kurią apsaugos darbuotojai mėgina sulaikyti. Ji pribėgo prie manęs ir verkdama klausia: „Kodėl tu išplėšei man širdį? Kodėl tu mane nužudei?“ Aš visiškai nesupratau kas vyksta. Vėliau, kai ji pradėjo pasakoti, supratau kame esmė: „Čia yra spektaklis, jūs tik vaidinate visa tai, o aš gyvenu tokį gyvenimą. Aš esu tas žmogus, kurį tu vaidini. Aš esu vieniša, neturiu nei šeimos, nei draugų, neturiu su kuo pasikalbėti. Kokia viso to prasmė, jeigu jūs esate tik aktoriai ir negyvenate tokio gyvenimo?“

Pasijutau už ją atsakingas, nors ir neturėtų to būti. Atsakiau jai, jog spektaklio prasmė yra parodyti, jog gyvenimas yra pats svarbiausias dalykas žemėje. Žinoma, akyse iškilo vaizdas kaip ji eina nusižudyti, todėl savaime įsijungė instinktas, jog turiu ją išgelbėti. Tačiau ji visiškai negirdėjo ką jai sakiau. Bandžiau ją apkabinti, tačiau ji stūmė mane tolyn. Ji tik pasakė, jog yra dailininkė. Ji buvo būtent Trepliovo amžiaus. Jutau joje tą trepliovišką nesugebėjimą įsikibti į gyvenimą.

Pasakiau jai: „Mylėk save ir viskas pasikeis“. Tik vėliau pagalvojau, jog ši frazė galėjo nuskambėti kaip viena banalių frazių iš kino filmų. Tačiau ką aš jai galėjau pasakyti? Man po šio spektaklio kiekvieną kartą vis labiau norisi gyventi. Ji sukluso ir sako: „Duok man savo kontaktus“. Žinoma, mėginau kažkaip išsisukti. Ji sako: „Aš tikrai tau neskambinsiu ir nerašysiu, tiesiog duok savo kontaktus“. Daviau jai savo telefono numerį.

„Dabar geriau jautiesi?“, – paklausiau jos. „Taip, dabar jau nusiraminau“, – atsakė ji. „Dabar galiu tave apkabinti?“, – paklausiau. Apkabinau ją ir supratau, jog nebegaliu daugiau nieko pasakyti. Tada apsauga ją išvedė. Toks kontrastas tarp racionaliai spektaklį žiūrinčių žiūrovų ir tokio išpuolio buvo labai netikėtas.

O. Koršunovas: Žiūrovai Kinijoje yra skaistūs. Jaunos merginos ypač jautriai reaguoja į Ninos istoriją. Juntama, jog jos kartu su ja išgyvena.

M. Nedzinskas: Tikrai netikėta, jog po tiek metų mane surado Trepliovas ir jis yra maža jauna kinų mergina. Tai tik parodo, kokia plati ir visiems artima Trepliovo drama. Tai yra pamatiniai dalykai. Visų pirma – tai savęs suvokimas ir bandymas įsitvirtinti visuomenėje bet kokiomis įmanomomis priemonėmis. Antra – tai jauno teatro menininko istorija. Istorija apie tai, jog teatras gali visiškai sunaikinti žmogų, kaip nutiko Trepliovui, arba gali iškelti žmogų ir suteikti jam jėgų. Vėlgi, meilė yra esminis momentas. Nepatyręs meilės žmogus nuolatos stringa.

Puikiai pamenu save, kai man buvo 25 metai, kai buvau Trepliovo amžiaus. Tai yra riba, kai jau nebegali būti tiesiog studentas ar jaunas žmogus – turi įsikibti visuomenėje, turėti tam tikrą pagrindą ir eiti toliau, brandos link. Tai yra ribinis etapas. Trepliovas irgi tai pergyvena. Jis turi milžiniškas, tačiau nepamatuotas ambicijas. Viena vertus, visiškai jo nepateisinu, nes toks gyvenimas veda tik į tragišką pabaigą. Tai automatinis savęs programavimas nesėkmei, kuri jį žlugdo, todėl jis renkasi savižudybę. Teatras turi kažkokį metafizinį pamatą, galintį sunaikinti žmogų. Juk kiek yra jaunų žmonių, kuriuos sunaikino teatras. Kita vertus, aš visiškai suprantu Trepliovą. Man labai gaila, jog jaunas žmogus yra priverstas taip pasielgti. Visas tas spaudimas, tiek motinos, tiek visuomenės. Juk jį palaiko tik vienas žmogus.

O. Koršunovas: Kai buvau tokio amžiaus, tai viena vertus, norėjosi kabintis į visuomenę, kita vertus – lyg ir neturi kitos išeities. Tavyje esantis maksimalizmas verčia ieškoti konfliktų su visuomene, kas ir įvyksta Trepliovo atveju. Tu nekenti situacijos, kuomet esi visuomenės įkaitas. Juk turi sangulauti su nekenčiama moterimi – visuomene.

Išties, pjesės yra labai žiauri ir negailestinga. Parodoma kaip meilė ir teatras gali sunaikinti žmogų. Kartu tai yra ir savotiškas skiepas – tai viena iš teatro misijų nuo pat antikinės tragedijos laikų. Tam tikras imuninis skiepas. Aš viliuosi, jog „Žuvėdra“ Šanchajuje sustabdė tą jauną merginą nuo lemtingų treplioviškų žingsnių. Čechovas yra gydytojas, negailestingai skiepijantis sielas.

M. Nedzinskas: Kaip yra sunku jaunam žmogui pasakyti sau, kad jis yra netalentingas. Pripažinti tai sau po daugybės nesėkmingų bandymų.

O. Koršunovas: Jauni žmonės labai dažnai tai pasako. Jeigu nežengia baisesnių žingsnių, jie tampa konformistais.  Tai jaunų žmonių pasidavimas, rezignacija – jie ilgą laiką spaudžiami tai garsiai ištarti. Ir dažnai juos spaudžia patys artimiausi žmonės. Šiuo atveju – tai motina, tiesiog išrėkianti tiesiai į veidą, jog Trepliovas nesugeba nieko parašyti. Mūsų spektaklyje ši scena yra ypatingai žiauri. Nesu matęs tokios žiaurios scenos. Čia motina tiesiog muša sūnų.  Repetuojant tai buvo viena sudėtingiausių scenų. Pirmą kartą tai tiesiog įvyko, tačiau vėliau buvo labai sudėtinga priversti Nelę mušti Martyną – tem reikėjo nemažai atskirų repeticijų.

M. Nedzinskas: Koks Čechovas yra genialus. Prieš pat sūnaus ir motinos sceną jis meta labai subtilią užuominą – Sorinas nualpsta, o Medvedenka jam sako: „Atspėkite mįslę“. Čia yra tiesioginė nuoroda į Edipo situaciją, kuri bus jau kitoje scenoje.

O. Koršunovas: Prieš spektaklio sceną yra hamletiška Trepliovo ir Arkadinos scena. Mums šios nuorodos labai daug davė. Juolab, jog tiek „Hamletas“, tiek „Edipas karalius“ man buvo kertiniai spektakliai.

M. Nedzinskas: Man spektaklis vyksta iki motinos ir sūnaus scenos ir nuo jos. Tai kertinė scena. Vaidinant tiek daug spektaklių, kaip dabar, Kinijoje, pradedi girdėti esminius dalykus. Pavyzdžiui, paskutinis Trepliovo ir motinos dialogas. Jis sako: „Aš jaučiu nerimą“. Motina jam atsako: „Nurimk“. Na, jis ir nurimsta – po dešimties minučių nusišauna.

O. Koršunovas: Motina jam sako lemtingus žodžius, vedančius link to šūvio. Trepliovas išgirsta, jog ji net neskaitė jo knygų. Tai jam buvo vienas svarbiausių dalykų.

M. Nedzinskas: Paskutinė Trepliovo frazė prieš mirtį taip pat apie motiną. Jis rūpinasi, jog motina nepamatytų to, nes tai gali ją nuliūdinti. Kokia stora bambagyslė.

Pamenu, antro spektaklio Šanchajuje metu buvo momentas, kuomet ėmiau galvoti, ar ta mergina atėjo, ji vėl išbėgs ar dar ką nors sugalvos. Kita vertus, aš nesu atsakingas už niekieno gyvenimą, nebent už savo vaikų. Jeigu kiekvieną kartą prisiimsiu atsakomybę, aš pats greitai išprotėsiu.

O. Koršunovas: Tai merginai pokalbis su Martynu buvo svarbesnis negu susitikimas su psichologu. Nesakau, jog tai ją išgelbės, tačiau jai tai buvo labai svarbu.

Tai, jog Trepliovo-Hamleto-Edipo mechanizmas gyvena tiesiog žmoguje, ar jis būtų maža kinų mergaitė, ar didelis amerikiečių berniukas, tampa akivaizdu gastrolėse skirtingose šalyse. Tai vaidmenys, reikalaujantys neįtikėtino krūvio. Jų kitaip neįmanoma suvaidinti. Netgi tą dieną, kai vaidinome du spektaklius per dieną. Antrą spektaklį išdavė tik kiek „sėdęs“ Martyno balsas. Suvaidinti šį vaidmenį kitokioje temperatūroje neįmanoma.

M. Nedzinskas: Kuo daugiau vaidini, tuo labiau traukia visa ta destrukcija, tiesiog siurbte įsiurbia. Reikia save stabdyti, nes pradedi nebesisaugoti. Bet kaip finale būna paprasta sakyti „netikiu, nemyliu, nenoriu“ – pradedi tuom gyventi. Po spektaklio būtina vėl sakyti, jog myli, tiki, nori. Ta nuolatinė kova, apie kurią ir dainuoja Joy Division, skambantys spektaklyje.

Jų kūrinyje skamba tokios frazės, kaip instinktai, kurie vis dar gali mus išduoti, kelionė, vedanti į saulę, besielis ir linkęs į destrukciją, aš blaškauski tarp to kas teisinga ir neteisinga, stebiu tave gailestinga akimi, nuolankiai prašau atleisti man, tai prašymas, apimantis tave ir mane, širdis arba siela – vienas sudegs, egzsitencija – kokią ji turi prasmę, aš egzistuoju geriausiai kaip galiu, praeitis yra mano dalis ateities, o dabartis tiesiog išslydo iš rankų.

O. Koršunovas: Beje, Joy Division „Žuvėdroje“ atsirado dėka Martyno. Jų lyderis Ian Curtis yra tiesioginė Trepliovo paralėlė. Jis irgi nusižudė būdamas 23 metų. Jo kūryba ėjo prieš srovę. Juk tikroji Joy Division šlovė atėjo tik po jo savižudybės.

Įdomu tai, jog tokiose ilgose gastrolėse kaip niekad yra įsigilinama į spektaklį, susigyvenama su personažais. Nors tai labai sudėtinga, tačiau aktoriams tai į naudą. Beje, „Hamleto“ ture gimė spektaklis „Dugne“. Tai lyg gyvenimas  jachtoje, kuomet tenka šgyventi nuolatinėje trintyje. Tai būna arba neįmanoma, arba kūrybiška.

M. Nedzinskas: Šį kartą reikėjo savaitės laiko adaptuotis prie pasiketusios laiko juostos. Kone savaitę laiko naktimis nemiegojau. Pamenu, kartą dieną užmigęs vos nepramiegojau spektaklio – pabudau viešbutyje likus dešimt minučių iki žiūrovų leidimo. Atbėgau į teatrą, persirengiau ir tiesiai į sceną. Ir galiausiai manau, jog tai buvo geriausias šio turo spektaklis. Mistika. To nesurepetuosi. Kažkas antgamtiško. Po trijų spektaklių, kuomet teko nuolatos kovoti su savimi, ketvirtas buvo lyg perlas.

Tiek Trepliovas, tiek Ian Curtis, neturėdami jokių kūrybinių metodų, intuityviai užčiuopia esmines temas, tačiau neturėdami metodo jie nesugeba to pateikti, todėl gaunasi tik pasąmoninės poezijos srautas. Tai nuojautos, išreikštos poezijoje. Mokant valdyti plunksną neįmanoma taip parašyti – tai būtų daug racionaliau ir sausiau. Man atrodo, šių jaunų žmonių jausmų galia yra nepaprastai brangi. Vėliau iš tokių neracionalių kūrėjų gimsta genijai.

O. Koršunovas: Vis dėlto, tiek Charmsas, tiek Čechovas, tiek Curtis iš Joy Division turėjo tam tikrą sistemą.  Curtis kompozicijos, muzika, tekstai, laikysena, galiausiai epilepsijos įtakoti judesiai, kurie yra ir spektaklyje, yra neatsitiktiniai. Tai yra priemonės išreikšti savo maištaujančia poziciją. Aišku, tokie dalykai diktuoja madą. Kiekviena detalė aprangoje yra neatsitiktinė. Spontaniški dalykai keičia senas sistemas.

Dar „Žuvėdroje“ svarbu tradicijos ir modernumo sąveika. Trepliovo atveju tai taip pat nėra vien tik maištas. Pradžioje jis sako, jog reikia naujų formų, o jeigu jų nėra, tuomet nereikia nieko. Pabaigoje jis pasako, jog svarbu nebe formos, o tai, jog žmogus rašo, nes jam tai laisvai liejasi iš sielos. Tai yra paradigma, kuria remiasi visa pjesė.

Dabar atvažiavome į Siameną. Žinoma, matome, jog tai yra sala, visur palmės, matome dangoraižius, žinome, jog būtent iš čia kilo žodis kečupas. Daugiau nieko nežinome. Ir atrodo, prie ko čia mes su ta „Žuvėdra“ ir tuo teatru? Mieste visiškai neįmanoma susikalbėti. Netgi judesiais ar gestais – jie to neperskaito. Skiriasi ne tik kalba, bet ir judesiai, mąstymas. Tačiau scenoje tai įvyksta. Ir įvyksta netgi tokie trumpi sujungimai, kaip Šanchajuje.

Pekine buvo galima pajusti, jog publika žino Čechovą, skaičiusi jį. Spektaklyje turime tam tikrą sceną-testą. Jeigu Trepliovui pasirodžius su išlankstyta iš laikraščio žuvėdra publika juokiasi, jie žino pjesę. Pekine buvo būtent taip. Šanchajuje reagavo jau kitaip. Važiuojant vis labiau į pietus reakcijos skiriasi. Spektaklyje daug kontekstualių dalykų, kuriuos kiekviena kultūra perskaito vis kitaip. Tačiau yra ir bendriniai dalykai, suvokiami visiems. Tenka nuolatos mąstyti, kas yra bendra ir kas skirtinga. Kaskart reikia permąstyti visą savo patirtį.

M. Nedzinskas: Tradicniniame kinų teatre mūsų „Žuvėdra“ turbūt atrodo kaip Trepliovo spektaklis, kaip nauja forma. Jokių spalvotų kostiumų, vaidybos natūralumas.

O. Koršunovas: Kita vertus, žiūrovų reakcijose įžvelgiu ir daug supratimo. Ypač moters linijoje spektaklyje. Daugelis dalykų juos šokiruoja. Manau, čia labai stiprus patriarchalinis pradas.

Pastaruoju metu čia itin intensyviai rodomas europietiškas teatras. Jie vykdo globalinį projektą „Šilko kelias“, kurio metu nori atgaivinti šį prekybinį kelią, tačiau jau modernioje formoje. Ir nuo ko jie pradeda? Jie pradeda nuo teatro, visoje Kinijoje statydami europietiškus teatrus. Pradeda nuo kultūros. Ne nuo kelių ar geležinkelių, o būtent nuo kultūros. Mes jau nuo 2008-ųjų važiuojame į Kiniją, kuomet parodėme „Romeo ir Džuljetą“. Nuo to karto važiuojame kone kasmet.

Kai 2008-aisiais atėjome į Pekino turgų, tikrai negalvojome, jog čia kažkas mus pažins ar apskritai žinos kas ta Lietuva. Buvome maloniai nustebinti, kai paklausus, iš kur esame, išgirdę atsakymą subėgdavo visi kinai, imdavo ploti rankomis ir skanduoti „Lietuva, Lietuva! Kazlauskas, Kazlauskas!“. Visi jį žinojo, nes tuo metu jis treniravo Kinijos krepšinio rinktinę. Mūsų teatras taip pat tampa žinomas tarp Kinijos teatro žmonių. Kai kurie aktoriai netgi turi savo fanų. Pavyzdžiui, Darių Meškauską visi atsimena kaip „Hamletą“ ir kiekvieną kartą jo laukia po spektaklio. Toks mažas dalykas kaip lietuviškas teatras ar OKT teatras čia įneša tam tikrą kultūrinį poveikį, prisidedantį prie besikuriančio europietiško teatro modelio Kinijoje. Akivaizdu, jog tai grįš bumerango principu. Kinija taps teatrine šalimi. Jie tiesiog užsiima žiūrovų edukacija. O teatro čia išties daug – netgi skrydžio Šanchajus – Siamenas metu lėktuve ekranuose rodomi jų spektakliai.

******
Turo metu „Žuvėdra“ pristatyta keturiuose Kinijos miestuose: Pekine, Šanchajuje, Siamene ir Guangdžou. Iš viso parodyta net 11 spektaklių. Pekine aktoriai lipo į Nacionalinio teatro sceną. Šanchajuje O. Koršunovo „Žuvėdra“ buvo vienas iš modernią erdvę „1862 Theatre“ atidariusių renginių. Siamene aktorių laukė didžiojo „Banlam“ teatro iššūkis. Na, o paskutiniai spektakliai vyko bene įspūdingiausiame teatre, kokiame apskritai yra rodyta „Žuvėdra“ – Guangdžou operos teatre, projektuotame garsiosios irakiečių architektės Zahos Hadid.