Spektaklio „Imigranta non grata“ kūrėjai pristato dainą „Lietuva yra balta“
„Lietuva yra balta ir tik mums ji teskirta, mums lietuviams ji viena. Lietuva nėra juoda, nei raudona, nei žalia, o tiktai balta balta“, – tokie žodžiai skamba specialiai spektakliui „Katzelmacher* imigranta non grata“ sukurtos dainos priedainyje. Ši daina spektaklio kūrybiniame procese gimė kaip protestas prieš formuojamą aklą patriotizmą. Pagal vokiečių dramaturgo Reiner Werner Fassbinder pjesę sukurtas spektaklis – jau kovo 31 d. ir balandžio 1 d., OKT/Vilniaus miesto teatre.
Spektaklio režisieriui P. Ignatavičiui norisi patriotizmą atskirti nuo praeities heroizavimo. Pasak jo, lietuviai dažnai nori būti patriotais ant koturnų, prie kurių nelimpa joks purvas.
„Daina „Lietuva yra balta“ gimė spektaklio kūrimo procese kaip protestas prieš politikų, tam tikrų visuomeninių organizacijų ir žiniasklaidos buldozerio principu formuojamą aklą patriotizmą. Man yra svarbu suvokti tai, kas aš esu. Ir ką reiškia vadintis Lietuviu. Aš patriotizmą norėčiau atskirti nuo praeities heroizavimo. Teko girdėti, kad iš šiandieninių mokyklinių vadovėlių pamažu išimami autoriai, kurie nepatogiom spalvom piešia Lietuvą. Pasidomėkite, pavyzdžiui Žemaitės programoje nebeliko. Man yra nesuprantama, kodėl mes norime būti balti, švarūs ir herojiški? Kodėl mes norime būti patriotai ant koturnų, prie kurių nelimpa joks purvas? Žmogus yra visoks“, – teigia režisierius P. Ignatavičius.
Pasak režisieriaus, kitataučių imigracija yra neišvengiamas procesas, kuris anksčiau ar vėliau stipriai palies ir Lietuvą, todėl nereikėtų to bijoti.
„Lietuva yra multikultūrinė. Joje sugyvena nemažai kitataučių. Augant Lietuvos ekonomikai, augs ir imigrantų skaičius. Mes turime stengtis pažinti kitokius, juos priimti. Todėl ir daina turi tokį tikslą: skatinti kritinį mąstymą, autoironiją, kvestionuoti lietuvių heroizavimą. Manau, kad besijuokdamas iš savęs gali dvasiškai tobulėti“, – mintimis dalinasi P. Ignatavičius.
Spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“ gausu specialiai jam sukurtų dainų, kurias gyvai atlieka patys aktoriai. Scenoje – vokalas, gitara, bosinė gitara, mušamieji. Pats P. Ignatavičius, sėdėdamas režisieriaus kėdėje, rankose nuolat turėdavo gitarą. Taip gimė laisvas, nenugludintas, gyvu ritmu pulsuojantis spektaklis.
„Muzika man visada buvo labai svarbus spektaklio elementas. Jei negirdžiu spektaklio muzikos – nežinau kokį spektaklį statysiu. Aš nekenčiu miuziklų, ypatingai amerikietiškų. O po spektaklio daug kas sakė: na va, pastatei miuziklą. Iš principo turbūt taip ir yra. R. W. Fassbinderio kalba yra labai lakoniška, kinematografinė, joje daug tylos ir pauzių. O aš norėjau šėlsmo spektaklyje. Dionisiško, ryškaus, masyvaus teatro ir personažų kaukių“, – pasakoja režisierius.
Spektaklyje vaidmenis kuria Arnoldas Augustaitis, Simonas Dovidauskas, Pijus Ganusauskas, Tadas Gryn, Aidas Matutis, Milda Noreikaitė, Severinas Norgaila, Marija Petravičiutė, Ieva Savickaitė. Groja grupė „Church on Wheels“. Kostiumus kuria Greta Milevičiūtė ir Justina Jurevičiūtė. Šviesų dailininkas Darius Malinauskas.
