Spektaklio „Akies istorija“ režisierius Jokūbas Brazys: „Bataille’o tekste šventumas ir nešvankumas nebekovoja tarpusavyje, o susilieja“

„Man ritualas yra ne forma, ne estetika, bet pati teatro esmė. Tai erdvė, kurioje galima išskaidyti save, nuvalyti, artėti prie kažko neapčiuopiamo. Galbūt aš niekada nepasieksiu šio taško, galbūt kiekvienu spektakliu tik dar labiau nutolstu, bet tolstanti vizija irgi yra vedlys – ji leidžia jausti kryptį“, – po premjeros, įkvėptos kontraversiškojo Georges Bataille’o kūrinio „Akies istorija“, pasakoja Jokūbas Brazys.

Jokūbai, kaip jautiesi po premjeros? Ar manai, kad šiuo spektakliu paskiekei užsibrėžtą tikslą? Apskritai ar manai, kad režisierius dirbdamas būtinai turi sau nusistatyti tam tikrą tikslą? O gal jis – tik į labirintą patekęs Tesėjas, nardantis po tamsius koridorius ir laukiantis Minotauro pasirodymo?

Premjera nėra pabaiga – tai įtrūkis, pro kurį galima žiūrėti į savo paties nežinomybę. Jei tikslas būtų aiškus, jis jau būtų miręs dar prieš premjerą. Tikiu, kad teatras nėra tikslo siekimas, o veikiau pasidavimas mechanizmo, kuris atsiskleidžia repeticijų metu, impulsams. Labirinto metafora tinka, bet Tesėjas čia be Ariadnės siūlo. Jis ne ieško Minotauro – jis pats pamažu juo tampa ir seka paskui savo šešėlį. Režisierius nėra tas, kuris žino, kur veda jo kelias. Jis yra tas, kuris nusprendžia nebijoti pasiklysti.

Šiame spektaklyje užčiuopiau sau tai, kas nesileidžia lengvai apibrėžiama – ritualo likučius, instinktyvų potraukį į materijos transformaciją, aistros fiziką, kuri virsta simboliu. Dar nežinau, kur tai mane nuves. bet jaučiuosi atrades kalbą kuria galime susikalbėti su Bataille’u.

Kas tave paskatino imtis Georges’o Bataille’o „Akies istorijos“? Kaip visiems gerai žinoma, tai ypač kontraversiška medžiaga. Kas tau pasirodė sava iš pažiūros brutaliame ir erotizuotame Bataille’o tekste?

Bataille’į skaitau kaip slėpinį. „Akies istorija“ man yra ne tik apie kūną, bet ir apie jo sunaikinimą, apie aistrą, kuri peržengia savo ribas. Tai nėra paprasta erotika ar brutalumas – tai ritualas, kuriame akis ne tik mato, bet ir pati tampa paaukotu organu.

Bataille’o tekstas yra vieta, kur šventumas ir nešvankumas nebekovoja tarpusavyje, o susilieja. Tai nėra šokas dėl šoko – tai bandymas pasiekti pačią daiktų esmę per jų deformaciją, per jų sunaikinimą. Man artima ši jo bedugnė, ši didinga vienatvė, apie kurią jis rašo – vieta, kurioje žmogus pasiekia savo ribas ir tampa kažkuo kitu, tuo, kas dar neapibrėžta.

Kodėl tave traukia teatro kaip ritualo motyvas?

Kuo toliau, tuo labiau mane atgraso žodis – jo pretenzija paaiškinti, jo pastanga įvardyti tai, kas turėtų būti tik jaučiama. Žodis yra riba, o teatras – galimybė ją peržengti. Spektaklis neišvengiamai tampa ritualu: minia susirenka, tarsi aukai, tarsi tylai, ir šioje bendroje įtampoje gimsta kažkas, kas negali būti pasakyta – tik išgyventa.

Man ritualas yra ne forma, ne estetika, bet pati teatro esmė. Tai erdvė, kurioje galima išskaidyti save, nuvalyti, artėti prie kažko neapčiuopiamo. Galbūt aš niekada nepasieksiu šio taško, galbūt kiekvienu spektakliu tik dar labiau nutolstu, bet tolstanti vizija irgi yra vedlys – ji leidžia jausti kryptį.

Kaip į pasirinktą medžiagą reagavo aktoriai ir kūrybinė grupė? Ar nesunku buvo jiems suvokti ir pačią medžiagą, ir spektaklio motyvus?

Su Digna mes kuriame jau ne pirmą spektaklį. Po pokalbio apie perskaitytą medžiagą pirmoji jos reakcija buvo atmetimas. Tačiau viso nueito teatrinio kelio pasekmė – didelis pasitikėjimas vienas kitu. Ji ypatinga aktorė, trokštanti teatrinės tiesos, gebanti įvardinti ribą ir, jei tai būtina, ją peržengti.

Su Matu susipažinome šiame kūrybiniame procese. „Akies istorija“ buvo jo kūne dar prieš jam pačiam tai suvokiant. Jis tikras teatro karys – degančiomis akimis lekiantis į dialogą su Dionisu. Šių dviejų aktorių duetas yra stulbinantis atradimas. Jie patys pirmą kartą dirbo drauge, bet profesionalumas ir atrastas tarpusavio ryšys sukūrė saugią zoną apsinuoginti tiesiogine ir perkeltine prasme.

Pradėjus darbo procesą, buvo nelengva įsileisti Bataille’į. Tai ne tekstas, kurį gali suprasti – tai tekstas, kuris turi tave perimti, užgyventi, įleisti į savo gelmę. Mes daug skaitėme, daug griovėme savyje, analizavome ne tik tekstą, bet ir tai, kaip jis veikia mus. Kasparai, tavo filosofinės įžvalgos taipogi mums buvo kaip siūlas šiame labirinte.

Galiausiai „Akies istorija“ mums tapo evangelija pagal Simoną (akies istorijos veikėją) – tokia, kuri nerašoma žodžiais, bet nutylima kūnu. Ir mes ieškojome būdo, kaip tą tylą padaryti girdimą.

Ypatingą vaidmenį spektaklyje vaidina choreografija. Joje matome ir Jungtinių Amerikos Valstijų vėliavą, o viena iš choreografijos dalių – rodeo jautis – taip pat tampa tarsi spektaklio veikėju, nešančiu didelį prasminį krūvį. Ką tau reiškia vėliava ir jautis? Ar šiais Trumpo laikais atsitiktinumas gali būti surežisuotas?

Pradejus repeticijas pradėjo keistis pasaulis – staiga Amerika prarado savo blizgesį, jos mitas ėmė irti, atidengdamas pūlius. Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava tapo svetimkūniu, ženklu, kuris turėjo būti uždažytas, užgožtas, sunaikintas – atsirado noras jam priešintis. Spektaklio dailininkės Karolinos Fiodorovaitės intuicija ją palikti manyje pažadino supratimą – vėliava čia nebėra tik kaip simbolis valstybės, o kaip besikeičianti materija, kvėpuojanti kartu su spektakliu. Ji yra čiužinys – ji pripučiama ir išleidžiama, ji tampa pamatu, kuris nebegali išgelbėti krintančio, pasauliu, kuris jau nebeatlaiko įtampos, tik apsimeta galintis ją atlaikyti. Tai apsišaukėlis pranašas, lūžtantis pamatas.

Bulius yra trečiasis veikėjas, bet kartu ir ritualo reliktas – jis jau seniai paaukotas, jau išdegęs iš vidaus. „Akies istorijoje“ Marselė yra paaukojama kaip bulius, bet ši auka jau nebeturi galios išganyti.

Paaukoti, bet ne išgelbėti – tai mūsų laiko tikrovė. Auka, kuri nebeveikia, ritualas, kuris jau yra išniekintas. Tačiau tik visiškai jį nužeminę, tik nugalėję jo mitą, mes galime susijungti su visata. Nuginklavę ją, sumenkinę ją ir save, tampame kažkuo didesniu – tampame pačiu praradimu.

Dabar paklausiu bjauraus klausimo. Tiek Bataille’io kūrinyje, tiek jūsų spektaklyje viena temų yra transgresija – leistinų moralės ribų peržengimas. Tačiau įprastai manoma, kad transgresija įmanoma tik intymumo, betarpiškumo tarp veikiančiųjų dėka. Tuo tarpu – bent jau man taip atrodo, pataisyk mane, jei aš neteisus – toks intymumas spektaklyje nusileidžia intymiam santykiui su buliaus mechanizmu. Galbūt tai – metafora, leidžianti kalbėti apie dabartinius žmonių santykius, kurie mezgasi tik mašinos, virtualybės dėka?

Bataille’is, masturbuodamasis prieš mirusios motinos kūną, ne tik desakralizuoja save ir ją, bet kartu atlieka auką – tai jos pačios egzistencijos dekonstrukcija, sugrįžimas į beformę būseną, iš kurios viskas kyla ir į kurią viskas sugrįžta. Tai yra praraja, kurioje gimsta transgresija – ne todėl, kad peržengiama riba, o todėl, kad pati riba ištirpsta.

Mūsų spektaklyje viskas prasideda nuo masturbacijos – ir ši masturbacija keičia prasmę, ji mutuoja, ji tampa ritualine. Ritualo esmė – pasikartojimas, veiksmo išsekimas iki tol, kol jis pats save suardo. Masturbacija čia nėra malonumas, ne aktas, o būklė. Ji yra individo vienatvė, pastanga arba išsiristi iš kiaušinio, arba į jį sugrįžti.

Pasak Bataille’io, orgazmas yra „mažoji mirtis“, bet kai masturbacija tęsiasi ir nesibaigia, ši mirtis atidedama, tampa įstrigusiu, užkonservuotu judesiu. Spektaklis kalba apie du vienetus, kurie netampa dvejetu – jie lieka izoliuoti savo veiksmuose, savo kūnuose, savo transgresijose. Tai ne meilės istorija, o impotencijos ritualas, kur artumas egzistuoja tik kaip įtampa, kaip laukimas, kuris niekada neišsipildo.

Prieš kurdamas šį spektaklį keletą mėnesių praleidai Kyjive, režisavai spektaklį dronais atakuojamame, nuolat oro pavojų išgyvenančiame mieste. Kaip šie išgyvenimai pakeitė tave ir ką naujo sužinojai apie žmogų apskritai?

Kyjive patyriau baimę, kuri nesileidžia racionalizuojama – ji įsigeria į kūną, įtempia nervus, įrašoma į raumenų atmintį ir vis dėlto šioje baimėje atsirakino kažkas kito – naujas spektaklio modelis, nauja raiška, kurią bandau tęsti.

Ten atsisakiau žodžio. Ne todėl, kad žodis beprasmis, bet todėl, kad jo per daug, jis jau buvo visur ir viską sakė. Norėjosi ne kalbėti, o rodyti. Ieškojau fizinės, vizualinės išraiškos, kuri nekartotų to, kas jau žinoma, bet kuri kalbėtų iš pačios tylos, iš pačios baimės, iš pačios būties.

Pažinti ukrainietį šiandien – tai grįžti prie teatro kaip misijos. Ne kaip estetikos, ne kaip tyrimo, bet kaip kovos. Tai – pasipriešinimo aktas, atsisakymas nusilenkti baimei, net kai ji jau tapo tavo kūno dalimi.

Mane ši patirtis stipriai paveikė – kažkoks nervas sprogo. Atsirado didelis pabaigos laukimas. Lyg spektaklis, kuris turėjo baigtis, bet scena lieka atvira, o mes visi – dar joje, dar veikiantys, dar laukiantys.

Spektaklį kūrėte OKT studijoje. Čia taip pat esi statęs „Žuvėdrą“. Kaip sekasi dirbti šioje studijoje?

Ši erdvė yra įelektrinta. Joje jautiesi lyg vaikščiotum per lauką po audros – vis dar kažkas tvyro ore, neišsisklaidęs krūvis, praeities eksperimentų likučiai, atradimų nuosėdos. Tai nėra tuščia scena – tai vieta, kuri prisimena.

OKT studija man yra ne tik repeticijų vieta, bet ir tam tikras nesibaigiantis vyksmas. Joje jauti pagarbą tam, kas jau įvyko, bet kartu ir būtinybę eiti toliau, stumti ribas, kad tai netaptų tik muziejine erdve. Kadaise čia buvo eksperimentas – norisi jį susigrąžinti, sugrąžinti pavojų, sugrąžinti nežinomybę. Nes teatras miršta ne tada, kai praranda žiūrovus, o tada, kai praranda klausimus.

Koks žiūrovas ar žiūrovė būtinai turi pamatyti šį spektaklį? Ar manai, kad tavo teatras jau turi savo auditoriją ir ar tau apskritai svarbi žiūrovų reakcija?

Vakar turėjau savo žiūrovą, bet šiandien jis gali būti jau dingęs. Ir tai gerai. Teatras yra virsmas, nereikėtų tureti stabilios auditorijos, nes tada virstų institucija, dogma. O man teatras yra judėjimas, tekėjimas, kaita. Jei kas nors vakar suprato, šiandien gal nesupras, ir atvirkščiai.

Aš nekuriu dėl auditorijos, bet be jos kūryba neegzistuoja. Žiūrovas yra tas, kuris apsireiškia, kuris atsitinka. Jis gali būti vienas, jis gali būti minia, bet jis visada yra paslaptis. Tai jis užbaigia spektaklį, bet tuo pačiu ir pradeda jį iš naujo. Jei jis ateis, reiškia, kad dar yra dėl ko kurti. Jei neateis – reikės eiti i gatves ir tempti už rankų.