REŽISIERIAUS IR TEATRO KRITIKŲ MINTS APIE SPEKTAKLĮ

Oskaras Koršunovas: “Ne nuo prasmių gelmės ar idėjų šviežumo gniaužia kvapą – nuo režisieriaus reiklumo sau ir visiems, netgi nuo techninės meistrystės. Jokio pašalinio garso, apytikrės šviesos ar netikslaus judesio. Vietoj anoje versijoje buvusio karsto scenoje sukasi – be garso – milžiniška dėžė, kuri yra ir karstas (į ją tyliai vaiduokliškai įsiropščia trys spektaklio personažai), ir stalas, sukąs nesibaigiantį “vodkos” butelį. Prilipęs prie pamėkliškai siūbuojančios “Iljičiaus lemputės”, šlykščiai dūzgia mažutis ventiliatorius – tarsi musė prie muzgaudžio. Prabyla tyla ir garsai, tamsa ir apšvietimas. Kalba tik tai, tada ir taip, kaip to reikia režisieriui.”

Rūta Vanagaitė: “Oskaro Koršunovo teatras padarytas ir šaltas lyg tuščio karsto vidus”. (Lietuvos rytas, “Teatrinio sezono įvykis: mirusios Senės pabučiavimas” 1995 01 13)