Ieva Tumanovičiūtė, 7 meno dienos

Pastabumo mokymai

2020-11-10

Trisdešimt kelerių metų vyras, vietinio laikraščio redaktorius, baigęs istorijos studijas, besidomintis muzika, su draugais subūręs grupę, neseniai išsiskyręs, gyvenantis netoli sostinės su mama, švelnaus, melancholiško būdo, vis labiau jaučiantis, kad jo valia senka užleisdama vietą bejėgiškumui. Kuo toks žmogus galėtų užkliūti policijos pareigūnams?

Pažvelgti į šį Oskaro Koršunovo teatro spektaklio „Žmogus iš Podolsko“ veikėją Nikolajų, praėjus daugiau nei metams nuo premjeros, skatina nestabili pandemijos situacija: kai teatrai vėl uždaromi, atsiranda proga apmąstyti per atokvėpį tarp karantinų pamatytus naujus ar kadaise praleistus kūrinius. Čia prisimenamas spalio 20 d. Jaunimo teatro scenoje matytas spektaklis.

Dėl neaiškios priežasties suimtam Nikolajui policijos nuovadoje užduodami keisti klausimai: „Ką įdomaus matote troleibusu važiuodamas į darbą? Kokios spalvos jūsų namo laiptinės durys?“ Toje pačioje vietoje visą gyvenimą pragyvenęs vyras negali prisiminti, ar jos purvinai žalios, ar rusvos, ar pilkšvos, o svarbiausia – niekaip nesupranta, ką išvis įdomaus galima pamatyti kelias valandas į darbą keliaujant tokiame mieste kaip Podolskas.

Podolskas – specifinė vieta: Maskvos srities miestas, bet ne Maskva. Čia, Nikolajaus akimis, gyvena tie, kuriems nepasisekė, kurie ne tokie turtingi, sumanūs, kurie jau nebeturi ambicijų važiuoti į sostinę arba jau iš ten grįžo taip ir „neprasimušę“, aštriau tariant – nevykėliai. Pilko pramoninio miesto aplinka – niūri ir slegianti, atitinkanti nuovargio ir apatijos liūliuojamo žmogaus vidinį peizažą. Gyventi Podolske – tarsi pro langą stebėti lėtai slenkančius savo gyvenimo metus. Rutiniška kasdienybė, apmaudas, nusivylimas – tokia šio miesto emocinė panorama. Regis, tai adekvatus tikrovės vertinimas. Tačiau pareigūnams atrodo kitaip.

Policininkai, pasitelkdami išradingas psichologines manipuliacijas, subtilias patyčias ir beveik nenaudodami brutalaus fizinio smurto, taip sujaukia Nikolajui protą, kad priverčia suabejoti ne tik pačiu savimi, bet ir jį supančia tikrove. O tikrovė, anot pareigūnų, nusiteikusių, sakytum, budistiškai, yra neutrali, todėl Podolskas yra lygiai toks pat įdomus miestas kaip Amsterdamas, tik pats Nikolajus jiems suteikia skirtingas vertes.

Policijos viršininkė Marina (Giedrė Mockeliūnaitė), grakščiai dėliodama raudonais aukštakulniais apautas kojas, perdėtai maloniai ir geranoriškai Nikolajui aiškina, kad jis tiesiog neįsižiūri į savo miestą Podolską be išankstinių nuostatų, todėl ir neįvertina jo grožio bei privalumų. Patraukli pareigūnė jį trikdo ir dar labiau sustiprina absurdo atmosferą, kai, regis, sveiko proto žmonės jam mėgina įteigti, kad viena yra kita.

Kaip galima nemylėti savo miesto, juo nesidomėti? Štai kuo yra kaltinamas pagrindinis veikėjas, negalintis atsakyti, nei kiek gyventojų yra Podolske, nei kada jam suteiktas miesto vardas. Apklausai vadovauja Pirmas policininkas (Marius Repšys), rodydamas neįtikėtinas choreografines miniatiūras, kurias turi pakartoti Nikolajus. Šis lavinamasis policijos šokis yra perauklėjimo programos dalis. Tris kartus kartu su žodžiais „Ai, liolė liolė liolė…“ ir „Ai pyi pyi pyi“ kartojamas Pirmo policininko ir Nikolajaus šokis yra gyva, stebinanti bei tiksliai policininkų komandos požiūrį į darbą su visuomene ir apskritai švietimą perteikianti metafora. Jie čia elgiasi kaip saldžia šypsena prisidengę sadistiški, savo galia besimėgaujantys mokytojai, kurie baugina ir manipuliuoja, tiksliai žinodami, kaip išpešti reikiamą atsakymą.

Scenoje retkarčiais pasirodo „kabinetinis“ policininkas (Rytis Saladžius) – iš filmų atpažįstamas komiškas „milicininko“ tipažas, tvarkantis popierius. Jis vangiai vaikšto ir kalba, tačiau pareigingai vykdo užduotis, nors, atrodo, vieną dieną ims ir tyliai susmuks, išsekintas nuobodulio ir monotonijos. Nikolajaus apklausą komentuoja už grotų sulaikytas jaunas treninguotas vaikinas (Marius Čižauskas) – žmogus iš Mytiščių (dar vieno šalia Maskvos esančio miesto). Trykštantis fizine jėga ir menku išsilavinimu, jis taip pat perauklėjamas ir jau yra išmokęs pirmąsias pamokas: svarbu didžiuotis savo miestu – juk viskas, kas tėvynėje, yra geriausia.

Šarūnas Zenkevičius vaidina į absurdišką, siurrealią situaciją patekusį Nikolajų, kuris iš pradžių nesupranta, kas vyksta, paskui vis labiau stebisi, išsigąsta, panikuoja, įniršta, pasiduoda ir galiausiai ištrūkęs į laisvę pajunta palaimą, dairydamasis po Podolską. Policininkai pasiekia savo parodydami, kaip tai, ką laikei nelaime, staiga gali virsti laime.

Spektaklyje svarbiausia – 2016 m. prozininko, poeto ir dramaturgo Dmitrijaus Danilovo (g. 1969) sukurta pjesė, pirmą kartą pastatyta 2017 m. teatre „Teatr.doc“ (rež. Michailas Ugarovas). „Žmogus iš Podolsko“ – pirmoji autoriaus pjesė, dabar jų yra sukūręs jau penkias. Rašytojas tvirtina nepritariantis šių neįprastų policininkų intelektualų metodams, tačiau jie esą pasako ir teisingų dalykų, „pavyzdžiui, kai pagrindiniam veikėjui parodo, kad jis gyvena kaip automatas, aplink save nieko nematydamas ir nenorėdamas matyti“. Kūrinys įdomus ne tik dėl neįprasto policininkų vaizdavimo ir absurdo elementų persmelkto keisto tardymo, primenančio Eugène’o Ionesco absurdo dramos pjesę „Pamoka“, bet ir todėl, kad, viena vertus, teisingai akcentuoja Nikolajaus bevališkumą ir plaukimą pasroviui, kita vertus – jį alinančią sistemą: ar tai būtų neoliberalizmas, vartotojiškumas, ar nedemokratinė politinė santvarka. Pasak dramaturgo, nors pagrindinė pjesės tema vis dėlto yra mūsų nepastabumas, negebėjimas mus supančioje tikrovėje matyti to, kas gražu ir įdomu, tai baisoka istorija, nes apskritai, jo manymu, „vidutinis statistinis žmogus mažai ką gali padaryti su savo gyvenimu“.

Lietuviškas pjesės pastatymas sukurtas minimaliomis priemonėmis. Policininkai vilki uniformas, o Nikolajus – džinsinį švarką (kostiumų dailininkė Rūta Lendraitytė), veiksmas vyksta beveik tuščioje erdvėje, ją išplečia videokamera, pritraukianti veikėjų veidus, ir iš LED lempų sudarytas kubo karkasas, atstojantis sulaikymo kamerą, prie kurios „grotų“ prirakinamas žmogus iš Mytiščių (scenografas Linas Liandzbergis). Finale per kubą lekia miesto projekcijų vaizdai, o jame stovėdamas iš nuovados ištrūkęs Nikolajus palaimingai dairosi po savo vienutę-Podolską, išvydęs jį naujomis akimis.

Oskaro Koršunovo režisuotame pjesės „Žmogus iš Podolsko“ variante stojama Nikolajaus pusėn: atskleidžiama šiuolaikinio „paprasto“ žmogaus tragedija po truputį pilkėti ir bejėgiškėti, pasiduoti rutinai, liūdesiui, apatijai, jausti, kad sistema tave išnaudoja ir sunkia gyvybės syvus, bet neturėti jėgų tam pasipriešinti. Taip pat spektaklyje vaizduojama bjauri galios santykių versija, kai vieni, prisidengdami edukacijos tikslais, naudojasi kitų pažeidžiamumu ir leidžia sau jais manipuliuoti, versdami paklusti: ar tai būtų policininkai ir suimtasis, ar mokytojai ir mokinys, ar politikai ir pilietis.