Pasitenkinimo aktas pagal A. Areimą

Artūro Areimos „Julijus Cezaris“ – spektaklis, po kurio mažiausiai norisi rašyti recenziją (bent jau tokią verbalią, su tvarkinga įžanga, dėstymu bei pabaiga), nes knieti šalia prisegti bent jau audio failą, gal porą skrajučių ar pageltusių lapų, rastų pakeliui namo iš OKT, bent keletą nukryžiuoto savęs versijų… Tačiau darbas išties vertas dėmesio, todėl dalinuosi įspūdžiais ir pamaištauti sau leidžiu nebent su pavadinimu, empatiškai atliepiančiu spektaklio nuotaiką.

Ir vėl scenoje matome klasikinę W. Shakespeare‘o dramą, ir vėl, vedini mazochistinių polinkių, miname teatro slenkstį, ieškodami egzistencinių rimų ir nerimų. Tik šįkart savo nukrypimus tenkiname krečiami nevaldomo juoko. Ir po tokio seanso jaučiamės apsivalę, nors ką tik stebėjome žmogžudystę. Ir tai visai nestebina, nes jau nuo pirmų spektaklio akimirkų tampame jo dalimi, tačiau, ne kaip įprasta šiandieniniame teatre, mums numatoma rekvizito, o ne aktoriaus pozicija. Tai, savo ruožtu, savotiškai išlaisvina: nereikia prisiimti atsakomybės už santykį su kūriniu, už reakciją į jį, nes šioje absurdo pjesėje viskas pateisinama, visame kame justi meistriška manipuliacija (esame kilnojami už pakarpos ir murkdomi patys savyje, Čia ir Dabar akimirkoje, nemirtinguose siužeto vingiuose bei visa užtvindančioje perteklinėje verbalinėje beprasmybėje).

Absurdo, kaip ir žadėta režisieriaus, kūrinyje apstu: jis reiškiasi fiziškais, žodiniais, emociniais, daiktiniais bei garsiniais disonansais. Nuo pat pradžių esame nuo scenos (dėl specifiškai kamerinės spektaklio erdvės šis terminas išsaugoja tik simbolinę prasmę) atribojami STOP juosta. Ir tai yra pats gryniausias pasišaipymas iš bet kokios galimos distancijos iliuzijos – juosta nuimama tuoj pat po Cezario žmogžudystės, vadinasi, ji visą laiką saugo nusikaltimo VEIKSMĄ, o ne VIETĄ. Priežastis ir Pasekmė siurealistiškai kaitaliojasi rolėmis, Romos Respublika transformuojasi į eilinį nūdienos ofisą, rutina aidi monotoniškai zulinamos gitaros akordais, o žudynės vyksta kiekvieną akimirką, išskyrus pačią žudymo sceną. Visi personažai be galo cezariški, išskyrus patį Julijų Cezarį (Tomas Stirna) ir jo dešiniąją ranką Antonijų (Tomas Kliukas): kiekvienas savaip įkūnija vaizduotės piešiamą diktatoriaus portretą ir nejučia ima rodytis, jog tironas, apsireikšdamas pavaldiniuose bei priešuose, pats kuria savo žmogžudystės sąmokslą. Šią nuojautą sau įvardijau kaip vieną meistriškiausių absurdo apraiškų spektaklyje ir nors nesu tikra, ar režisierius to siekė sąmoningai, ar tai tebuvo mano asmeninė interpretacija. Kaip ten bebūtų, T. Stirnos kuriamo personažo dvilypumas, netikrumas ir šimtaprocentinis įkūnijimas visko, kas nėra Cezaris, trikdo ir verčia loginių atspirties taškų ieškoti ne spektaklio meniniame ar istoriniame siužete, o jo raiškos formose, nepaklūstančiose racionaliems samprotavimams.

Taip pat susižavėjimą kelia spektaklio metaforų ir simbolių kalba. Didžiausią įspūdį palieka minimalistinėje scenografijoje vietą atradęs metalinis narvas ant ratukų, metamarfoziškai vaizduojantis tai žmogiškosios komforto zonos ribotumą bei menkumą, tai šiuolaikinių amerikietiškų imtynių infantilų vizualumą. Sarkastiškai šyptelėti priverčia ofiso stalų transformacija į tikrų tikriausią kovos ringą bei kanceliarinių žirklių – biurokratizmo durklo, interpretacija. Optimaliai išnaudojamos veiksmo vietos techninės charakteristikos: dramatiškai atveriami langai vėdinant žmogžudystės tvaiką, afekto būsenos pagautų personažų lupamos ir į šipulius skaldomos patalpos lubos, choleriškai trankomasi pagrindinio įėjimo į salę durimis. Kiekvieno aktoriaus tariamos klasikinės pjesės eilutės virtuoziškai limpa prie žiūrovų gomurio ir ryjant stringa šiandieninės visuomenės atspindžių skeveldromis gerklėje.

Trumpai tariant, spektaklis perteklinis tiek verbaliai, tiek kontekstualiai, tiek metaforiškai ar emociškai. Tai 1.50 val. trunkantis skrodimas arba lytinis aktas, atliekamas tų, kuriems vieno orgazmo jau nebepakanka. Tai postmodernistinio žmogaus tenkinimo aktas, kuris, beje, pasiekia finalą.