Nuo debesies iki Europos prizo

Kiekvienas naujas dramaturgas yra retesnis paukštis negu naujas prozininkas: jie gali būti lyginami su iš nykusiais dinozaurais. Priežastis suprantama: perteikti įsivaizduojamą realybę dramos kalba yra gerokai sudėtingiau nei apipinklioti ją gražiais žodžiais ir sakinių pasažais. Žinoma, jei nesi dramaturgas iš prigimties. Kuo gimęs Marius Ivaškevičius – sunku pasakyti, bet tikriausiai tiesiog filologu. Tačiau tai netrukdo jam po prozos kūrinio imtis kino kameros, rašyti pjeses ar ir jas statyti. O praėjusiųjų metų pabaigoje tarptautinės ir tarpvyriausybinės Europos Sąjungos globojamos organizacijos “Eureka-audiovisuel” scenaristų konkurse “Transeuropos scenarijus” jo kūrinys laimėjo pirmąją vietą

Kino kalba lietuviškai
(…)
Prieš tradiciją?

Netradiciškas atrodo ir paties M.Ivaškevičiaus atėjimas į kiną – jis baigė Vilniaus universitete filologiją, išleido keletą knygelių, viena jų – “Istorija nuo debesies” – jau išleista Lenkijoje ir susilaukė gerų recenzijų. Po to atsirado pjesės, o paraleliai joms – kinas. Ar tai – būdingas mūsų laikų ženklas, kai žmonės bando aprėpti keletą sričių, eina į jas drąsiai, nė nebaigę studijų? “Vis vien tai artimos literatūrai sritys. Juk nenuėjau, tarkime, į informatiką ar ekonomiką. Ir teatre, ir kine taip pat pasakojama istorija, tik kitomis priemonėmis. Telieka jas perprasti. O aš pajutau poreikį išbandyti save dar kažkur be literatūros. Neičiau režisuoti operos, bet apie kiną ir teatrą galvojau. Kinas be scenarijaus, t.y. literatūros, yra niekas, kaip ir spektaklis be pjesės.”

Nuo pirmosios pjesės – “Kaimyno” – pastatymo teko kiek “nudegti”, nes spektaklis Jaunimo teatre nepavyko. Antrą savo pjesę – “8-320 – tai aš” Marius ėmėsi režisuoti pats. Jautėsi kiek nesuprastas? “Buvo ir to, ir kitko. Manau, kad spektaklis galėjo būti geresnis. Bet ką darysi. Vokietijoje, pavyzdžiui, yra tokia tendencija: jei pirmas pastatymas blogas, tai – sėkmė pjesės autoriui: vadinasi, jį statys dar bent 20 teatrų. O jei geras – tai ką jau tada bepridėsi, ką kitiems daryti? Pas mus, deja, pjesę vienąkart pastato, o kito spektaklio gali sulaukti po 50 metų”.
Visas Mariaus pjese, drauge su naująja “Malyš”, žadama išleisti vasarį, ir ši trilogija vadinsis “Artimas”. “Tai jau visas jungianti išvirkščiosios artimumo pusės tema: afišuojami žmonių artimi santykiai ir tikrieji, kurie mūsų visuomenėje tarsi neturi pagrindo vadintis artimais”, – sako dramaturgas. Pjesėje – skirtingi laikai, geografijos, bet jas jungia personažų Leono ir Silvijos vardai, nors tai ne tie patys personažai. “Jie yra patekę į panašią santykių sistemą.”

“Malyš”, dvikalbė pjesė, parašyta rusų ir lietuvių kalbų dialogais, itin nudžiugino pernykštės Naujosios dramos akcijos žiūrovus. Taupi, lakoniška ir drauge kiek poetiška pjesė kalba apie dramatiškus tautai tremties ir okupacijos metus per dviejų šeimų istoriją. Kas vertė galvą kišti į tuos metus, kurie jau buvo, regis, apdainuoti ir nučiulpti mūsų dramaturgų ir režisierių pirmaisiais nepriklausomybės metais, kuriuos vėl nagrinėti, atrodo, tolygu pasirašyti sau mirties nuosprendį? “Būdamas Gotlande 1998 m. susipažinau su Švedijoje gyvenančia este, kuri išgarsėjo dokumentiniu romanu apie savo tėvą, žuvusį Estijos partizaną. Mes su ja ėmėme ginčytis, ir aš sakiau, kad Lietuvoje tokios tematikos knyga būtų “užmušta”, nes visiems jau bloga nuo tos temos. Vėliau kažkada kažkur prasitariau, kad labiausiai norėčiau rašyti apie pokarį. Ir tais pačiais 1998-aisiais man užsakė parašyti scenarijų apie Joną Žemaitį, partizanų vadą, apie kurį dabar rašau romaną. Ir štai jau treji metai negaliu “išlipti” iš to laikotarpio: romanas, pjesė, scenarijus. Iš tiesų kartais labi įdomu pažaisti su tema, kuri nebertai nubanalinta.” Ją, kaip žinome, nubanalino verksnojimai, patriotiniai šūkiai, kančia, bet ji, anot Mariaus, nebuvo išreikšta meniškai. O medžiaga, jo manymu, viena tinkamiausių XX a. istorijoje lietuvių literatūrai. “Tik niekada nebuvo kalbama su distancija, nes dar buvo gyvų žmonių, liudininkų, ir nebuvo surastas tinkamas žiūros taškas.”

Gal todėl, svarsto Marius, ir dabar mūsų kinas ar teatras nesiima nagrinėti šių dienų temų: “Sunku rašyti apie kasdienybę, kurioje esi, iš šimtmečio atstumo. Bet šiuolaikiškumas madingas Europos literatūroje, ir reikia įveikti tą distanciją. Nebūtinai ją sukurti laiku – užtenka užsilipti į dangoraižį ir žiūrėti į viską žemyn per žiūronus”.

[…]