Laura Šimkutė, 7 meno dienos

Kai žaidimas tampa gyvenimu

2021-11-05

Visi yra girdėję posakį, kad tikras vyras per gyvenimą turi pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Kad ir kaip kreivai šis posakis skambėtų dabar, įsišaknijęs jis gana giliai, tik reiškiasi jau kiek kitokiomis formomis. Vietoj namo – paskola, vietoj medžio – gera ir tvirta karjera. Kas paneigs, kad nemažos dalies žmonių kasdienybę iki tokių parametrų ir įmanoma sutraukti?

Oskaro Koršunovo teatre pristatyto spektaklio „Portalas“ (rež. Mantas Jančiauskas, premjera spalio 21 d.) herojus Audrius būtent ir patenka į tą kategoriją žmonių, gyvenančių normalų normalaus žmogaus gyvenimą. Jam per trisdešimt, jis turi stabilų darbą ir gyvenimo draugę – atrodo, niekuo skųstis negali. Iki tos akimirkos, kai yra atleidžiamas iš darbo ir visas iki tol statytas pasaulis kone sugriūva po kojomis. Ieškoti savęs – sudėtinga užduotis, o ir nešama atsakomybių našta visai nemenka.

Žiūrint „Portalą“ sunku išvengti asociacijų su Andriaus Blaževičiaus filmu „Šventasis“ – atrodo, kad Marius Repšys tęsia filme sukurtą vaidmenį, perkeltą į teatro sceną. Ir filme, ir spektaklyje – tos pačios problemos ir tie patys sprendimo būdai. Ta pati gyvenimo pilkuma su beviltiškumo prieskoniu ir, atrodo, niekaip neįsižiebiančia viltimi.

„Portalą“ būtų galima pavadinti ir tam tikra šiuolaikinio vyriškumo studija bei jo suvokimo kritika. Bandydamas ieškoti savęs Audrius prisijungia prie žaidimo, pavadinimu „Portalas“, kuriame jį per pokyčių liūną veda vedliu prisistatantis žaidėjas. Kuo toliau, tuo daugiau laiko Audrius praleidžia žaisdamas ir vykdydamas įvairiausias užduotis – nuo paprasčiausio atsikėlimo anksti ryte iki keršto moteriai, atleidusiai jį iš darbo. Mato Dirginčiaus kuriamas vedlys vis dėlto nėra nekaltas į geresnį gyvenimą bandantis atvesti personažas – viskas sluoksniuojasi ir klostosi taip, kad išsivysto iki gyvų protestų, kuriuose dominuoja neapykanta moterims ir skrieja kaltinimai jų atžvilgiu: dėl visų negandų kaltas feminizmas ir tai, kad moterys pradėjo kovoti už savo teises.

Ši tema savotiškai plėtojasi ir Audriaus gyvenime – iš darbo jį atleido Liudmila (moteris!), jo mergina (Adelė Šuminskaitė) laukiasi, tačiau abejoja, ar vaiką gimdyti (o Audriui taip norisi sūnaus), jam reikia nuolatos rūpintis sunkiai funkcionuoti galinčia mama (Eglė Gabrėnaitė). Todėl nieko keista, kad Dirginčiaus vedliui iš žaidimo labai nesunku manipuliuoti Audriumi – į žaidimą jis įsitraukė būdamas ir šiaip ne pačios geriausios psichologinės būsenos.

Nors ir skamba kaip niūrus kūrinys, „Portalas“ Jančiausko rankose atsiskleidžia kaip laviruojantis ant ribos su komedijos žanru – jame netrūksta ironiško ir atpažįstamo humoro. Juoką kelia ne tik Birutės Kapustinskaitės išrašytos situacijos su visu jose slypinčiu absurdo skoniu, bet ir tai, kaip aktoriai jas „apžaidžia“. Netrūksta ir gero flirto su publika: jei ši prisiprašys (o publikos įsitraukimo tikrai netrūko, ir, atrodo, tai tik pridėjo spektakliui papildomos vertės), gaus tai, ko panorės.

Repšys „Portale“ kuria pusiau stand up’ą, pusiau išvaidina gyvenimo scenas. Atrodo, kad jam tiesiog užtektų visą laiką įtaigiai pasakoti apie savo bėdas, problemas bei apmąstymus, ir to pakaktų publikos dėmesiui prikaustyti. Įdomu, kokios skirtingos užduotys tenka aktoriams: jų vaidina viso labo keturi, tačiau visi kuria vaidmenį pagal kitokį metodą. Repšys laviruoja tarp dviejų, o Šuminskaitės užduotis arčiausiai klasikinės – ji nei laužo ketvirtąją sieną, nei kreipiasi tiesiai į publiką. Dirginčiui tenka kliautis vien savo balsu – jo paties niekada nematome, tik žaidimo avatarą, o Gabrėnaitė visą laiką yra scenoje, tačiau neprataria nė žodžio. Bet to ir pakanka – vien jos buvimas jau užduoda stiprų toną.

Nemažą dalį „Portalo“ užima pats žaidimas, tiksliau, Kristijono Dirsės kurtos vaizdo projekcijos. Ir pati žaidimo forma bei realybės susipynimas su fikcija išnaudojami tikrai puikiai – tai, kas iš pradžių yra tik maža dalelytė, paįvairinanti gyvenimą, galiausiai virsta lemiamu tašku, formuojančiu asmenybę ir jos pasirinkimus. Kuo gilyn į žaidimą – tuo gilyn į dugną gyvenime. Ir tai vėl apie šiuolaikinio žmogaus ypatumus.

Kurį laiką į teatro sceną savo kalbos priemonėmis veržėsi kinas, o dabar atrodo, kad jį galiausiai ima nurungti kompiuteriniai žaidimai – ne tik dėl plačių galimybių, bet ir dėl didėjančio aktualumo. Tai tikrai nėra kas nors nauja – veikiau labiau pastebima ir aiškiau išartikuliuota.