Pasaulis pilnas tartiufų

„Tartiufas – tikras šių laikų herojus”, – įsitikinęs Oskaras Koršunovas, Danijoje pastatęs garsiąją XVII amžiaus prancūzų dramaturgo Moliere’o pjesę.

Danijos Orhuso miesto teatre praėjusį penktadienį įvyko 42 metų O.Koršunovo spektaklio „Tartiufas” premjera. Prieš pusmetį Islandijoje pastatęs Williamo Shakespeare’o „Audrą”, šįkart režisierius Moliere’o žodžiais prakalbo apie šiuolaikinį Tartiufą.

„Tartiufas – tobulas prisitaikėlis, karjeristas, pragmatikas ir ištvirkėlis. Siekdamas savo tikslų jis nesibodi jokių priemonių.

Žinoma, šiais laikais jis neapsimetinėja šventuoliu, greičiau yra puikus viešųjų ryšių specialistas, gerai suprantantis, kad lengvatikiams mulkinti nėra geresnio įrankio nei moralė, kuria jis ciniškai manipuliuoja.

Veidmainystė ir melas jam tėra įvaizdžio kūrimas, o praturtėjimas kitų sąskaita – stiprybės ir pranašumo įrodymas.

Tartiufai visada išpažįsta „aktualiąją religiją”. Moliere’o laikais jie buvo sulindę į bažnyčią, sovietmečiu – į partiją, o dabar jie ten, kur Mamona (senovės sirų turto ir pelno dievybė. – Red.): bankuose, politikoje, kitur.

Tartiufai visada ideologiškai korektiški ir blogiausius darbus sugeba įvilkti į gražiausių žodžių apdarą. Pasaulinė finansų krizė – tartiufizmo padarinys.

Moliere’o komedija būtų labai aktuali Lietuvoje, kuri tiesiog persisunkusi tartiufizmu. Todėl svarstau šį veikalą pastatyti ir OKT/Vilniaus miesto teatre”, – kalbėjo O.Koršunovas.

– Moliere’ą statote pirmąkart. Kaip sekėsi jį perprasti?

– Man atrodė, kad Moliere’as, kaip ir visas klasicizmas, – pernelyg taisyklingas, todėl nuobodus. Beveik neteko matyti įdomių Moliere’o pjesių pastatymų. Tiesa, prisimenu puikų šviesaus atminimo Rolando Butkevičiaus vaidmenį „Skapeno klastose” Jaunimo teatre.

Tik dabar, tiesiogiai susidūręs su Moliere’u, patyriau, koks tai įdomus, turtingas ir gyvas teatras, kuriame į klasikinės poezijos apdarą įvilktas Renesanso gaivalas su visu karnavaliniu šėlsmu.

Tiesa, atsisakėme laimingos pabaigos, be to, komediją pavertėme tragedija. Beje, Moliere’as, nors ir išgarsėjo komedijomis, visada svajojo parašyti tragediją.

– Kaip pavyko perteikti minėtą karnavalinį šėlsmą?

– Vytas Narbutas sukūrė įspūdingą didžiulį gyvatvorių labirintą. Scenografija – konceptuali ir tuo pat metu vizuali, moderni, atitinkanti ano laiko dvasią – Versalio estetiką.

Tiesa, medžiagos scenografijai buvo užsakytos Kinijoje. Jos buvo skraidinamos per Libiją. Kai šioje šalyje prasidėjo karas, medžiagos joje įstrigo. Visi supanikavo.

Tik per stebuklą dekoracijos buvo parskraidintos prieš pat tą dieną, kai NATO paskelbė neskraidymo zoną virš Libijos. Štai kaip pasaulyje viskas susiję. Atrodė, kas gali būti bendra tarp karo Libijoje ir Orhuso teatro.

– Reikjaviko miesto teatre spektakliui „Audra” muziką kūrė garsus islandų muzikantas Hogni Egilssonas. Kokia muzika skamba „Tartiufe”?

– Spektaklio garso takelį kūriau aš, padedamas garso dizainerio. Daugiausia rėmėmės žymaus to meto kompozitoriaus Jeano Baptiste’o Lulli kūriniais. Jis sukūrė muziką ir Moliere’o spektakliams.

– Jūs dažniausiai kviečiamas į novatoriškus teatrus. Koks yra Orhuso miesto teatras?

– Orhusas – antras pagal dydį Danijos miestas po Kopenhagos. Jame labai daug jaunimo, nes tai – universitetinis miestas. Patys danai mėgsta kartoti: Orhusas – nedidelis miestas, kuriame yra visko, ko reikia.

Šiuo metu Orhuso miesto teatras yra įdomiausias šalyje. Panašiai ir mūsų Kauno dramos teatras įvairiais laikotarpiais tapdavo įdomiausiu teatru Lietuvoje.

Orhuso teatre stato daug garsių režisierių iš užsienio, ypač iš Vokietijos. Šiuo metu, be manęs, dirba režisierius iš Airijos, o teatro meno vadovas – švedas.

– Pastaruoju metu Lietuvoje beveik nebūnate. Neseniai spektaklius pastatėte Aleksandros teatre Sankt Peterburge, Reikjaviko miesto teatre, Orhuse. Ar nepamiršite Lietuvos publikos?

– Akivaizdu, kad mano kūryba Lietuvoje matoma tik fragmentiškai. Įdomiausius spektaklius pastatau, deja, ne čia. Tokia realybė.

Kita vertus, užsienyje atrastus teatrinius dalykus stengiuosi atvežti ir į Lietuvą. Spektaklis „Dugne” pagal Maksimą Gorkį – būtent toks atvejis. Jį stačiau Oslo nacionaliniame teatre, bet dabar spektaklis rodomas ir Lietuvoje.

Buvo uždrausta ir statyti, ir skaityti pjesę

Moliere’as (1622–1673) „Tartiufą” parašė 1664 m. Tais pačiais metais pagal šią pjesę pastatytas spektaklis, parodytas Versalyje, sulaukė daugybės prieštaringų vertinimų.

Ir publika, ir Prancūzijos karalius Liudvikas XIV spektaklį sutiko gana palankiai, tačiau įvairiose visuomenės grupėse, kurias įžeidė šis kūrinys, įsižiebė konfliktai.

Statyti „Tartiufą” netrukus buvo uždrausta, o Paryžiaus arkivyskupas išleido įsakymą, grasinantį atskirti nuo Bažnyčios kiekvieną, kuris žiūrės, vaidins ar skaitys Moliere’o pjesę.

***

Nijolė Dimaitė, „Mūzų malūnas“, 2011 balandžio 11 d.