OLYMPUS DIGITAL CAMERA  

Naujoje Oskaro Koršunovo premjeroje „Žmogus iš Podolsko“ – bomba Rusijoje tapusi pjesė

Veiksmas vyksta vienoje iš tipinių Maskvos policijos nuovadų. Sulaikytasis laukia įprastos procedūros – ne itin mandagios, švelniai tariant, kiek grubios apklausos ir paaiškinimo, kuo prasikalto. Staiga tardymas virsta intelektualia paskaita, kurią veda pareigūnai, puikiai išmanantys struktūralizmą ir žinantys industrial muzikos dievukus „Einsturzende Neubauten“. Apie tai – naujausioje režisieriaus Oskaro Koršunovo premjeroje „Žmogus iš Podolsko“, statomą pagal rusų rašytojo Dmitrijaus Danilovo pjesę, tapusią tikra bomba Rusijoje ir vis dažniau atrandama vakarų Europos scenose. Premjera – jau gegužės 15, 16, 24 d. ir birželio 10 d., OKT/Vilniaus miesto teatre.

„Žmogus iš Podolsko“ buvo D. Danilovo, parašiusio eilę garsių knygų, debiutas dramaturgijoje, „nunešęs stogą“ ir tapęs pjese nr. 1 Rusijoje. 2018 m. dramaturgui už šią pjesę įteiktas pagrindinis šalies teatrinis apdovanojimas Auksinė kaukė. „Žmogaus iš Podolsko“ iš karto ėmėsi du drąsiais sprendimais ir konfrontacija sistemai garsėjantys Maskvos teatrai – teatr.doc ir Praktika. Pjesė taip pat pastatyta Baltarusijos valstybiniame jaunimo teatre. Pastarieji pastatymai pristatyti Berlyno „Deutsches“ teatre ir Torunės festivalyje „Kontakt“.

„Dėl visiems žinomos politinės situacijos aš ilgai nebuvau Rusijoje, bet ne taip seniai vėl apsilankiau. Kaip tik jau buvau perskaitęs Danilovo pjesę ir būtent ji man padėjo suprasti dabartinę Rusiją. Joje nesusiduri su atvira priespauda, taip pat su politine agitacija, kokią aš mačiau tarybiniais laikais, o ir propagandinis fonas rodos nėra įkyrus. Netgi priešingai – teatruose, galerijose, kine ir gatvėse, taip pat televizijoje daug kūrybiškumo. Bet čia ir yra „šuo pakastas“. Švelnioji propaganda ir skleidžiasi per tą kūrybingumą. Nuomonės formuojasi per aukščiausio lygio televizijos šou, debatus. Niekas primygtinai net neperša vienos tiesos. Tiesiog pasitelkiant visą įmanomą sofistinę argumentaciją kuriama ta tikrovė, kokią norima turėti. Todėl ta tikrovė, kaip rašo Danilovas, yra iš didžiosios raidės – ji yra kūrybingai suformuota. Tai ne ta Šliogerio tikrovė, kurią jis irgi rašo iš didžiosios raidės – ontologinė tikrovė, prie kurios „prisikasama“ per kritinį mąstymą. Norima tikrovė kuriama per gražųjį paviršių ir besąlygišką pozityvizmą – šou, intelektualinius žaidimus, aukštąją teatro kultūrą, šiuolaikinį meną. Na, ir žinoma visus užburiančią profesionalią TV. Tokiai švelniai propagandai sunku priešintis ir lengva prarasti tikrovę tokią, kokia ji yra, o ne tikrovę iš didžiosios raidės, kuri yra suformuota už tave. Tarkime, garsus rusų režisierius Konstantinas Bogomolovas puikiai pastatė mylimiausio Stalino dramaturgo Viktoro Gusevo pjesę „Šlovė“. Žiūrovai žiūri ir verkia, nes spektaklis iš esmė – apie meilę, o tuo metu politinis fonas, už kurio slypėjo baisiausi dalykai, pateikiamas tiesiog kaip geras old school’as. Dalis intelektualų juokėsi, nes spektaklyje išties daug humoro ir šiaip – nepriekaištingas ir stilingas dekadansas, bet iš esmės taip yra prarijamas jaukas, kurį jau yra prarijęs pats Bogomolovas, vienas novatoriškiausių ir liberaliausių režisierių. Būtent šį neapčiuopiamą mechanizmą puikiai atskleidžia Danilovas. Tai paprastas įvykis paprastoje policijos nuovadoje. Nieko ypatingo neįvyksta – tik staiga atsiskleidžia, kaip „Matricos“ filme, tikrovės netikrumas, nelaisvės narvas, kuris visiems atrodė kaip beribės laisvės visata. Šią pjesę statau Lietuvoje, nors ji ir turi daug tik Rusijai būdingų ypatumų, bet vis dėlto panaši matrica veikia ir čia – mes dažnai patys norimus dalykus, apgaudinėdami save ir kitus, įprasminame kaip esamus. To labai daug ir mūsų politikoje, mūsų tiek dabarties, tiek praeities suvokime – tad neišvengiamai ir mūsų dabar kuriamoje ateityje“, – teigia režisierius Oskaras Koršunovas.

Pjesėje tarsi „įsijungia“ antroji realybė, kurioje policijos pareigūnai uoliai rūpinasi piliečių išprusimu. Nikolajus, sulaikytas Podolsko, esančio netoli Maskvos, gyventojas, laukia paaiškinimo, kodėl jis čia atsidūrė. Tačiau įprasta apklausa virsta asmeniniu ir intelektualiniu teroru, kuris pasirodo esąs baismesnis už bet kokius moralinius ir fizinius pažeminimus. Nikolajus visiškai nepastebi pilkomis blokinėmis „chruščiovkėmis“ apstatyto Podolsko, bet dievina Amsterdamą. Tai nauja žiaurumo forma, privertusi Nikolajų atkreipti dėmesį į jį supančią tikrovę ir pamėginti pamilti gimtąjį Podolską, kad ir koks jis būtų lyginant su laisvu Amsterdamu. Taip įprasta apklausa įprastoje policijos nuovadoje tampa ekscentriškų intelektualų sambūriu.

Statydamas D. Danilovo pjesę, režisierius O. Koršunovas subūrė įdomią ir kiek neįprastą kūrybinę komandą. Pagrindiniame Žmogaus iš Podolsko vaidmenyje – Šarūnas Zenkevičius. Pirmojo policininko vaidmenį kuria Marius Repšys. Policijos viršininkė – Giedrė Mockeliūnaitė. Žmogus iš Mytiščių – Marius Čižauskas. Antras policininkas – Rytis Saladžius. Scenografijos autorius – dailininkas Linas Liandzbergis. Muziką kuria po „Diopo Ndugu“ pseudonimu besislepiantis garsus Lietuvos kompozitorius. Kostiumų dailininkė – Rūta Lendraitytė.

Tiek „Žmoguje iš Podolsko“, tiek kituose D. Danilovo kūriniuose apstu smulkmeniško dokumentalumo. Tai – ne atsitiktinumas, nes savo karjerą rašytojas pradėjo nuo žurnalisto, rašančio apie periferinius Rusijos miestus, pozicijos. Pirmiesiems literatūriniams kūriniams rašytoją taip pat įkvėpė Rusijos provincija. Pasak paties D. Danilovo, jo miestai favoritai – Murmanskas, Norilskas ir Prokopjevskas. Ir vėlgi, sunku suprasti, tai sakydamas rašytojas kalba rimtai ar ironizuoja.

„Man daug įdomiau tai, kas supa mano kūrinių veikėjus nei patys veikėjai ir jų vidus“, – teigia D. Danilovas.

Nepaisant daugybės absurdo ir šaržo, kritikai dažnai pastebi, jog „Žmogus iš Podolsko“ – tai D. Danilovo „pasilabinimas“ su šiandienine Rusija ir joje veikiančia sistema. Čia pjesė ir pirmieji jos pastatymai tapo išbandymu patriotizmo sąvokai. Absurdiškas realizmas – taip „Žmogų iš Podolsko“ apibūdino dažnas kritikas.

Dmitrijaus Danilovo „Žmogus iš Podolsko“ (rež. Oskaras Koršunovas) premjera – jau gegužės 15, 16, 24 d. ir birželio 10 d., 19 val., OKT/Vilniaus miesto teatre (Ašmenos g. 8, Vilnius).