Miranda, nebijok!

Poetės Dovilės Zelčiūtės įspūdžiai iš režisieriaus Oskaro Koršunovo premjeros „Miranda“.

***

Tai taip išgrynino ir išlaisvino. Nusiverkta už visus tremtinius, kalinius, nusidėjėlius. Mirandos priesakas „nebijok!“ iškils sunkiomis gyvenimo akimirkomis. „Ne-bi-jok!“  Kitos Karalystės ilgesys… Kiek kančios, kiek solidarumo su žmogumi!

Patys stipriausi kūryboje tie, kurie nebijo atverti žmogaus ir apsinuoginti. Kurie dėl idėjos gali eiti kiaurai žemę, skradžiai, į pragarus, ir drįsti pasiekti dangų. Miranda, Prosperas, Oskaras Koršunovas ilgisi Karalystės, – ir jų yra Dangaus Karalystė, ir jiems ji priklauso.

Šiame spektaklyje nėra pasakos su fantastiniais elementais, bent jau tokios, kokios tikėčiausi, – juk ši drama – tai Wiliamo Shakespeare‘o “Audra“, Koršunovo pastatyme tapusi „Miranda“. Ir vis dėlto argi šis vyksmas scenoje – ne magijos seansas: Prosperas uždarame vienatvės narve, atsivertęs pasaulinės klasikos tomą, šnekasi su Miranda apie tremtį ir jos gyventojus, kurie tėra dvasios; šnekasi apie atskirtą nuo pasaulio salą. Jis kalba su  Miranda – savo dukra arba – su siela, su savo iliuzija, su vienintele gyvybe, esančia šalia. Jis myli ją, jis bijo dėl jos, galop, jis bijo jos pačios… Mylima, saugoma, karštinės priepuolio ištiktam – niekinama – savoji laisvė. Laisvė kaip neįmanomybė. Mylinčių, vienas kitą kuriančių ryšys. Ir – savinaika, prievarta, luošumas, kaip sutraiškius tikrovės kevalą. Prospero ir Mirandos saloje reali tik viltis: gal dar galima iš čia išsigelbėti. „Ferdinandai!“ – šaukia savo „išvaduotoją“ Miranda.

Bijau ir nenoriu konkretinti šio pastatymo koncepcijos. Nuo pirmų spektaklio minučių suvokiau: tai ir apie mane. Ir dėl manęs. Ir nėra jame teisių ar neteisių – tik užspausto žmogaus kančia ir mėginimas prisikelti.

O. Koršunovo „Miranda“ – ne tik kova už sielos laisvę, pats šis spektaklis – tartum laisvės pranašas, laiku įspėjantis: bet kuri priespauda, suspaudimas, tremtis – politinė, fizinė, socialinė ar moralinė – sulaukia atoveiksmio. Dažnai net neprognozuojamo. Ir daug galingesnio, nei buvo galima tikėtis. Nes į laisvę kylanti dvasia gali neįtikėtinai daug: prikelti iš bejėgystės, iš neįgalumo, ji gali imti skristi.  Ji pajėgi netgi  p e r k e i s t i tikrovę. Todėl – nebijok, Miranda, nebijok, nukamuota uždarytoji laisve – toji, kurios ilgimės, toji, kurią patys susikūrėme – ankštuose daugiabučiuose, slapta klausydamiesi „Svoboda“ radijo, perrašinėdami į sąsiuvinius vienai nakčiai gautą draudžiamą literatūrą, mėgindami susirasti savo brolius ir seseris, savo tėvų kaulus, desperatiškai saugodami savo sielą, guosdami ir maitindami ją pasaulio klasika ( Šekspyru, Čaikovskiu) ar sovietmečio estrados klasika  (Alos Pugačiovos žemu, erdves skrodžiančiu balsu).

Po valandos ir keturiasdešimties minučių buvimo drauge su žiūrovais Prosperas ir Miranda nudrėks mano sielos odą. Tiek prireiks laiko, kad atleisčiau pasauliui ir sau. Aukojimas laisvės vardan įvyko.

***

2011 rugsėjo 21 d.