Lietuvos teatras kyla į skrydį „Sirenose“

2013 14 sausio

[…]

Vienas šių režisierių, Oskaras Koršunovas, įrodo einantis vis naujais, niekieno nepramintais takais egzistencinių teatro meno šaknų paieškose. Jo „Hamletas“, matytas praėjusiais metais Pontederoje, jau ir italų publikai suteikė galimybę pažinti būtent šią savo metateatrinę perspektyvą, atsiveriančią per nuolatinį, nerimastingą atsispindėjimą veidrodyje tarp aktorių ir personažų. Trijuose festivalio metu pristatytuose spektakliuose – „Išvarymas“, „Dugne“ ir „Miranda“ – toji ūke skendinti riba, kuri sujungia bei atskiria realybę ir fikciją, yra nuolatos ištrinama. Kunkuliuojanti energija nuplėšia kaukes, teksto eilutės prasiveržia balsais ir riksmais, atskleidžiančiais vienišas išgyvenimo pastangas. Taip aplink ilgą stalą, nukrautą degtinės buteliais, Gorkio padugnių pasaulio personažai geria ir kalbasi apie save, apie savo užmarštin nugrimzdusią praeitį, apie svajones ir gyvenimo filosofiją – kiekvienas savaip, žiauriose grumtynėse tarp nepasitikėjimo vienas kitu ir pernelyg šventiškų užstalės linksmybių, kuriose pakviesta dalyvauti publika. Vilniuje „Sirenos“ dažnai nusileisdavo tarp publikos! Tačiau čia, šiame „Dugne“, ilga ir siaura OKT Studijos scenos erdvė leido panaikinti bet kokį atstumą ir žiūrovai buvo įtraukti į tą keistą banketą, vadovaujamą Satino, kur iš pažiūros nerišlios kalbos yra apšviečiamos it žaibas blyksinčiais klausimais apie žmogų ir jo žmogiškąją tiesą. Iš to sudarytas spektaklio dramaturginis audinys, kuris nuo likusios pjesės atskiria ketvirtą veiksmą, ištrina visą prieš tai einantį aistrų kupiną siužetą, susijusį su žvėrišku Vasilisos pavydu, ir „susiuva“ tik scenoje esantiems personažams priklausančius siūlus. Tarp pastarųjų, be Satino, svarbą įgauna Baronas, Nastia, aršiai ginanti savo romantines meilės fantazijas, ir Aktorius, kuris nusižudydamas staiga nutraukia balsų chorą ir nuleidžia uždangą ant Gorkio teksto. Bet tai dar ne spektaklio pabaiga. Šioje vietoje yra epilogas, kuriame vėl suskamba Hamleto žodžiai apie būtį ir nebūtį, apie gyvulišką ir dangišką žmogaus prigimtį, apie karo beprasmybę, ir apie aktorių, susigraudinantį dėl Hekubės skausmo. Ir kas yra jam Hekubė, arba jis jai?

Prie šio paslaptingo santykio tarp aktoriaus ir personažo Koršunovas su dar didesne jėga grįžta naujame spektaklyje „Miranda“, pastatytame pagal Šekspyro „Audrą“. Ir šį kartą į siurrealistinį susitapatinimo procesą įtraukia „savo“ Prosperą, kuris, būdamas uždarytas kambaryje, skrenda Šekspyro vaizduotės sparnais. Jis nėra nuo valdžios nušalintas ir į tolimą salą ištremtas karalius, bet vienas iš tų bejėgiais paverstų ir savo namų bibliotekose nuo pasaulio izoliuotų intelektualų, vis dėlto pajėgiančių duoti valią fantazijai ir išsaugoti savo dvasinę laisvę. Miranda yra šio Prospero dukra, bet ne tik. Nauja sceninė dramaturgija ją paverčia nepaprastai sudėtingu personažu, simbolišku ir realistiniu tuo pat metu. Ji yra neįgali mergina – taip ją matome pradžioje. Susirangiusi fotelyje, spjaudo sriubą, nes nori būti maitinama svajonėmis. Nori, kad tėvas jai skaitytų ir leistų išgyventi laimingą Mirandos pasaką. Tačiau tada, kai toji knygų pilna namų biblioteka pavirsta į magišką teatro sceną, kur tėvas vaidina visus istorijos personažus, štai tada ir ji virsta Šekspyro Miranda, kenčiančia dėl sudužėlių likimo ir įsimylinčia Ferdinandą, tačiau tampa ir Arieliu, o galiausiai išskleidžia sparnus skrydžiui, nes, kaip mums nori pasakyti Koršunovas, tai ji yra laisva Prospero dvasia.

***

Ištrauka iš italų kritikės Lauros Caretti publikacijos, paskelbtos ketvirtiniame „Hystrio“ almanache. Iš italų kalbos vertė Giedrė Bagdžiūnaitė.