Įteikti konkurso „Dramos teritorija“ apdovanojimai

Minint Tarptautinę teatro dieną, OKT/Vilniaus miesto teatro studijoje įvyko naujosios lietuviškos dramaturgijos konkurso „Dramos teritorija“ apdovanojimai. Komisija sulaukė neįtikėtinai didelio kiekio dalyvių – buvo pateiktos net 87 pjesės. Pirmoji vieta ir 6000 eur premija atiteko Godai Simonaitytei ir pjesei „Šūdmala“. Antrą vietą pelnė Romas Zabarauskas ir pjesė „Gaisras“ – jam atiteko 1500 eur premija. Trečią vietą pasidalino Marija Dautartaitė ir pjesė „Urna“ bei Andrius Vaišnys ir pjesė „Kur yra Afrika?“ Jiems atiteko po 500 eur premijos.

Komisijos nariai taip pat nusprendė išskirti ir finalinį dešimtuką, buvusį vos per vieną žingsnį nuo prizininkų trejeto. Tai Pauliaus Ignatavičiaus „Kol mirtis mus sujungs“, Edward Saszko „Vikingas“, Ievos Marijos Sokolovaitės „Apgultis“, Ivetos Volungevičiūtės „Vyturiai“, Liutauro Degėsio „Žaislų namai“ ir Nijolės Kliukaitės – Kepenienės „Sakalai mumyse“. Jiems atiteko diplomai ir atminimo dovanos.

„Negali būti geresnės teatro dienos, negu mes švenčiame dabar. Nuo pat Antikos laikų dramaturgija yra esminis dalykas teatre. Džiaugiuosi, jog gavome išties daug pjesių – gal tai paskatino ir premijos, kurios tikrai nekuklios. Tikrai nesitikėjau, jog gausime tiek pjesių, tačiau Hugo Ader, šio konkurso idėjos autorius, buvo tuo tikras. Jis nuo pat pradžių sakė, jog gausime šimtą pjesių ir beveik pataikė. Išrinkti geriausius buvo labai sudėtinga. Buvo daug ginčų ir nesutarimų – pjesių buvo ne tik daug, bet jos labai skirtingos. Kiek pamenu, visą laiką teatrui stigo pjesių, todėl nuolat buvo galvojama apie gerą šiuolaikinę lietuvišką dramaturgiją. Tik atkūrus nepriklausomybę visi galvojo, jog iš karto atsiras daug naujų lietuviškų pjesių. Visi buvo įsitikinę, jog buvo rašoma „į stalčius“ ir tik paskelbus nepriklausomybę, kai nebeliko jokios cenzūros, visi ims traukti savo pjeses į dienos šviesą ir naujoji dramaturgija pasipils kaip iš gausybės rago. Bet nepasipylė. Be dabarties alsavimo teatras neįmanomas, tad nuolat sukosi mintys apie tokį konkursą. Jis gimė didžia dalimi dėka Hugo entuziazmo ir jo surasto finansavimo, nes tai yra visiškai privatus dalykas – mes teikėme paraiškas ir Lietuvos kultūros tarybai, ir Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau atsakymai buvo neigiami. Labai gaila“, – mintimis dalinosi vienas iš komisijos narių O. Koršunovas.

Pasako komisijos narės, dramaturgės Birutės Kapustinskaitės, tokie konkursai kaip „Dramos teritorija“ yra gyvybiškai būtini Lietuvos teatrui, nes galimybė ateiti į lietuviškos pjesės premjerą vis dar lygi šventei.
„Aš taip apsidžiaugiau pamačiusi, jog vyks toks konkursas. Man atrodo, kad visą laiką yra kalbama, jog trūksta dramaturgijos, norisi jos daugiau, bet iniciatyvas galima suskaičiuoti ant pirštų, kaip ir pačius dramaturgus. Šios profesijos skatinimas, matymas, girdėjimas yra labai svarbu, nes matome, jog noro tikrai yra. Mane irgi labai nustebino pjesių kiekis, labai tuo džiaugiuosi. Būtų įdomu sužinoti užkulisius, kiek tų pjesių atsirado ištraukus iš stalčiaus, o kiek jų buvo kurta specialiai šiam konkursui. Aš manau, jog dramaturgija yra labai įdomi ir svarbi mąstymo forma, kuri fiksuoja laiką, autoriaus požiūrį, kartos požiūrį. Dramaturgijos nebuvimas arba epizodinis buvimas atima iš mūsų malonumą susijungti su dabarties laikų kalba, kuria mes kalbame namuose, gatvėje. Man ateiti į naujos lietuviškos pjesės premjerą yra didžiausias džiaugsmas, todėl labai tikiuosi, jog po šio konkurso jums pavyks tęsti ir tų premjerų bus tik daugiau. Labai džiaugiuosi, jog buvo nuspręsta paskelbti visą dešimtuką, nes tai svarbus momentas, skatinantis rašyti toliau. Dramaturgija yra taikomasis žanras – jis tampa gyvu jį praktikuojant, pavyzdžiui, duodant skaityti aktoriams, draugams ar skaitant garsiai. Tada atsiranda gyvybė ir atsiranda žiūrovas. Linkiu jums toliau eiti šiuo keliu. Lauksime premjerų“, – pasakojo B. Kapustinskaitė.

„Dramos teritorijos“ idėja kilo Lietuvoje gyvenančiam ir puikiai lietuviškai kalbančiam estų dramaturgui H. Ader.

„Oskaras su Mariumi turėjo idėją įgyvendinti panašaus konkurso idėją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, tačiau kai jų nebeliko tame teatre, aš pagalvojau, jog negalima tokios idėjos tiesiog numesti. Taip gimė šis konkursas“, – pasakojo H. Ader, ne tik konkurso idėjos autorius, bet ir vienas iš komisijos narių.

Į dešimtuką patekę autoriai buvo vos per žingsnį nuo prizininkų trejeto

Komisijos nariai priėmė sprendimą paskelbti visą finalinį dešimtuką – būtent tiek favoritų išryškėjo, tarp kurių užvirė nuožmi kova. Išrinkti prizininkų trejetą tapo nemenku iššūkiu komisijai.

„Debatai buvo tokie ilgi ir aštrūs, jog praktiškai visi esantys finaliniame dešimtuke turėjo šansą patekti į trejetuką ar net laimėti. Esantys čia jau žengė tą žingsnį į teatrą. Jeigu OKT teatras kitais metais rengs konkursą, manau, konkurencija bus dar didesnė. Šį kartą nedalyvavo dramaturgai, turintys daugiau nei vieną pastatymą teatruose, tačiau „Dramos teritorijos“ rezultatai, sklaida, prizai, mintys apie pastatymus kitais metais turbūt atvestų ne vieną iš jų. Kita vertus, taip tik dar įdomiau. Išties buvo labai įdomu skaityti pjeses. Nustebino jų kiekis – tikrai didelis skaičius tokiai mažai šaliai kaip Lietuva“, – džiaugėsi komisijos narys, dramaturgas Marius Ivaškevičius.

Audra Žukaitytė, OKT/Vilniaus miesto teatro prodiuserė ir taip pat viena iš komisijos narių, džiaugėsi ne tik dideliu pjesių kiekiu, tačiau ir jų temų įvairove.

„Mane nustebino pjesių įvairovė. OKT teatras visada buvo toks teatras, kuriame renkasi įvairios kartos, įvairių pažiūrų žmonės. Aš truputį bijojau, kad visos pjesės gali būti gana vienodos, parašytos jaunų dramaturgų. Tik paskelbus rezultatus sužinojome dalyvių tapatybes ir mane nustebino, kad konkurse dalyvavo tikrai įvairus autorių spektras. Man tai buvo pats simpatiškiausias dalykas“, – pasakojo A. Žukaitytė.

Greta prizininkų trejeto, kuriame komisijos sprendimu atsidūrė keturios pjesės – dar šeši autoriai ir jų dramos kūriniai. Kiekvienas jų džiaugėsi tiek galimybe dalyvauti tokiame konkurse, tiek įvertinimu.

„Pirmą kartą pabandžiau rašyti pjesę, todėl tikrai esu nustebinta rezultatų. Tikrai nesitikėjau. Konkursas motyvavo pabaigti rašyti šią pjesę – turėjau jos idėją ir rašiau ją, bet jei ne šis konkursas, tai būtų dar ilgai trukę. Labai džiaugiuosi“, – mintimis dalinosi į dešimtuką patekusi I. M. Sokolovaitė.
„Visų pirma ačiū už tai, jog organizavote šį konkursą. Lietuvoje išties nėra daug tokių iniciatyvų, kurių dėka gali pasirodyti dramaturgai. Aš daugiau rašau kino scenarijus, tačiau aš negaliu sutalpinti kino scenarijuje to, ką galiu sutalpinti teatro pjesėje. „Vikingas“ ir kitos mano pjesės gimė todėl, jog jos nebetilpo į kino scenarijų“, – pasakojo E. Saszko.

„Pirmiausia noriu padėkoti už iniciatyvą. Jau turėjau parašytą pjesę, tačiau ji man labai nepatiko. Šis įvertinimas motyvavo sugrįžti prie jos ir galbūt surengti skaitymus. Ačiū“, – dėkojo I. Volungevičiūtė.

„Mes nežinome tokių žmonių kaip Aleksandras Griškevičius, kuris 1856 metais pastatė skraidantį garlėkį, lėktuvą. Mane ši istorija taip sužavėjo ir kaip tik tuo metu buvo paskelbtas konkursas, kuriam parašiau pjesę“, – mintimis dalinosi N. Kliukaitė – Kepenienė.

Prizininkų trejete – keturi autoriai

Komisija niekaip nesutarė dėl trečiosios vietos laimėtojo, todėl buvo nuspręsta skirti dvi tris vietas. Jas pelnė Andrius Vaišnys ir Marija Dautartaitė.

„Pjesė ištraukta, bet ne visai iš stalčiaus – pradžioje sugalvojau tokį ne visai įprastą kūrinį su dešimt skyrių, kurių kiekviename yra tam tikri komentarai kaip statoma istorija apie vilniečio gyvenimą. Ten yra nuotykių, apie kuriuos išgirdau ir šiandien: veikėjas ieško pinigų ir neranda, atsiduria savivaldybėje, kurioje vyksta diskusija apie laivelių transportą, kreipiasi į kultūros ministeriją ir ten papuola į posėdį. Tai paremta asmeninėmis patirtimis tų žmonių, kurie Vilniuje gyveno nuo prieškario. Jie jau yra išėję. Jų istorijos sudėtos į vieno žmogaus istoriją. Ačiū jums“, – apie savo pjesę pasakojo A. Vaišnys.

„Aš labai laiminga. Pamenu, išsiunčiau pjesę. Po to išsiunčiau kitą pjesę ir gavau atsakymą, jog reikia išsirinkti vieną. Man vis dar kyla klausimas, ar teisingą pjesę pasirinkau, bet akivaizdu, jog teisingą. Ačiū“, – dėkojo M. Dautartaitė.

Antrąją vietą pelnė Romas Zabarauskas, iki šiol geriau žinomas kino mėgėjams.

„Labai ačiū už įvertinimą. Sveikinu visus su Teatro diena, ypač dramaturgus. Iš tiesų kol kas esu kino kūrėjas, bet nematau kino ir teatro besikaunančių bokso ringe. Matau, jog būtent tas dramos instinktas jungia kiną ir teatrą. Aišku, šiuolaikinį elitinį teatrą ir autorinį kiną kartais jungia ir režisieriaus kultas ar vizualumo diktatūra, bet čia jau kita tema. Labai džiaugiuosi, jog šis konkursas įvyko, pritraukė tokią gausybę pjesių ir įrodė, kad lietuviška dramaturgija yra ir laukia savo žiūrovų. Oskaras Koršunovas dažnai klausia: „Kas tu esi? Kas esu aš?“ Man atrodo, kad didele dalimi mes esame tie labai besijaudinantys gyvūnai, pasakojantys vieni kitiems istorijas. Džiaugiuosi, jog šį kartą mano papasakota istorija įtikino“, – pasakojo R. Zabarauskas.

„Dramos teritorijos“ konkurso nugalėtoja tapo Goda Simonaitytė. Komisijos nuomone, jos pjesė šiemet buvo verčiausia pirmosios vietos.

„Visų pirma, sveikinu visus su Teatro diena. Čia yra viena brangiausių man švenčių, geresnė už kitas, tokias kaip Kalėdos, nes man atrodo, jog teatre vyksta daugiau magijos ir stebuklų. Gauti apdovanojimą tokią dieną – tiesiog nuostabu, ypač kai tu esi benamis, turiu omenyje laisvai samdomas menininkas ir kartais neturi kur atšvęsti šią šventę. Šiandien, būnant čia, mano diena yra puiki. Gavus įvertinimą „sukasi pragaro ratai“ – aš nemiegu, jeigu užmiegu, tuomet sapnuoju košmarus. Pradedu galvoti, ką reikės pasakyti. Kartojuosi tekstą. Pagaunu save, kad kaip beprotė namuose „kaluosi“ su savimi. Plaku save: „Goda, kaip tu čia taip kalbėsi – juk taip negalima kalbėti, reikia perduoti kokią nors žinutę“. Tai yra didelė atsakomybė – nežinau, ar tai yra smagu, gal labiau baisu. Bet žinoma, labai malonu. Noriu padėkoti visiems komisijos nariams ir dalyviams. Nuostabu, jog konkurso metu buvo vertinamos anonimiškos pjesės, nes tada visas dėmesys skiriamas turiniui ir esi įvertinamas ne pagal kažkokį mitą, apie kurį tam tikra prasme kalbu ir savo pjesėje“, – pasakojo G. Simonaitytė.

Organizatorių mintyse – tęstinumo idėjos

Nepaisant to, jog Lietuvos kultūros tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės finansavimo projektų atsakymai buvo neigiami, „Dramos teritorijos“ organizatoriai nepraranda entuziazmo ir yra įsitikinę projekto tęstinumu.

„Tai yra tik pradžia. Taip, pjesės yra parašytos, tačiau mūsų tikslas yra atrasti jų kelią į sceną. Galvojame apie kūrybinę stovyklą, kurioje autoriai galėtų tobulinti savo pjeses. Bandysime žengti tolesnius žingsius, nes pjesės kūrimas ir gyvavimas tęsiasi jau bendradarbiaujant su režisieriumi ir aktoriais. Manau, jog Shakepseare’as yra toks neįtikėtinas tik dėl to, jog jo kūriniai augo viso teatro proceso metu, juos savotiškai kūrė visas Globe teatras. Galvoje sukasi ir virtualios bibliotekos idėja. Taip pat siūlysime pjeses kitiems teatrams. Žinoma, pats OKT teatras tikrai kažką statys. Čia yra tik visa ko pradžia. Mes esame mažas laivelis ant didelių bangų, bet kol plauksime, tol tęsime šį konkursą, nes jis tikrai labai pasiteisino“, – entuziastingai nusiteikęs O. Koršunovas.

Be apdovanojimuose dalyvavusių narių komisijoje dar buvo teatrologė, profesorė Ramunė Marcinkevičiūtė ir filosofas, mokslų daktaras Kasparas Pocius.