In memoriam Jūratei Paulėkaitei

Praėjusį penktadienį visuomenėje pasklidusi žinia apie scenografės Jūratės Paulėkaitės pasitraukimą iš gyvenimo atrodė neįtikėtina.

J.Paulėkaitės mirtis pribloškė ne vien dėl to, kad buvo likusi tik savaitė iki Jono Vaitkaus režisuojamo „Visuomenės priešo” premjeros, kuriai 49 metų scenografė sumanė neįprastą scenografinį sprendimą – pats Nacionalinis dramos teatras tampa veiksmo vieta.

Menininkės likimas atrodo itin sėkmingas, nuo pat pradžių lydimas ne tik įkvėptos kūrybos, bet ir gausybės apdovanojimų – šalies ir tarptautinių.

Teatras užėmė visą scenografės ir jos šeimos gyvenimą. Ji dirbo be poilsio, be atsipalaidavimo. Būtent taip ji skatino kurti ir savo bendradarbius. J.Paulėkaitė buvo nuolat apsupta kuriančių, ją mylinčių ir vertinančių žmonių.

„Ji turėjo ypatingą talentą burti įvairių kartų menininkus ir pažadinti jų kūrybinį maksimalizmą, kuriuo pati degė”, – rašoma Nacionalinio dramos teatro portale.

Ragino siekti viršūnių

1990 metais J.Paulėkaitė baigė scenografijos studijas Vilniaus dailės akademijoje, kur jai dėstė Dalia Tamulevičiūtė.

Šios režisierės dėka J.Paulėkaitė debiutavo Jaunimo teatre būdama antrakursė – sukūrė dekoracijas Algirdo Latėno režisūriniam debiutui pagal Sauliaus Šaltenio „Duokiškį” su jaudinama Kalėdų eglute iš drabužių pakabų.

Vėliau J.Paulėkaitė dirbo su Jonu Vaitkumi, Oskaru Koršunovu, Gintaru Varnu, Gyčiu Padegimu, D.Tamulevičiūte, kaskart atverdama naujus scenografijos horizontus.

Ji brangino menininkus, su kuriais bendradarbiavo, ne tik dėl jų talento, bet ir dėl to, kad tai buvo žmonės, kurie provokavo vieni kitus kuo kūrybiškiau atsiskleisti, siekti viršūnių. Kad norėjo vieni iš kitų ne dalies, o viso talento ar laiko.

Ir pati J.Paulėkaitė atvedė į teatro meną naujų žmonių, be kurių šiandienis scenos menas neįsivaizduojamas.

Būdama pripažinta scenografė ji nesibodėjo dirbti su pradedančiais režisieriais, tiesė jiems ranką, drąsiai eksperimentavo. Daugiau nei per tris dešimtmečius ji sukūrė scenografiją penkioms dešimtims spektaklių.

Pelnė daug apdovanojimų

Vienas įsimintiniausių J.Paulėkaitės scenovaizdžių – dvi identiškos picerijos, jų ankštos virtuvės, Montekių ir Kapulečių karo interjeras O.Koršunovo spektakliui apie Romeo ir Džuljetą.

Dailininkė taip jį komentavo: „Kai du žmonės (Romeo ir Džuljeta) išeina už to rėmo, už tos visatos, tada paaiškėja, koks niekingas yra veroniečių mūšis „bulkomis”, tos utėlių aistros, tas jų triukšmas.”

O.Koršunovo režisuoti spektakliai su J.Paulėkaitės scenografija – tai šio režisieriaus užtikrintas kopimas į brandą, pasaulio užkariavimas: „Roberto Zucco”, „Shopping & Fucking”, „Ugnies veidas”, „Meistras ir Margarita”, „Oidipas karalius”, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija”, „Vaidinant auką”.

Su pastaraisiais spektakliais apkeliauta dešimtys tarptautinių festivalių, scenografė pelnė Auksinį scenos kryžių, Nacionalinę premiją už „įspūdingą, teatro meno autoritetą keliančią moderniųjų spektaklių scenografiją”.

J.Paulėkaitė kūrė dekoracijas ir O.Koršunovo spektakliams, statytiems Norvegijoje, Italijoje, Rusijoje, Prancūzijoje.

Norvegai lietuvių dailininkę apdovanojo savo svarbiausiu prizu „Heda” – už scenovaizdį „Kelionei į Damaską”.

Sceną nuklojo afišomis

J.Paulėkaitės paliestos nušvisdavo net Teatro dienos šventės. Per vieną jų menininkė nuklojo Operos ir baleto teatro sceną senomis spektaklių afišomis, tuo tarsi parodydama, koks laikinas ir laiko mindomas teatro menas.

Likimas lėmė, kad jai pačiai teko eiti per savo scenovaizdį, kai buvo iškviesta atsiimti prizo – tuo metu dar „Kristoforo” už dekoracijas J.Vaitkaus spektakliui „Persona” 1994-aisiais.

Praėjo dešimtmetis, „Kristoforą” pakeitė Auksinis scenos kryžius – būtent J.Paulėkaitė kūrė pirmąją šių apdovanojimų teikimo šventę sostinės Rotušėje.

Į Auksinį scenos kryžių įkomponuotas senojo Valstybės teatro garbės ženklas.

J.Paulėkaitė savo erdviniu sprendimu irgi priminė pirmuosius Lietuvos teatro profesionalus: kadaise publiką kerėjusių aktorių veidai švietė šiandienos teatro kūrėjams tarsi žvaigždės – iš aukštai. O pati šventė turėjo jaukų ryšio su teatro praeitimi aromatą.

Anai šventei J.Paulėkaitė kartu su aktoriumi Arūnu Sakalausku sukūrė filmuotas vinjetes – šmaikščius nominacijų pristatymus.

Talentingi darbai buvo pakartotinai rodomi per šiųmetę Teatro dienos šventę ir kurstė bohemiško dūkimo atmosferą.

Skatino nebijoti sukrėtimo

Pati J.Paulėkaitės kūryba neturėjo jaukumo. Ji tarsi krapštė žaizdas, ryškino bendravimo skaudulius.

Tokie buvo jos su aktoriumi Dainiumi Gavenoniu režisuoti spektakliai „Kartu” pagal Daivos Čepauskaitės „Pupas” ir „Uždaras vakaras” pagal lietuviškas pasakas.

Teatras J.Paulėkaitei buvo ne iliuzinė priebėga nuo tikro gyvenimo. Atvirkščiai – teatre ji kūrė akistatą su realybės šiurkštumu ir skatino nebijoti sukrėtimo.

Naujausi jos darbai su suomių režisieriumi Kristianu Smedsu ieškojo artimo kontakto su žiūrovais.

„Liūdnos dainos iš Europos širdies” sukviečia žmones kartu gerti arbatos, padaro spektaklio dalyviais, „Nusikaltimo ir bausmės” personažais, ragina neišsiskirstyti. „Vyšnių sodas”, vaidintas užmiesčio vasarnamyje, tapo apmąstymų apie nykstančią kultūrą metafora.

Pranašiškai šiandien skamba K.Smedso žodžiai, kad jų su J.Paulėkaite „Vyšnių sodas” – „kūrybos, džiaugsmo, anarchijos vieta ir laikas, kai žmonės gali kartu jausti, fantazuoti ir gyventi prieš pabaigą”.

Buvo išmintinga pašnekovė

J.Paulėkaitė buvo įdomi, išmintinga pašnekovė.

Pernai kalbėdama apie scenografiją „Menų spaustuvėje” ji svarstė ir apie žiūrovus, apie kintantį teatro ir publikos santykį: „Aš pati įžiūriu vienintelę teatro išlikimo galimybę ir privalumą prieš virtualias technologijas – tikrą, kūnišką buvimą kartu.

Tai pasireiškia troškimu suartėti su žiūrovu, ką mes dabar ir matome: personažas kalba žiūrovo kalba, vilki žiūrovo rūbais, o pats spektaklis labai dažnai primena aistringą seksą su publika.

Tas ketvirtos sienos kutenimas, jos daužymas, griovimas, noras susijungti su žiūrovu, įsiveržti į publiką ir nusitempti žiūrovą į sceną, nušauti jį ar duoti jam degtinės…

Visi šie simptomai kaip tik ir liudija teatro gyvastingumą, jo reagavimą į laiką, visuomenės gyvenimą.

Gyviausias dvasines patirtis mūsų žmogus išgyvena vienas – tiek visuomenėje, tiek šeimoje. Manau, kad tai yra nacionalinio charakterio specifika, kuri irgi lemia teatro poreikį, – teatro kaip erdvės, kurioje galima tuos lūkesčius patenkinti.

Aš įsivaizduoju teatrą, reikalingą kaip kolektyvinių dvasinių patirčių erdvę, ir manau, kad žiūrovas, gal nesąmoningai, bet kaip tik to ir ieško, to buvimo kartu ir to naujo katarsio.”

Dėl netekties premjera nebus atšaukta

Atsisveikinimas su J.Paulėkaite vyks lapkričio 8 d. 8–20 val. Vilniaus universiteto Šv.Jonų bažnyčioje.

Lapkričio 9 d. 9 val. – šv.mišios Šv.Jonų bažnyčioje, po kurių urna bus laidojama Juodeliškių kapinėse Ignalinos rajone.

Artimieji prašo atsisveikinti su Jūrate gėlės žiedu.

„Visuomenės priešo” premjeros lapkričio 11 ir 12 d. neatšaukiamos.

Lapkričio 13 d. 18 val. Nacionalinis dramos teatras rengia vakarą J.Paulėkaitei atminti – tarp „Visuomenės priešo” dekoracijų bus rodomas filmas „Gyvasis vyšnių sodas”, įamžinęs priešpaskutinį scenografės darbą. Įėjimas laisvas.

***

Rūta Oginskaitė, „Lietuvos rytas“, 2011 lapkričio 8 d.