Gastrolių gaisras, arba pavergta Rumunija

Ir tik nesakykite, kad teatras yra tam tikra pramogos rūšis, žaidimo atmaina, kad jo kūrėjai – tiesiog eilinės profesijos darbininkai. Kad terminas „misija“ – iš kitos operos. Atmetusi savo vaikišką egzaltaciją, drąsiai tvirtinu, kad Oskaro Koršunovo teatro žmonės yra misionieriai. Juk skelbti tikėjimą šviesiausia žmogaus puse – jo unikalia galia mylėti – argi ne misija? Buvau misionieriško Oskaro Koršunovo teatro žygio į Rumuniją liudininkė. Septynios dienos. Viskas, ką mačiau, kuo alsavo teatro trupė – gryna, tikslinga, tikra: nei gastrolėms sąlyginai „leistino“ ar galimo atsipalaidavimo, nei to, ką galėtume vadinti darbu „puse kojos“. Jokių abejonių, kas ir kam čia atvyko. Savo pačios buvimą drauge su šiuo teatru galėčiau prilyginti kuriam nors „Meistro ir „Margaritos“ ar „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ atributui, susiliejusiam su šių spektaklių aplinka:  buvau tarsi drabužis, paruoštas kuriai nors scenai, tvarkingai laukiantis ant skersinio; savąsias teatro palydėtuves galėčiau lyginti ir su dėže, kurioje sudėta tai, ko prisireiks: per visus spektaklius, kas vakarą, ji  bus padėta ant moterų grimo kambario staliuko. Joje – segtukai plaukams, pudra, šepetėliai, skaistalai, veido toninis grimas…

Taigi, Rumunija. Tarptautinis Wiliamo Shakespearo festivalis. Iš Vilniaus išskrendame  balandžio 25–ąją, prieš akis – trys Oskaro Koršunovo spektakliai: du – „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ ir vienas „Meistro ir Margaritos“ , skirtas in memorium Liviu Ciulei, vieno žymiausių Rumunijos aktorių ir režisierių atminimui. „Meistrą…“ vaidinsime (ak, leiskite ir man sakyti „vaidinsime“ ) Karakalyje.

Didinga festivalio programa. Atidus, nuoširdus dėmesys kultūrai ir teatrui stebins ir netgi savotiškai liūdins, provokuodamas baltą pavydą: o, kad taip mums…

Apsistojame Krajovoje. Rytoj,  balandžio 26-ąją, – mūsų „Romeo ir Džuljeta“. Scenos technikai atvažiavę jau anksčiau, montuoja dekoracijas, tvarko apšvietimą, tikrinasi garsą. Beveik pavalandžiui  Nacionaliniame Krajovos teatre vaidinami spektakliai keliose „aikštelėse“, t.y.  scenose. Štai prieš mus „Romeo ir Džuljetą“ mažojoje scenoje jau vaidina vengrai: M studijos judesio teatras,  choreografo , režisieriaus ir pedagogo Peterio Uray trupė. OKT trupė įsikūrė pagrindinėje, didžiojoje scenoje, –  Jūratės Paulėkaitės scenografijai reikia erdvės.

Aktoriai skubiai apžiūri sceną. Tokiu ritualu prasideda kiekvienas įžengimas į nepažįstamą teatrą… Krajovos – jaukus, kompaktiškas, žiūrovų eilės  driekiasi arti scenos. Įsitaisau salėj ir imu laukti repeticijos. Julius Žalakevičius pradeda minkyti didelį tešlos gabalą, kaip užburta žiūriu į jo miltuotas rankas. Jis vis minko ir minko. O tada prisijungia ir Tomas Žaibus, kočiodamas savo tešlos gabalą. Scenoje dar prieblanda. Miltai ir rankos…

Grimo kambaryje – tyla. Rasa Samuolytė – Džuljeta žiūri į veidrodį, sagstosi plaukus. Karšta. Rasa kosti, ir nepaisant nosinių ir vaistų atsikosėjimui, šįryt ji bėgo „krosą“ Krajovos gatvėmis. Kad nesijaustų nejaukiai,  – drauge su kolega. Gretimame kambaryje Eglė Mikulionytė suka ant viršugalvio kuodą. Į moterų karaliją ateina Dainius Gavenonis – Paris: pasipudruoti, pasišukuoti. Jo sustingusi stovėsena paskutinėje spektaklio scenoje perskros nerimu: taip apverstas personažo komizmas ūmai suskambės tragiškai. Paris turi  s a v ą tragiškąją meilės istoriją. Ji atsivers mūsų žvilgsniui vaidinimo finale, keliomis Gavenonio ištartomis frazėmis ir karštligiškai, tikrąja to žodžio prasme – mirtinai aistringai – beriamais ant veido miltais. Mirties kvapas…

Sėdim su Audra (Žukaityte), visų gastrolinių kelionių ir ryšių organizatore, paskutinėje salės eilėje. Žiūriu spektaklį, lyg pati būčiau užsienietė, net juokinga.  Imu niršti, kad ne viską lietuviškai girdžiu ar suprantu. Tad kai kuriose vietose rankomis atkišu į priekį ausis. (Po spektaklio manęs paklaus: tai kodėl per pertrauką neatėjai ir nepasakei, kad ne viskas girdisi?) Kiekviena nauja erdvė turi savo dėsnius ir paslaptis, tačiau jei tik kas nesigirdės ar  vaidinama scena pasirodys netobulai raiški, aktoriai visuomet kaltins save. O režisierius?.. Šįsyk režisieriaus su trupe nėra, – O. Koršunovas Norvegijoje stato „Perą Giuntą“. Už jo planus atsako vien tik ryžtas dirbti, sėkmė ir įkvėpimas, – kad ir pasiryžęs atvykti į Rumuniją tiesiai iš Oslo, Oskaras lieka Norvegijoje, – tenai pats darbo įkarštis. Tačiau „astralinis“ jo kūnas – be abejonės, keliauja kartu su mumis.

Salės gale įsitaiso apšvietėjas Augis (Eugenijus Sabaliauskas)  ir vertėja Akvilė (Melkūnaitė), derinanti rumuniškus ir angliškus titrus. Jie jau „atmušę“ ranką, tikri profesionalai.

Mane pritrenkia Merkucijaus (aktoriaus Dainiaus Kazlausko) vitališkai agresyvus raiškumas. Nė vieno beprasmio judesio. Kažin koks negailestingas nuožmumas, po kurio  – tr –tr- tr… pradeda irti gyvybės megztinis, pasileidžia visi raštai ir siūlai… ir į Kapulečių bei Montekių kasdienybę įsiveržia mirtis. Scenoje – jokio komizmo, jį pakeitė žūtbūtinė kova: ją įstabiai tiksliai su D. Kazlausku sušoka dvikovoje Darius Gumauskas. Dūžta komiškasis vaidinimo stiklas, jo atspindžiai žavėjo ir visus juokino. Prasideda tragiškoji spektaklio tapyba: miltuoti, mirtimi alsuojantys ir tuščias ambicijas, beprasmybę ginantys veidai, – keičia visą spektaklio paletę. Krajovos salė po patikusių scenų švilpia ir ploja. Pasieniais – nacionalinės televizijos operatorius, dar kažin kokie filmuotojai, fotografai. Audra nervinasi, pamačiusi spektaklio metu blykstes ir perpsėjamai graso teatro meno vagišiams. Mirtinai tvanku. Anšlagas, nėra kur obuoliui nukristi. Už nugaros išgirstu, kaip vienas prodiuseris Audrai rumuniškai ištaria: „Jūsų Oskaras – genijus“.

Ar sunku, ar sunkiau vaidinti užsienyje? Manau, kad taip.  Tą patvirtina ir aktoriai. Atsiranda padidintos sceninės raiškos būtinybė. O sykiu ir – lietuviškai ištariamo teksto svarbos bei įsiklausymo stygiaus grėsmė. Grįžus į savąją sceną, į namus, tas vien tik kalba reiškiamas prasmes tenka vėl atstatyti. Grąžinti kalbos, žodžio svarbą. Nors festivalio publika yra taip išprususi (daug teatro žinovų, aktorių, teatrologų), jog gaudoma kiekviena intonacija ir tuoj pat reaguojama. Tai įstabi publika.

R. Samuolytės Džuljeta ir Giedriaus Savicko Romeo – kaip įtemptos stygos. Paaukoti avinėliai. Baltuojantys, apibarstyti mirties miltais, jau paženklinti skaisčiu mirties niekiu, veidai.  Finalas. Žiūrovai stojasi, šaukia, ploja. Kai aktoriai atgaus kvapą, užkulisiuose jų dar lauks televizija.

Kitą dieną, OKT trupei laisvąją, einame žiūrėti rumunų spektaklio „Audra“. Spektaklis pastatytas Rumunijos teatrų guru, režisieriaus  Silviu Purcarete. Titrų nėra. Nuolat mintyse lyginu su „Miranda“. Daug sąšaukų. Ir vis dėlto – neįžvelgiu aktoriaus stebuklo. Įdomus sprendimas, apverstas kambarys, viskas aukštyn kojom, Ferdinandą vaidina moteris, o Mirandą ir Prosperą – tasai pats aktorius. Dėmesio nepaleidžia būtent išradingumas, kažkoks svaigus anapusinio pasaulio, kosmoso ir/ar pasakos jausmas. O aš skausmingai tuo metu ilgiuosi mūsiškių – Povilo Budrio ir Airidos Gintautaitės – dueto. Jame scenos „žvakes“ įžiebia ne tiek profesionalumas, kiek gelminiai sielos ieškojimai, atradimai, atvertys. Žinoma, be profesionalumo jie teliktų vaikiški.

Tą patį vakarą, po rumunų „Audros“, pasiliekame dar salėje – pasidžiaugti lietuvių teatro sėkme: režisieriui Eimuntui Nekrošiui įteikiamu garbingu apdovanojimu už tris  W. Shakespearo spektaklius: „Makbetą“, „Hamletą“ ir „Otelą“. Iš visų jėgų plojame aukštaūgiui šviesiaplaukiui E. Nekrošiaus sūnui, perskaičiusiam tėvo padėkos kalbą. Jis kiek sutrikęs nešasi į viešbutį sunkią metalinę Shakespearo galvą, – atvyko į Rumuniją su rankiniu bagažu…

Po kelių dienų į Krajovą atvažiuoja dar aštuoni OKT aktoriai, – Karakalyje bus vaidinamas „Meistras ir Margarita“.  Drauge ir pianistas Petras Geniušas. Derins derins tą pianiną Karakalio scenoje prieš repeticiją, derins derins, išlupęs visus instrumento dangčius.

„Meistras ir Margarita“ praeis tiksliai, aistringai. Nežmoniškas karštis. Saulė. Ilga repeticija su šokiais, šaukštais, Geniušo muzika, aktoriams nušokant ir užšokant ant stalo. Kas režisuoja šią repeticiją? Patys, t.y. visų profesinė sąžinė. Nė vienas aktorius nemurma, tiksliai pakartojamos visos scenos, kurias reikia prisiminti.  Vienoje ložėje sėdi ir repeticiją stebi Rytis Saladžius, jis vaidins Meistrą. Tyla ir sukauptis visoje jo povyzoje. Nedidelė Karakalio teatro scena verčia atsisakyti pilnos scenografijos, keisti aktoriams kai kurių scenų vietas bei akcentus. Į spektaklį ateina ir LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vladimiras Jarmolenko. Jį regėsime ir Bukarešte, „Romeo ir Džuljetoje“. Karakalio publikos dėmesys spektaklio vyksmui užburia: reaguojama į kiekvieną frazę. O p. ambasadorius, atsisukęs į mus, sėdinčias už nugaros, džiugiai patvirtina, kad tekstas švieslentėje visiškai sutampa su tariamu tekstu scenoje. Galvoju, kad lietuviai yra santūresni. Čia, festivalyje, susikalbėjimo kodu tampa patsai teatralumas, teatro ženklų kalba. Kai spektaklio finale D. Gavenonis – Benamis rėkdamas pasileidžia per sceną, užsidengiu ranka burną. O kai lenkdamasis Arvydo Dapšio Daktaras vis dar laikosi už skaudančios galvos, stengiuosi į jį nežiūrėti, nes jau tiesiog nebeatskiriu realybių. Karakalio festivalio organizatorių svetingumas (sutikimas, nacionalinės vaišės parke, dėmesys aktoriams spektaklio metu ir po jo), pavienių teatro meno gerbėjų palaikymas tiesiog nokautuoja. Tačiau labiausiai užburia pati trupė, 150 vietų salės žmonėms „čia ir dabar“ kūrusi magiją. Ak, liūdnas, lakmusu tapęs Ryčio Saladžiaus – Meistro žvilgsnis, nepaliekantis jokių iliuzijų ir neleidžiantis meluoti… Ak, raganos, šokančios bakchanališkuosius šokius ir kvykiančios, ak, basos Arūno Sakalausko – Begemoto pėdos, iškištos iš po staltiesės prieš spektaklį  ir tartum raginančios festivalio oratorius: „Nagi, kalbėkite greičiau, ponai organizatoriai, tuoj uždusime po stalu“ . Ak, kiaurai skrodžiantis ir į dugną tempiantis Dainiaus Kazlausko – Volando žvilgsnis, atspėjantis tamsą kiekviename iš mūsų. Žinau, kad tai aktoriaus žvilgsnis. Ir sykiu – nežinau.

Jau po „Meistro…“, kai ambasadoriaus ir vieno žurnalisto bei poeto, teatro mecenato, visi bus pakviesti valandėlę atsipūsti, regėsiu: žiūrovai bandys aktorius bent paliesti. Kaip kitos realybės ženklą, kaip kito gyvenimo amuletą.

Dar bus „Hamletas“ Bukarešto teatro scenoje. Skandalingasis Nikolajaus Koliados teatro iš Jekaterinburgo pastatymas. Kaulai, sąvartynai, šiukšlynai, ekscentrika, nuogai išrengti kūnai, šuns pavadžiai ant kaklų, gyva žiurkutė, rytietiška muzika, vyrai su sijonėliais, etiudų šokiai (juos paskui genialiai mums pakartos Gytis Ivanauskas) rėksmingos intonacijos… Kur aš visa tai mačiau?.. Įdomus, nervingas, karščiuojančios psichikos ir kiek isteriškas Hamletas, vaidinamas Olego Jagodino. Po pirmos dalies išeisiu. Ir ne aš viena. Tačiau!  Jau kitą vakarą Koliados aktoriai bus mūsiškio „Romeo ir Džuljetos“ spektaklio patys aktyviausi gerbėjai: juoksis, net kvatosis, šauks, verks. „Jūs dovanojate mums tiek laimės!“ – pertraukos metu ištars viena lenkų teatro prodiuserė.

Atskiro teksto reiktų, jei norėčiau aprašyti, kaipgi  vyko tasai trečiasis gastrolinis spektaklis. „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos“ istorija. Ji iš tikrųjų buvo ir įstabioji, ir graudžioji. Nepaisant varginančio karščio, ne itin stebuklingo teatro pastato, kiek trenkiančio pelėsiais, tą vakarą visus aktorius kilstelėjo į viršų nematoma Kūrėjo ranka. Kiekvienas žodis, vaizdas buvo sutinkamas adekvačia reakcija. Didvyriška Giedriaus – Romeo ir Rasos – Džuljetos meilės gintis. Gal dešimt kartų, nesiliaujant ovacijoms, aktoriai buvo kviečiami lenktis. Tą vakarą Bukarešto scenoje meilė, nugalėjusi vienadieniškumą ir tuštybę, iš tiesų triumfavo.  Misionieriškai. Su OKT dvasios ženklu.

***

Dovilė Zelčiūtė, bernardinai.lt, 2011 gegužės 9 d.