D.Gavenonis: “Kažkas mus įtikino, kad trūksta laiko”

Aktorius Dainius Gavenonis nė karto nenuklydo į serialų lankas, todėl retai sulaukia praeivių replikų. Užtat jo sukurtus vaidmenis teatre dievina net didžiausi šios srities gurmanai, o pasimokyti iš jo norėtų bet kuris pradedantis aktorius. Nenuostabu, kad kūrybinių darbų ir planų gausoje aktorius labiausiai pasigenda laiko. Bet ar jo tikrai trūksta, ar mus kas nors įtikino, kad taip yra?

Teatro ir kino aktorius D.Gavenonis daugeliui pažįstamas dėl įsimintinų vaidmenų tokiuose Oskaro Koršunovo spektakliuose kaip “Shopping and Fucking”, “Ugnies veidas”, “Meistras ir Margarita”, “Oidipas karalius”, “Hamletas”. Gal kam pastaruoju metu net pavyko su juo išgerti “bruderšaftą” “už žmogų” to paties režisieriaus “Dugne”? Lietuviško kino mėgėjai jį pažįsta iš Igno Miškinio kino filmo “Diringas”. Tačiau tai tik dalis šio aktoriaus kūrybinės veiklos. Nuo šio sezono aktorius papildė ir pagrindinio šalies teatro – Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) – trupę. Šioje jis ne tik kuria naujus vaidmenis, bet kartu su aktore Viktorija Kuodyte į sceną ruošiasi išvesti pirmakursius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinio meistriškumo studentus, režisieriaus Jono Vaitkaus auklėtinius, su kuriais rengia naują spektaklį “Šitas vaikas” pagal realiomis tėvų ir vaikų santykių istorijomis besiremiančią prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesę.

– Esi žinomas kaip O.Koršunovo teatro aktorius, tačiau nuo šio rudens tave vis dažniau galima matyti LNDT scenoje…

– LNDT meno vadovas Audronis Liuga man pateikė keturis labai rimtus pasiūlymus. Vieną jų jau pavyko įgyvendinti – tai Stokmano vaidmuo spektaklyje “Visuomenės priešas”. Manau, kad dabar toks laikas, kai Oskaras daro tai, kas jam rūpi, o aš – tai, kas man. Taip, nuo šio sezono dirbu LNDT, tačiau šio teatro spektakliuose vaidinau ir anksčiau. Pasikeitė tik bendradarbiavimo sąlygos.

– J.Vaitkaus “Visuomenės priešas” sukėlė nemažai diskusijų ne tik visuomenėje, bet ir kai kuriuose politiniuose sluoksniuose. Kaip vertini šią situaciją?

– Visiems, kurie užmezgė šio spektaklio mazgą, – A.Liugai, Jūratei Paulėkaitei, J.Vaitkui, na, ir man, – norėjosi, jog tai būtų daugiau nei spektaklis. Šiuo metu atsirado daug nesvarbių spektaklių, tad labai norėjome, kad “Visuomenės priešas” būtų svarbus. Nežinau, ar jis tokiu tapo žiūrovams, bet mums jis tapo svarbus.
Nesu tikras, ar politikų ir kitų veikėjų reakcija į šį spektaklį yra tikra. Po vieno iš spektaklių buvo surengta diskusija, į kurią susirinko įvairių aukštuomenės sluoksnių asmenybės ir politikai. Klausant jų susidarė įspūdis, kad jie kalbėjo ne apie spektaklį, o apie pačius save, kaip kokioje rinkimų kampanijoje. Mane tai labai nustebino. Iki šiol mėginu įvertinti šią situaciją ir suprasti, ar šis spektaklis tapo įvykiu.

– Tavo kuriamo personažo lūpomis “Visuomenės prieše” nuolat reiškiamos politinės deklaracijos. Ar manai, kad teatras turėtų būti politiškas?

– Manau, teatrui svarbiausia žmogus, jo laisvė. Tai svarbu ir šiame spektaklyje. Jame pirmiausia atsigręžiama į asmenybes. Nemanau, kad spektaklis gali tapti dar viena politine jėga, kuri veltųsi į kovą dėl šalies valdymo. Teatras labiau apeliuoja į sąžinę, tiesą ir laisvę bet kokia kaina. Politika yra šiek tiek kas kita.

– O ko trūksta mūsų šiandieniame teatre, kad padaugėtų svarbių spektaklių?

– Teatras – kolektyvinis darbas. Yra galybė priežasčių, dėl kurių kartais spektakliai nebūna tokie, kokie buvo sumanyti. Spektaklį kuria daugybė žmonių, kurie – paradoksalu – neturi tam pakankamai laiko. Nors spektaklio kūrimas turėtų būti pagrindinis teatro variklis, tačiau neretai tam tiesiog nepakanka laiko. Galbūt todėl, kad patiems menininkams teatras nebėra toks svarbus.

– O tau svarbus?

– Stengiuosi išlaikyti autonomiją. Poetui lengviau: jis kuria vienas ir gali parašyti eilėraštį namie, išvengdamas išorinių įtakų. O teatre neretai esi išdraskomas, sutrinki, neretai darai ne tai, ko reikia tau pačiam. Todėl stengiuosi išlaikyti šiokią tokią nepriklausomybę, mėginu susivokti, ką veikiu teatre, ko iš tiesų noriu.
Man svarbu, kad mane suptų žmonės, su kuriais noriu būti. Jei jie mąsto panašiai kaip aš ir nori mano kūrybinėje kompanijoje pasileisti į kelionę, man tai yra svarbiausia.

Pastarasis laikas labai negailestingas. Tiesiog praradimų metai. Tad žmones reikia labai branginti. Nes galbūt tie žmonės, su kuriais užaugai ar subrendai, ir padėjo tau tapti tuo, kas esi.

– Kartu su Viktorija Kuodyte kuriate spektaklį “Šitas vaikas”. Jame vaidins pirmo kurso studentai. Kaip sekasi bendrauti su jaunąja karta, kokius juos matai?

– Mane vis kvietė dėstyti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Nuolat nuo to bėgau. Bėgau ir tada, kai jau buvau įsipareigojęs su jais dirbti. Taip jau atsitiko, kad spektaklyje “Šitas vaikas” iš tiesiog vyresnio aktoriaus tapau atsakingu vadovu.
Vis svarstau, ką jie man duoda. Visada buvau pripratęs imti, o ne duoti. Taip gyvenu ir dabar. Jaučiu didžiulį malonumą imdamas, ištraukdamas, parsinešdamas. O dirbant su jaunaisiais atsitinka taip, kad jie iš manęs ima, siurbia. Tad jausmas dvejopas.
Kita vertus, šio spektaklio sumanymas labai keitėsi. Pradžioje manėme, kad pavyks atskleisti studentus, ištraukti juos į sceną ir gal būtent tai, kad jie dar nėra profesionalūs aktoriai, ir bus įdomu. Tačiau jaučiu, kad ne mes iš jų, o jie iš mūsų ištraukė. Buvau priverstas susimąstyti daugeliu anksčiau nesvarstytų temų.

– “Šitas vaikas” kalba apie ganėtinai skaudžias ar net žiaurias tėvų ir vaikų santykių situacijas. Kaip priimi šioje pjesėje vaizduojamas situacijas ne tik kaip aktorius, bet ir kaip vadovas bei tėvas?

– Pjesė man atrodo aiški ir paprasta. Jaunuoliai, su kuriais ją repetuojame, yra daug sudėtingesni ir įdomesni. Man įdomu į juos gilintis. J.Pommerat pjesė mūsų spektaklyje daugiau yra kaip forma, laikanti turinį. Siekiame, kad svarbesnis taptų būtent turinys, o jį sudaro šie konkretūs jaunuoliai, tokie, kokie yra: turintys savo vardus, pavardes, apgamus ant kūno, praeitį, vaikystės ir ateities vertinimus. Tikiuosi, kad sumanymas pavyks.

– Studentai, vaidinantys šiame spektaklyje, – jau nepriklausomos Lietuvos karta. Ar skiriasi tavo ir jų vertinimai?

– Žinoma, skiriasi. Tai būdinga visoms kartoms. Kita vertus, vartydamas studentų tėvų nuotraukas svarsčiau, kad jie tokie seni, jog galėtų būti ir mano tėvai. Tačiau suskaičiavęs supratau, jog tai mano kartos žmonės. Todėl mane dar labiau stebino nuotraukos, kuriose mačiau senus, pavargusius žmones, regis, užfiksuotus prieš kelis dešimtmečius. Tačiau tai tas pats laikas, kai man pačiam buvo dvidešimt. Tada tikrai nelaikiau savęs žmogumi iš senos nuotraukos.
Tiesa, įdomu, kad vienas studentas, vertindamas savo tėvų sprendimus, dažnai nurašo juos tarybiniams laikams. Tačiau kažin, ar realiai ta santvarka ką nors keitė šeimose.

– O šioje santvarkoje apie ką labiausiai nori kalbėti?

– Noriu susivokti, susikaupti. Man labai patinka susikaupus sukurti darbai ir kūrybinis procesas, kuris pamažu išaugina idėją. Šiais laikais tai labai sunku. Tiksliau, tai yra labai paprasta, tačiau kažkas mus įtikino, kad tai sudėtinga. Stengiuosi gyventi taip, kad susikaupti būtų paprasta. Pasiilgau terminų nevaržomo, sukaupto, nuoseklaus kūrybinio proceso.

– Ar sutiktum, kad turėti laiko šiais laikais prabanga?

– Taip. Kažkas mus tuo įtikino. Nenorėčiau grįžti į praeitį. Taip kaip ir nenorėčiau grįžti į mokyklos klasę ar studijų kursą. Tada man buvo gera: mokiausi su įdomiais žmonėmis, turėjau puikius dėstytojus, viskas buvo šaunu, tačiau grįžti atgal nenorėčiau. Man tik trūksta to bendravimo, kai buvo galima tiesiog “misti” kompanija, kai brangių žmonių šiluma davė tiek daug ir laiko buvo užtektinai. O šiandien mes kažkaip prasilenkiame. Tokios “duonos” trūksta. Iš tų vakarų ir buvimo kartu, iš to neskubėjimo labai daug gimė ir užaugo.

– Tavo gyvenimas fragmentuojamas nuolatinių gastrolių, jos tikriausiai taip pat prisideda prie šios laiko stokos.

– Viena vertus, gastrolės atima nemažai laiko, tačiau, kita vertus, kaip tik gali to laiko suteikti. Jei į gastroles vykstame su O.Koršunovo “Hamletu” ar “Dugne”, gaunu galimybę leisti laiką su artimiausiais draugais ir nė vienas iš mūsų neturi kur nors bėgti, skubėti. Lyg ir būnu išvežtas, tačiau jaučiuosi, lyg būčiau namie, tarp savų.

– O ko lauki iš publikos?

– Norisi, kad publika būtų truputį arčiau. Norisi mažesnio atstumo tarp scenos ir žiūrovų. Ne vien tiesiogine prasme. Norėčiau, kad spektakliai leistų mums visiems būti scenoje, arba atvirkščiai – žiūrovų salėje. Nenorėčiau, kad žiūrovas salėje jaustųsi apsuptas nepažįstamųjų: ir greta sėdinčių, ir scenoje vaidinančių.

***

Goda Dapšytė, 370, 2012 vasario 9 d.