Aktorystė – tam tikro išlaisvėjimo kelias

Penktadienio vakarą OKT Studija buvo sklidina Vilniaus šv. Kristoforo ir Jėzuitų gimnazijų moksleivių šurmulio, juoko bei klausimų. Aktoriai Rasa Samuolytė Darius Gumauskas, Giedrius Savickas bei Dainius Gavenonis susitiko su jaunaisiais žiūrovais tam, kad atsakytų į jų klausimus, bei praskleistų mįslingą aktoriaus gyvenimo užkulisių uždangą.

Susitikimo akimirkas galite pamatyti mūsų galerijoje. Spauskite čia.

***

Giedrius: Sveiki visi, mes norim jūsų paklausinėti.(salėje pasigirsta juokas) Mums įdomu ką jūs galvojate apie teatrą, apie aktorius, kas tai per profesija? Nes tarkim statybininko profesija – statyti namą, o ką turi daryti aktorius?

Moksleivė: Man tai asociujuojasi su įtampa, neramumu, su tokiu sunkumu ir polėkiu.

Giedrius: Sunkus polėkis? Na iš tikrųjų neramu, visą laiką neramu. Dėl to ir tas visas jaudulys – vaidink nevaidinęs šimtą kartų tame spektakly. Pavyzdžiui „Romeo ir Džuljetai“ jau devyneri metai, juk viską žinai, viskas gi taip pat, bet būna ir ne taip pat, visą laiką jaudiniesi, vis tiek atrodo, kad tu nežinai kaip bus, eini visąlaik į tokią nežinomybę.

Moksleivis: Na nežinau, kiek skiriasi aktoriaus ir, sakykim, statybininko darbas. Tiek aktorius, tiek statybininkas, manau, stato. Statybininkas stato namą iš plytų, o aktorius stato vaidmenį, statydamas vaidmenį stato ir spektaklį, bet jis pats iš savęs.

Giedrius: Iš savo plytų kažkokių.

Moksleivė: Man atrodo, kad labai baisu būti aktoriumi, dėl tos būtinybės persikūnyti iš vieno vaidmens į kitą. Kaip nepamesti savęs?

Darius: O kaip vaikystėj? Pavyzdžiui, kai žaidi, arba draugams kažką pasakoji..

Giedrius: Na taip, karą kai vaikystėj žaisdavai lauke, tai grįžęs namo mamos juk nešaudydavai.

Darius: Arba vaikystėj – jei nespėji praeiti pro mergaites koridoriuj, kurios žaidžia namais, jos liepia būti tau tėvu ir būni ten tėvu, prilupi kažką, kad tave išvytų ir tada eini į kiemą. Tada gi nereikėdavo galvoti kaip čia įsijausti į vaidmenį – iškarto įsijauti, o kai atsibosta iškarto išsijauti.

Moksleivis: Tai aktorystė yra kaip apgaudinėjimas?

Darius: Yra tiesos, bet jei labai dažnai apgaudinėsi, greitai būsi ir pagautas. Kartais reikia ir pasimaivyti, o kartais reikia ir rimtai į viską pažiūrėti.

Moksleivis: Ar dažnai būna tokios improvizacijos jūsų spektakliuose, kad viskas taip pakrinka, kad jau privalai kažką sukurti naujo, tiesiog prikurti?

Darius: Taip. Yra žinomas spektaklio rėmas ir žinoma dramaturgija, bet yra dar ir mūsų kažkoks susitarimas, ką mes norim pasakyti ir iš to atsiranda improvizacija. Dar yra tos dienos ir tos minutės spektaklis – niekad nebūna kad partneris atsisuktų į tave vienodai. Kad ir šimtą kartų suvaidintas spektaklis, neįmanoma taip pat padaryti – žmogus ne robotas. Jei jis atsisuko kitaip, jam ir atsakei kitaip.

Giedrius: Aišku, visą laiką kažkas kitaip būna, priklauso nuo žmonių. Aktorius gi irgi žmogus, jis irgi ateina su savo kažkokiais tos dienos išgyvenimais. Jis nėra visą laiką vienodas. Nuo to irgi daug kas priklauso.

Moksleivis: O kaip su tekstu? Kaip jūs tiek daug išmokstat?

Giedrius: (juokiasi) Aš laukiau šito klausimo..

Moksleivis: Nes aš nesuprantu, kaip galima tiek daug vaidinti ir visada taip pat gerai atsiminti viską?

Giedrius: Na matai, mes gi nesimokom to teksto, kad ateini, va, namie išmokęs viską. Sunkiausias darbas yra kaip tą tekstą pasakyti, čia ir yra visos tos repeticijos, dėl to taip ilgai repetuojama. Kai tu žinai kaip  tai pasakoma, tada nesuklysi.

Darius: Kai galvoji apie tai, kas yra aplink ir po tekstu, tai tada tą paviršių atsiminti lengviau. Nes tekstas yra kaip ir tokia vadinama aisbergo viršūnė, o visa esmė vis tiek yra po ja.

Giedrius: Pavyzdžiui Šekspyras –  jo tekstą sakydamas neturi pažodžiui pasakyti visko, kas ten parašyta, nes tada būtų labai ilgas spektaklis. Jis gi nerašo aštuoniose eilutėse kad ten saulė rytmetinė paliki juokdariams, nes čia ne apie juokdarius ir ne apie saulę rytmetinę, čia tiesiog aštuoniose eilutėse šnekama, kad aš tave myliu. Tu turi visą šitą jausmą ir eini per tekstą. Žmogus tekstą supranta kaip mintį. O tekstą išmokstame: eidamas vaidinti  tu turi mokėti tekstą. Tai nėra pati svarbiausia ir sunkiausia dalis, kaip kitiems žmonėms gali atrodyti.

Moksleivis: O kiek maždaug reikia laiko kad „įeitum“ į vaidmenį? Ar tam reikia pasiruošimo?

Giedrius: Visaip būna. Kartais aktoriui spektaklis prasideda jau ryte. Atsikeli ir žinai, kad vakare turi spektaklį, eini, kartojiesi tekstą.

Darius: Verdi kiaušinį ir galvoji, aha, ta vieta tvarkoj, turiu..

Giedrius: Esi pasiruošęs, bet nėra taip, kad mes sėdim prieš valandą jau vaidmenyse. Ne. Kartais būna, kad prieš spektaklį užsijuokaujam, bet įeini į sceną ir tikšt, esi vaidmeny. Bet scena apskritai yra stebuklinga vieta, nes yra tam tikra riba tarp užkulisių ir scenos. Tarkim, yra scena, kur Džiuljeta jau vaidina, o užkulisiuose mes su Darium šnekam apie karbiuratorius. Ir kai aš einu, jau žingsnį dedu į sceną, viskas, aš Romeo.

Aišku, pirmame kurse tai jau apie jokius karbiuratorius kalba neina, jau prieš tris dienas sėdi vaidmeny iš to jaudulio, bet po to gi vis tiek, pripranti prie tos profesijos..(atsidūsta)

Moksleivė: O jaudulys? Teko girdėti, kad kuo toliau, tuo kai kuriems aktoriams jis didesnis.

Giedrius: Na žinot, čia ir nuo nervų sistemos priklauso..

Darius: Su tuo irgi reikia tvarkytis, nes jeigu per daug sau leidi jaudintis, tas trukdo, jei išvis nesijaudini, tada nieko nepadarai. Visas teatras ant kažkokio tai jaudulio, jausmo stovi. Visas pagrindas teatre yra jausmai. Tas jaudulys padeda aktoriui neužmigti, turėti kažkokį vidinį ritmą.

Moksleivė: O vaidinant turbūt reikia turėti didelį pasitikėjimą savimi, kad nestovėtum kaip stulpas?

Giedrius: Na, jeigu vaidini stulpą, tai nieko tokio.

Pavėlavę ateina Rasa ir Dainius.

Moksleivė: O jūs iš karto žinojot, kad norit šitą kelią pasirinkti?

Rasa: Aš turėjau dvi svajones. Nuo ketverių norėjau būti tik balerina, nepavyko, nors ir nesimokiau to, o nuo kokių trylikos save įsivaizdavau tik aktore.

Moksleivė: O jaunystėje niekada neabejojote, ar tai jums?

Rasa: Jaunystėje mažiausiai abejoji, dabar aš labai dažnai dėl daug ko abejoju. Jaunystė yra galingas laikas, tad siūlau visiems įtempti diržus į savo svajones ir pirmyn, nes jūs neįsivaizduojat, kiek turit jėgos.

Giedrius: Jaunystėj, paauglystėj jaunimas gi viską žino, jie gi geriau už tėvus viską žino, kaip ką turi daryti, ko nori, ko nenori…

Rasa: Jei jūs nežinot, ko norit, turit leisti sau laisvę ieškoti, ir tą pajausti. Nesiblaškyti, arba blaškytis, duotis iki galo.

Giedrius: Nes po to bus žymiai lengviau, visame kame.

Dainius: Pirmiausia reikia mėgint įgyvendinti svajonę. Kalbant apie profesiją, tai net jeigu tavo tėvas vairuotojas ir tu žinai, kad tau nesudėtinga tapti vairuotoju, bet sudėtinga tapti aktorium, o tu nori, tai tada vis tiek reikia eiti mėginti tapti aktoriumi. Reikia šauti pirmu bandymu.

Giedrius: Net jei nori kosmonautu būti, šauk.

Rasa: Bet, nepaisant visko, nepaisant kažkokių abejonių, kurias kelia aktoriaus profesija, nepaisant laikinumo, kai niekada nežinai kas bus po metų, po dviejų, kai nežinai ar dar būsi reikalingas, tai nuostabi profesija, jeigu tu ją myli.

Darius: Aš , pavyzdžiui, kartą įgriuvau į betoninę duobę ir nusitraukiau kairės kojos raištį. Pirma mintis buvo: velnias, metams neturiu darbo, o ne kad skauda. Gerai, kad leido prisitaikyti – kai kuriuos spektaklius nuėmė, kituose teko vaidinti su įtvaru, su ramentu, tai taip prilipo, kad paskui buvo sunku vaidinti jau be ramento. Visiems būdavo labai juokinga kai „Hamlete“ Ofelija broliui Laertui išspirdavo ramentą ir jisai negalėdavo pajudėt nei į vieną nei į kitą pusę. Prie visko prisitaikai. Ir  kai pagalvoji, gi Lietuvoj nė vieno vienakojo aktoriaus nėra…

Rasa: Kokia tuščia niša! (juokiasi) Apskritai, rutinos mūsų profesijoje nėra, o netikėtumų būna labai daug.

Giedrius:  Ir vienas didelis pliusas yra – mes niekada aštuntą  ryto nepradedam repetuoti. Į darbą niekada nereikia septintą keltis.

Dainius: Ir tas pliusas taip ilgai tęsiasi, nežinai kada baigiasi…

Giedrius: Bet nėra taip, kad iki šešių valandų vakaro ir viskas, būna kad ir iki dvyliktos valandos nakties repetuojam.

Dainius: Šita profesija neturi sistemos tokios, kad nuo tada iki tada, sunku planuoti kažką.

Moksleivis: Kalbant apie rutiną, spektakliai rodomi ne vienerius metus, ar neatsiranda ta rutina, kai kaskart tas pats spektaklis ir vaidmuo tas pats?

Rasa: Atsitinka kartais taip, kad vaidini spektaklį kokį dvidešimtą kartą ir niekaip negali išsivaduoti, atrodo nieko kito jau neberandi ir staiga suvaidini kokiame dvidešimt penktame spektaklyje ir oba, galvoji, dar taip nebuvo. Iš tikrųjų, aktorius su tuo ir kovoja. Stengiasi, kad nebūtų to pasikartojimo nesugriaunant spektaklio struktūros. Bet toje griežtoje struktūroje gali taip suimprovizuoti, gali atsirasti tokia laisvė.. Ir tai yra labai įdomu, tai yra kūryba ir tai veda į priekį.

Moksleivė: О kaip jūs ieškot vaidmens, personažo? Kaip vyksta pats ieškojimas?

Rasa: Viskas prasideda nuo kūrinio, nuo pjesės kurią žadam statyti. Susėdam visi ir skaitom, perskaitom pjesę, kalbam, kaip kam atrodo. Su kiekvienu režisieriumi procesai yra skirtingi. Pavyzdžiui, kai kūrėm „Romeo ir Džuljetą“, buvo labai įdomus užstalės laikotarpis – kai visi sėdėjom prie stalo su tekstais. Išklausę Leonido Donskio paskaitos, prisiskaitę knygų, bandėme iš skirtingų kampų sutraukti viską, kas tiktų tai temai. Ir diskusijos kartais būna labai labai įdomios.

Dainius: Yra trys pagrindiniai klausimai, kai scenoj vaidini: ką turi padaryti, kaip turi padaryti ir kodėl tai turi padaryti. Kai atsakai į visus klausimus tai gauniesi aš duotose aplinkybėse ir tada žinai kaip elgtis. Bet tu esi ne tu, todėl dar atsakai į klausimą: o kaip tas žmogus elgtųsi?

Rasa: Arba kaip aš elgčiausi jo vietoje.

Dainius: Atsakai į daugybę klausimų ir tada jau po truputį bandai vaidint, tiksliau bandai būti tose duotose aplinkybėse ir sieki to tikslo, kuris yra užduotas.

Rasa: Smalsumas čia yra labai svarbi savybė. Reikia neprarasti domėjimosi gyvenimu, žmonėmis. Turi nuolat būti kažkokioje abejonėje dėl to žmogaus, kurį vaidini, nes apie jį iš tikrųjų mažai žinai, nežinai kaip jis pasielgtų vienose ar kitose aplinkybėse. Klausimų uždavinėjimas, kėlimas, irgi veda į priekį.

Moksleivis: O būna, kad užlipi ant scenos ir ateina tokia mintis – ką aš čia darau?

Rasa: Būna, būna.

Dainius: Būna, kad pamatai ką nors scenoje ir pagalvoji: ką jis čia daro? (juokiasi)

Moksleivis: O ar būna, kad užlipi ant scenos ir bac teksto nebėra?

Dainius: Pasitaiko. Čia panašiai kaip per egzaminą – atrodo moki moki, o kai reikia rašyti…

Rasa: Atsitinka kartais, bet išsisuki. Būna, kad eiliuotame tekste tau iškrenta vienas kažkoks žodis, ir tada viskas sugriūna. Bet vis tiek kažkaip susitvarkom.

Moksleivė: O kokias savybes turi turėti aktorius?

Darius: Man atrodo, kad nereikia atsakinėti į šitą klausimą, nes iš tikrųjų visi žmonės yra skirtingi. Aktoriai vaidina žmones. Labai daug yra pjesių, literatūros apie skirtingus žmones, mes irgi esam labai skirtingi. Todėl manau, kad bet kuris norintis gali būti arba gali bandyti būti aktoriumi. Bet aišku, yra tokie dalykai kaip scenos baimė, jei jos žmogus niekaip negali nugalėti, tai gal ir nepavyks tapti aktoriumi.

Dainius:  Bet aktoriais nebūtinai tampa tik ekstravertiški žmonės.

Moksleivė: Ar aktorystė išlaisvina tave tokį, koks iš tikrųjų esi?

Rasa: Taip, tai yra ir tam tikro išlaisvėjimo kelias. Tai taip pat praplečia tavo supratimą apie žmogų, susiduri su labai įvairiais žmonėmis, aplinka yra labai įvairi, ir tu pats ją sugerdamas plėti savo akiratį.

Giedrius: Čia būna labai daug įvairių situacijų, kuriose galbūt net nebūtum atsidūręs, ir pamatai save, kaip tu elgiesi tose situacijose.

Dainius: Aktorystė suteikia labai daug. Tarkim būdamas statybininku toje statyboje kažkaip tarsi esi užšalęs, o aktoriaus profesijoje kiekvienas naujas darbas – nauja kelionė, žmonės, naujas siekis, nauja patirtis. Visą laiką save minkai.

Pokalbį užrašė Ieva Salatkaitė, 2012 kovo 2 d.