Aktorius G.Savickas: „Meilė atveria akis ir skatina veikti“

Antradienį OKT/Vilniaus miesto teatro Repeticijų salėje skambėjo vaikų balsai. Susitikti su aktoriais Giedrium Savicku, Rasa Samuolyte, Egle Mikulionyte ir Darium Gumausku atvyko Vilniaus jėzuitų gimnazijos aštuntokai. Apsilankę Oskaro Koršunovo spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ moksleiviai nutarė patys paklausti juos dominančių klausimų.

Spektaklyje Romeo, Džuljetos, jos Auklės ir Tebaldo vaidmenis atlikusių aktorių  jaunieji žiūrovai klausė tiek apie jų personažus, tiek apie aktoriaus darbą. Siūlome paskaityti įdomiausias pokalbio akimirkas.

***

– Kodėl spektaklyje pasirinkta virtuvės ir miltų simbolika?

Rasa: Duona tampa ir jungiančiu, ir skiriančiu, žudančiu objektu. Miltai vėliau virsta ir nuodais, iš tų pačių miltų kepama kasdieninė duona.

Darius: Miltai simbolizuoja ir mirtį: personažų veidai išbąla.

Rasa: Pasirodė, kad miltai yra netikėtai raiški priemonė.

Darius: Savo dėdę kažkada pasodinau Kaune į pirmą eilę ir, matyt, jam teko geras puskilogramis miltų. Ateina jis į užkulisius, o paltas visas miltuotas, valosi ir sako: „geras spektaklis buvo“. O matau, kad is to palto ilgai miltų neišvalys.

–  Ar sunku buvo įsijausti į savo vaidmenis?

Rasa: Man buvo įdomu, bet nelengva sukurti Džuljetą. Pavyzdžiui, scena balkone. Pameni (Giedriui Savickui), kiek mes kartų repetavome, repetavome, o kaip neišeina, taip neišeina. Tuomet prisiminiau savo įsimylėjusią klasiokę, prisiminiau kažkokias įsimylėjimo stadijas, kurios buvo, kurios yra, ir man atsirakino vaidmuo nuo to atpažįstamumo. Supratau, kad Džuljeta yra ne kažkokia W.Shakespeare’o mergina, kuri įsimylėjusi sako tokius gražius tekstus, o kad ji gali būti kiekviena iš jūsų. Ir tu gali būti Džuljeta, jeigu taip įsimylėtum, jeigu tu taip mestumeisi stačia galva į tą istoriją. Ir nuo tada, kai pradėjau galvoti, kad ji nėra išskirtinė, tas atpažįstamumas atrakino ją. Bet kol tai atsitiko…

Giedrius: …lipom į balkoną šimtus kartų. Pro tas dekoracijas, žinokit, kur tik nebuvom išlindę – pro varžtų skylutes. O pasirodo, reikėjo tik atsisėsti ir vienas į kitą taip paprastai pažiūrėti. Visą laiką, kaip sakoma, paprastume slypi raktas.

Eglė: Kaip auklė atsirado? Tai ji tokia ir yra. Dar nepradėjus repetuoti aš jau žinojau, kad ją sukursiu. Man auklė pasirodė labai svarbus asmuo, ji turėjo būti tokia užjaučianti, žmogiška, nors ir atrodo tokia rėksnė ir vulgari net kai kam. Kurdama personažą prisiminiau čigonų dainą, kurioje moteriškė dainuoja, kaip jos namas sudegė, šeima dingo… Ta jos rauda – tokia gyva, einanti kiaurai. Nuo čia atsispyrė ir pačios auklės personažas. Gal net pats W.Shakespeare’as pažinojo kokią ispanę, nors man ji tokia slaviška atrodo. W.Shakespeare’as auklei išvis labai daug vietos skyrė, nors daugumoje pastatymų ji būna išimta, iškarpyta, lieka tik balsas už kadro.

Darius: Mano vaidmuo, jei spėjote pamatyti, trunka tiek, kiek spėja sudegti degtukas. Staigiai įsižiebė ir sukėlė konfliktą – kaip kokie gatvės personažai, kurie iš pradžių padaro, o po to pagalvoja. O pagalvoti nebebuvo kada: jau veidas baltas, ir jau miręs. Aišku, veikė kažkokie matyti filmai apie italų mafijas, kažkokie balkanų tipažai, nes reikėjo karšto personažo, kaip atsvaros Merkucijui.

Giedrius: Kai kūriau Romeo vaidmenį, buvau 22 metų, nelabai supratau, kas ta meilė yra, tas supratimas atsirado žymiai vėliau mano gyvenime. Sakoma, meilė apsvaigina, žmogus tampi toks plaukiojantis, kaip Romeo pradžioje. Ne. Meilė tau atveria akis ir skatina veikti. Tų paauglių sprendimai yra sekundiniai, Romeo problemas sprendžia labai greitai.

Rasa: Nežinau, ar jūs pastebėjote, bet Romeo ir Džuljetos meilės istorija įvyksta per keturis pasimatymus. Tai jūs pagalvokite: per pirmą pasimatymą merginai pasiperša, antrą – jie jau susitinka bažnyčioje, jau jie vyras ir žmona, ir paskutinis pasimatymas – jie išsiskiria amžinai. Režisierius Oskaras Koršunovas vis sakydavo:  nepamirškite, kad tai yra nekantrumo istorija. Viskas yra nekantru, nes nėra laiko. Ir tas greitis nebeleidžia Romeo nei verkšlenti, nei kalbėti, kas yra meilė.

Giedrius: Kai yra netikra, tai yra labai daug laiko, o kai tikra: tai nebelieka laiko.  Aš norėčiau jūsų paklausti, visada norėjau šito paklausti jaunų žmonių. Tarkime, šiais laikais kokia Gitana įsimyli Darių. Jie yra kaimynai, bet jų tėvai yra priešai ir nieko jiems neleidžia. Įsivaizduokite, kad skaitote laikraštyje apie tai. 14-15 metų paaugliai nori susituokti, pabėga iš namų, tada nusižudo… Ką jūs dabar pasakytumėte apie juos: ar tai labai graži meilės istorija?

Rasa: Sakote, kvailiai?

Darius: Viena istorija ką tik įvyko, kai mergaitė atvažiavo į Vilnių susitikti su vaikinu. Tai yra Romeo ir Džuljetos amžiaus paaugliai, kurie staigiai metėsi į istoriją.

– Ar sunku būna išeiti iš vaidmens ir vėl būti savimi?

Giedrius: Yra įžengimas į sceną ir išžengimas iš jos. Nebūna taip, kad tame vaidmenyje vaikščiotum, reikia tai atskirti. Labai įdomus yra šitas momentas: užkulisų ir scenos. Norėčiau tai nufilmuoti. Vienas žingsnis – ir viskas. Tu gali sirgti, tau gali būti labai labai bloga, bet išeini į sceną – ir viskas dingsta, o grįžti – ir vėl blogai.

Rasa: Man taip būna, kad po pavykusio spektaklio yra labai geras jausmas, tokios akimirkos labai pakelia į viršų, išvalo. O būna momentų – juoda tiesiog. Atrodo, kad padarei, ką galėjai padaryti, bet spektaklis nepavyko. To blogo spektaklio šleifas eina iki kito spektaklio. Mokausi tokios būsenos atsikratyti, nes ji nepadeda. Aš esu savigrauža, graužiu graužiu tą graužtuką galvoje, ta savigrauža uždaro tave kitai galimybei. Aišku, tu išėjai iš pastato, nusiplovei miltus, išsikrapštei iš ausų, akių, nosies, puikiai supranti, kad esi Rasa, bet jausmas nedingsta, po truputį išeina.

Giedrius: Būna prieš spektaklį, nemeluosiu, būna, kad tingi. Bet po gero spektaklio jautiesi, kaip apsilankęs gerame prabangiame SPA. Iš karto atsigauni, negali sakyti, kad esi pavargęs po trijų valandų spektaklio, ne (rodo, kad akys stačios).

Darius: Ir va toks lieki iki penkių ryto.

– Kiek laiko repetavote spektaklį?

Darius: Labai ilgai.

Giedrius: Pusę metų tikrai.

Darius: Su pertraukomis beveik metus.

Giedrius: Ilgai buvo dirbama su tekstu, po to – su judesiais..

Rasa: Pamenate, buvo labai įdomu, L.Donskis skaitydavo mums paskaitas apie W.Shakespeare’ą, tą laikmetį, ėjome į piceriją, mokėmės picas kočioti.

Darius: Bet virš galvos sukti taip ir neišmokome.

– Ar sunku išmokti eiliuotą tekstą?

Giedrius: Tu nevaidini, ką parašė W.Shakespeare’as keturiomis eilutėmis. Tose eilutėse yra viena mintis: arba aš tave myliu, ar eik tu šikt. Tuo tekstu pasakai tą mintį, tu neišvaidini atskirai kiekvieno žodžio. Todėl ir buvo ilgai dirbama su tekstu, kad tu atrastum tą mintį, kas tose eilutėse pasakyta. Aš galiu tau pasakyti „Labas, mylimoji“ aštuoniomis eilutėmis, o ten gali būti ir mėnuliai, ir tankai. Ir kai mintis aiški, tą supranta ir partnerė.

– (Giedriui) Kaip suspėjate vaidinti ir teatre, ir televizijoje?

Giedrius: Matote, kad visas pajuodęs (juokiasi). Dar suderinu, bet jau tenka televizijoje laiką mažinti. Kažkas turi mirti ten, kad gimtų čia. Taip kad kažką nužudysiu. Bet ne laidą.

– Koks yra režisierius O.Koršunovas?

Darius: Su juo yra daugiausia dirbta. Žinai, kad jis moka surasti raktus apeidamas tavo charakterio spyglius. Jis jau žino tavo trūkumus ir privalumus, o iš trūkumų padaro privalumus. Kartą Oskaras Lenkijoje per gastroles žurnalistams pasakė: „Jeigu aktorius turi trūkumų ir daug, tai iš jų sukuriu vaidmenį.“

Rasa: Aš irgi su Oskaru daugiausia dirbu. Atrodo, jau pažįstame vieni kitus, bet tu niekada nežinai, kaip bus. Nėra kažkokių nustatytų ribų. Mažiausiai repeticijose skamba frazė, kad mano personažas to negalėtų. Yra kažkokia plati galimybių skalė.

***

2011 sausio 26 d.