„Akies istorijoje“ ir „Zucco“ vaidinantis aktorius Matas Sigliukas: „Man labai patinka sprogdinti scenoje“

„Viskas būna kitaip, kai atsiranda ta brangi proga vaidinti, kas tau iš tikrųjų patinka. Tada galima viską iškelti į išorę, išsprogdinti. Ir supratau, kad man sprogdinti labai patinka“, – apie vaidmenis Jokūbo Brazio spektaklyje „Akies istorija“ ir Jauniaus Juodelio spektaklyje „Zucco“ pasakoja Matas Sigliukas. Jau greitai aktorius vėl galės „sprogdinti“ sceną – „Akies istorija“ bus rodoma gruodžio 12 d., „Zucco“ žiūrovų lauks gruodžio 16 d. ir sausio 14 d. Apie šiuos vaidmenis ir ne tik kalbamės su M. Sigliuku.

Matai, kaip tapai aktoriumi? Ar tai buvo pašaukimas?

Neturiu kažkokios grandiozinės istorijos. Būna žmonės nuo ankstyvo amžiaus, nuo vaikystės žino kuo bus užaugę. Man taip nebuvo. Ilgai sportavau, žaidžiau futbolą, lankiau treniruotes. Dabar žvelgdamas atgalios pastebiu, kad man labiau patikdavo rūbinėse ar persirengiant tribūnose pokštauti su draugais nei žaisti patį futbolą. Tikrai nebuvau elitinis žaidėjas (juokiasi). Pavykdavo vieną kitą eilėraštį padeklamuoti. Iš giminaičių tekdavo nugirsti tipinę frazę: „Tas tai artistas“.

Esi iš Vilniaus?

Taip, išaugau Justiniškių mikrorajone. Mokiausi Taikos progimnazijoje, o kai visi draugai įstojo į Mykolo Biržiškos gimnaziją ir į Vilniaus licėjų, vienintelis likau už brūkšnio. Prastas mokinys nebuvau, tiesiog gal per mažai jėgų skyriau mokymuisi. Per pamokas žaisdavau telefonu. Kai buvo paskelbti stojamųjų egzaminų rezultatai, išlipau likus trims stotelėms iki namų ir užbėgau į bažnyčią pasimelsti, paprašyti Dievo, kad įstočiau. Viskas per niek. Tada, prisimenu, verkiau ir skambinėjau klasiokams prašydamas, kad su manim kartu eitu į prastesnę mokyklą mokytis. Teigiamo atsakymo negavau.

O šiaip esi tikintis?

Nepasakyčiau, kad esu tikintis, nors mano šeima, ypač tėtis, yra labai religingi. Kiekvieną sekmadienį eidavome į bažnyčią, na gerai, kas antrą. Taip buvo iki gimnazijos laikų. Man tai buvo kančia. Nebandžiau į nieką gilintis. Liepdavo eiti tėvas, todėl abu su broliu eidavome. Kai atsirado galimybė nebeeiti, pasirinkau šią galimybę. Gal tai buvo maištas.

Kas tau pačiam yra teatras ir aktoriaus profesija?

Vienuoliktoje klasėje reikėjo pradėti galvoti, kur stoti. Vaikystėje dievinau filmus su Jimu Carrey’u. Žiūrėdavau ir galvodavau: nieko čia sunkaus, aš irgi taip galiu. Pradėjau lankyti teatro studiją – pabandžiau vaidinti, patiko. Tačiau smagiausia būdavo ten susitikti su žmonėmis, būti kartu, repetuoti. Jaučiausi priklausantis bendruomenei. Mokykloje teatro mokytojas man rekomendavo palaukti, kol Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijoje kursą rinks režisierius Gintaras Varnas. Tais metais, kai stojau aš, Varnas kurso nerinko – rinko Gytis Ivanauskas ir Nelė Savičenko. Nusprendžiau pabandyti: jeigu ir įstosiu, palauksiu kitų metų. Netgi nesijaudinau – kitiems tai buvo gyvybės arba mirties klausimas, o man – tiesiog pasibandymas, stojamųjų repeticija prieš kitus metus. Kai surinko visą kursą, mums pasakė, kad vaidybą dėstyti prikalbino Viktoriją Kuodytę ir Gintarą Varną. Pagalvojau, kad man labai nuskilo, ir likau.

Ką jaunam menininkui duoda studijos? Ką laikai savo mokytojais?

Studijos nuo mokyklos skyrėsi kaip diena ir naktis. Akademijoj įgavau iki tol menkai turėto pasitikėjimo savimi, pražydau, sutikau savo žmones. Tai labiausiai formuojantys 4 metai mano gyvenime, gražiausios jaunystės dienos. Po repeticijų nenorėdavau grįžti namo, likdavau akademijoje iki pat užsidarymo, taip gera būdavo tarp tų žmonių. Pagyros iš dėstytojų padarė neigiamą poveikį, buvau primigęs ant laurų.  Tačiau atėjęs į teatrą labai greit supratau, kad nieko nemoku. Greitai buvo pakirpti sparnai. Savo mokytojais laikyčiau Gintarą Varną ir Viktoriją Kuodytę.

Kaip pasirinkęs vaidmenį ieškai savo priėjimo prie kūrinio? Kiek tavo paties aktorinėje saviruošoje lemia intelektualinės, o kiek – gyvenimiškos patirtys?

Aš, kaip aktorius, esu gana „neįgalus“, jei nėra gero režisieriaus. Man reikalinga refleksija, nuorodos, man reikia, kad su manimi dirbtų, reikia pastabų. Esu dirbęs su režisieriais, kurie su aktoriais nedirba arba nemoka dirbti, tais atvejais jausdavausi prapuolęs. Dabar man galbūt yra kitaip, pasikeitė pats požiūris į darbo etiką, saviruošą. Buvau išlepęs, nes Varnas tiksliai pasakydavo, ko nori, man telikdavo tik suvaidinti. O jaunas režisierius kartais apskritai neturi atsakymų. Turi juos rasti kartu su juo. Tai irgi ugdo.

Man nebūtina gerai suvokti personažo priešistorę, žinoti, ką jis ryte valgė ar kuria koja išlipo iš lovos. Kartais pakanka vieno taiklaus sakinio iš režisieriaus, aiškios startinės pozicijos per repeticijas einant į sceną. Bandau pasikliauti intuicija, viską įsileisti į kūną. Tiesiog gyveni gyvenimą ir nuolat augi kaip žmogus, to pasekoje augi kaip aktorius.

Ar linksminiesi? Kokią vietą tavo gyvenime užima, tarkime, alkoholis?

Mano santykis su alkoholiu dviprasmiškas. Mokykloje studijas akademijoje įsivaizduodavau romantiškai: cigarečių dūmai, poezija, vynas, repeticijos iki išnaktų… Panašiai ir buvo, tiesą sakant – pranoko visus įmanomus lūkesčius, buvo dar geriau. Po repeticijos kartais atsirasdavo buteliukas, po to eidavom į barą. O kitą rytą reikia keltis į paskaitas, į repeticijas. Kai pagiringam pavyksta gerai suvaidinti tarsi „su polėkiu“, atsiranda žalingas mąstymas, kad neišgėrus suvaidinti nepavyks. Pradedi piktnaudžiauti, pateisini tą piktnaudžiavimą tuo, kad to reikia tavo profesijai. Dabar lėbavimus drastiškai apmažinau, nes vos nepraradau kontrolės. Laiku sustojau dėka šalia manęs esančių žmonių paskatinimo. Jie viską matė, bet nesmerkdami patarė: pabandyk negerti.

Praeitą vasarą repetuojant Krystiano Lupos „Užburtą kalną“ įvyko trijų savaičių pertrauka. Jau galvojau deramai, pagal visus papročius paminėti šitą laiką, bet gavau draugišką rekomendaciją surizikuoti ir praleisti tas tris savaites blaiviai. Ko jau ko, bet šito tai nebus, pagalvojau, bet galiausiai atlyžau. Išvažiavau porai savaičių į Preilą, buvau ten vienas. Pasiėmiau knygą, vaikščiojau pamariais, važinėjau dviračiu, skaičiau poeziją, klausiau daug muzikos. Tai buvo atgaiva sielai. Vaidmenis kurti blaivia galva yra supergalia. Ir apskritai jauti kitokį gyvenimo skonį. Nors, aišku, viskam savas laikais ir reikia visko (velniška šypsena).

OKT teatre vaidini Jokūbo Brazio „Akies istorijoje“ ir Jauniaus Juodelio „Zucco“. Kuo šie abu spektakliai išsiskyrė tavo kūrybiniame kelyje?

Šiuos spektaklius repetuoti pradėjau turėdamas naują darbo etiką, naują požiūrį į repeticijų procesą. Kadangi mane jau trečiame kurse priėmė vaidinti teatre, tam tikra prasme ankstesniame laikotarpyje buvau užmigęs ant laurų. Vaidinau daug, buvo ir pagrindinių vaidmenų. Leisdavau sau ateiti neišsimiegojusiam, pagiringam, nepasiruošusiam. Todėl nesukūriau nei vieno įdomaus vaidmens.

Vėliau Valentinas Masalskis, kurį taip pat galėčiau įvardyti kaip vieną savo autoritetų, man pasakė: „Aktoriaus reputacija labai greitai sugenda, jei vieną ar du kartus sau leidai patingėti ar „užgerti“, nesukūrei įtaigaus vaidmens, tau labai greitai priklijuoja etiketę „šitas nerimtas“. Ši mintis mane prablaivė. Pagalvojau, kad neatleisčiau sau, jei prašvaistyčiau turimą potencialą. O dar buvo ir „darbų sausra“. Ir kaip iš giedro dangaus prieš pat Naujus metus vaidinti savo kuriamame spektaklyje pakvietė Jokūbas. Ilgai svajojau padirbėti su Jokūbu, nes juo kaip režisieriumi labai žaviuosi. Nuo sausio 1-osios, simboliškai, prieš prasidedant repeticijoms, pradėjau blaivų gyvenimo etapą. Sportuoju, tvarkingai maitinuosi, miegu. Visiškai panirau į repeticijų procesą, norėjau jame dalyvauti „pilna koja“. Ir šis procesas tapo man išsigelbėjimu. Buvo praėjęs sunkus asmeninio gyvenimo ir kūrybos etapas, o šiose repeticijose išgyvenau atgimimą, į mano bures pradėjo pūsti geresni vėjai. Šie vaidmenys skiriasi nuo mano ankstesnių vaidmenų, nes žymi lūžio tašką mano gyvenime.

Abiejuose vaidmenyse daugiau brutalumo…

Taip, brutalumo, nesitaupymo…

Antonino Artaud teatrą primenančio žiaurumo.

Bet man labai patinka taip vaidinti. Jaučiau, kad kažkur manyje esama noro stipriai, nesitaupant „pasiardyti“. Iki tol galbūt tam neatsirado progos. Akademijoje gali vaidinti ką panorėjęs. Vėliau ją pabaigęs supranti, kad kokių tik nori vaidmenų niekas į kairę ir į dešinę nedalina. Dažnai tavo vaidmuo gali tau ir nepatikti. Tavo atsakomybė tuomet yra sukurti jį taip, kad jis tau patiktų. Bet viskas būna kitaip, kai atsiranda ta brangi proga vaidinti, kas tau iš tikrųjų patinka. Tada galima viską iškelti į išorę, išsprogdinti. Ir supratau, kad man sprogdinti labai patinka.

Ar „Akies istorija“, visas šio George’o Bataille’o kūrinio krūvis tapo tau dideliu iššūkiu?

Iššūkių buvo, tačiau jie neužklupo nepasiruošusio. Žinojau su kokiu režisieriumi dirbsiu, kokią medžiagą statome. Siurprizų nebuvo. Repeticijos buvo nuostabios. Tai buvo duetas su Digna Kulionyte, ji nuostabi aktorė. Būdamas tose repeticijose leisdavau sau negalvoti apie nieką kitą. Nebijojau klysti. Procesas buvo nuostabi laboratorija batajiškoje tonacijoje.

Ką naujo apie save sužinojai vaidindamas „Zucco“? Ar tau taip pat patiko pajausti savyje tūnantį vandalą?

Patiko gal netgi labiau nei tikėjausi. Gal niekada po premjeros nebuvo taip sunku „paleisti“ darbo. Atrodė, kad tai, ką mes ten darėme, buvo prasminga, dirbti buvo gera. Sau patvirtinau vieną jau iki tol apie save žinotą dalyką – labai bijau žiūrovų žvilgsnių, jų akių. Kai vaidini didžiojoje scenoje, žiūrovų nematai. O OKT salė yra kamerinė. Didžiojoje scenoje gali išlaikyti savąjį ritmą, koncentraciją, nes tave visą laika akina žibintai. Čia tu matai žiūrovą. Jaunius pabrėžė, kad turime jį stebėti, su juo konfrontuoti, tarsi skelbti jiems karą. Ir dar užsidegsi buitinę šviesą, kad juos geriau matytum. Kai anksčiau pamatydavau žiūrovo akis, iškart imdavau įsivaizduoti, ką jis galvoja apie spektaklį, vaidybą. įsijungdavo vidinis kritikas, pradėjęs vertinti save prarasdavau koncentraciją. Galvojau, ar sugebėsiu viso monologo metu palaikyti akių kontaktą su žiūrovu. O pasirodė, kad žiūrovas aktoriaus bijo labiau nei aktorius – žiūrovo. „Aš sumokėjau pinigus, kad manęs neliestų, prašau neįtraukinėkit manęs į kažkokias avantiūras. Aš bijau, kai prie manęs prieina aktorius ir pradeda kažką su manim vaidinti“, – sakė amžiną atilsį Vytautas Šapranauskas. Žiūrovo stebėjimas tapo įdomiu tyrimu. Kai imi stebėti publiką tokiu intensyviu metu, pamatai tiek daug skirtingų žvilgsnių: abejingų, įsitraukusių, prisnūdusių, sujaudintų. Labiausiai bijau netyčia sutikti žvilgsnį režisieriaus, pas kurį svajoju vaidinti. Tuomet akimirkai suakmenėju.

O kritikos bijai?

Kažkada perskaičiau savo pirmojo spektaklio recenziją. Ten buvo parašyta maždaug taip: aktorius vietomis šiek tiek perspaudžia, bet atleiskime jam – jis dar toks jaunas, žalias. Tada labai išraudau ir pagalvojau: daugiau niekada gyvenime neskaitysiu recenzijų.

Režisierius Jaunius Juodelis sako, kad rodydamas savąjį „Zucco“ norėjo pasmerkti mitologinį, stereotipinį vyriškumą? „Vyras ir vyriškumas šiuolaikiniame meniniame kontekste“ – tai galima įvardyti kaip tiek Brazio, tiek Juodelio spektaklių paieškas. Ką pats manai apie vyriškumo problemą šiuolaikiniame teatre? Kiek ji tau svarbi ar nesvarbi?

Zucco dienas baigia nelaimingai, amžinai užstrigęs savo neapykantoje, negalėjime atleisti ištirpsta savo ego. Tokį vyriškumą smerkiu. Tačiau stebėti visą tą Zucco kelionę į pražūtį vos ne pornografiška. Man nėra įdomus teatras tyrinėjantis socialinės problematikos klausimus, o gal tiesiog per mažai esu matęs tokio teatro. Jokūbo teatras mane veikia, man patinka brutalistinis, smarkiai smūgiuojantis įspūdžio teatras. Nors reikalingas ir socialinis teatras. Teatre noriu jausti emociją, nesitaupymą, riziką  , žiaurumą.

Ką apskritai tau reiškia vaidinti OKT? Ar čia atrandi kitokį santykį su publika?

Man patinka vaidinti kamerinėje erdvėje. Joje jautiesi daug organiškesnis. Natūralesnis. Beje, jau esu vaidinęs Nauberto Jasinsko „Pelikane“. Tuomet dar studijavau akademijoje. Šviesiai prisimenu tas repeticijas Oskaro Koršunovo studentais – Aurelijumi Pociumi, Sauliumi Ambrozaičiu, Alvyde Pikturnaite, Kipru Mašidlausku.

Ar kūnas yra svarbi teatro dalis?

Kūnas daug pasako apie tave, apie tavo personažą. Tai yra vienintelis instrumentas, kurį tu turi. Kaip sakė Krystianas Lupa, jei pianistas turi pianiną, tai aktorius turi visą savąjį aš – su visomis savo gėdomis, traumomis, netektimis, džiaugsmais, skausmais.

Po „Akies istorijos“ žmonės dažnai užsimena apie mano nuogumą. Bet aš pats to net nepastebiu. Kartais pagalvoju apie tą intymumą, apie tai, kad tai mato kiti. Bet tokios mintys tik šmėkšteli ir praeina.

Kokios yra tavo mėgstamiausios trys knygos? Ar galėtum savo gerbėjams parekomenduoti tris savo mėgstamus filmus?

Studijų metais skaičiau Remarque’ą, Tuomet man jo reikėjo. Bet tokia literatūra vėliau taip „nebesmūgiuoja“. Tai buvo kūriniai tam gyvenimo laikui. Tarkime, „Rugiuose prie bedugnės“. Tais laikais tokiuose kūriniuose, kaip „Meistre ir Margaritoje“ mačiau vienokias prasmes, dabar turbūt akcentus dėčiau visai kitur. Iš paskutiniųjų svarbių knygų rekomenduočiau Milano Kunderos „Nepakeliamą būties lengvybę“. Be to, brangi draugė ir kolegė Alvydė man rekomendavo Alessandro Baricco „Jūrą vandenyną“, pagal šį kūrinį Jokūbas Brazys pastatė spektaklį. Ši knyga man – meditacija. Trumpi sakiniai, kartais – tik vienas žodis. Ją skaičiau labai lėtai. Taip skaitoma knyga labai įtraukia. Panėriau tarsi į srovę ir plaukiau. Tai buvo terapija.

Savo gausiam gerbėjų ratui rekomenduoju „Ameliją iš Monmartro“, Paolo Sorrentino filmus ir Hario Poterio filmus (būtinai su Ryčio Zemkausko įgarsinimu).

„Akies istorija“ įkvėpta George Bataille’o kūrybos (rež. J. Brazys) – gruodžio 12 d., Bernard-Marie Koltes’o „Zucco“ (rež. J. Juodelis) – gruodžio 16 d. ir sausio 14 d. Spektaklių pradžia 19 val., jie rodomi OKT studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Bilietus platina bilietai.lt