Oskaras Koršunovas: „Teatras – tai rizika

„Sovietų Sąjungoje buvo apstu tokių salų, kaip toji „Audroje“, į kurią buvo išsiunčiami neprisitaikantys prie sistemos, dažnai – menininkai“, sako lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas, kuris rugpjūčio 3 dieną Gdanske parodė savo spektaklį „Miranda“ – inscenizaciją pagal Williamo Shakespeare‘o „Audrą“ ir kitus kūrinius.

– Mirosław Baran: 2010 metų gruodį Jūs pastatėte „Audrą“ Reikjaviko miesto teatre. Kodėl taip greitai grįžote prie to paties veikalo?

– Oskaras Koršunovas: Islandijoje pastatėme labai plastišką, pasakišką metaforą. „Audra“ leidžiasi interpretuojama daugybe būdų, tame pastatyme sala tapo teatru, o Prosperas – režisieriumi. Po premjeros supratau, kad pastačiau įdomią pasakišką istoriją, tačiau kažką praleidau, kažko šiame spektaklyje man trūksta. Grįžęs iš Islandijos – taip pat salos – į Vilnių, grįžau ir prie Shakespeare‘o „Audros“. Didžiausias klausimas, mane lydėjęs statant pirmąjį spektaklį, taip pat ir po jo – Prospero ir Mirandos santykiai.

– Dabar Miranda tapo svarbiausiu personažu.

– Miranda – šis vardas reiškia stebuklą. Man pasirodė labai įdomu, kad Mirandą auklėjo tik Prosperas: viską, ką ji žino, ji sužinojo iš jo. Kitaip tariant, ji – absoliutus jo kūrinys. Daugelyje „Audros“ pastatymų Miranda vaizduojama kaip naivi ir nepatyrusi mergaitė. Bet reikia įsigilinti į Prospero žodžius, kuris kalba, kad ji yra ypatinga ir skiriasi nuo kitų žmonių. Miranda nematė jokio kito žmogaus, išskyrus Prosperą, tik jos prisiminimuose iškyla išblukęs motinos paveikslas. Kita vertus, visa, ką daro Prosperas, visas jo paslaptingas planas rengiamas galvojant apie Mirandą ir jos ateitį. Jei pažvelgtume į tai iš metafizinių pozicijų, Miranda yra jo siela. Todėl kitame „Audros“ pastatyme nusprendžiau atidžiau pažvelgti į jų santykius. Tėvo ir dukros ryšiai Shakespeare‘o kūriniuose nagrinėjami nepaprastai dažnai; pavyzdžiui, Ofelija neturi motinos, ją išauklėjo Polonijus; panašiai yra ir „Karaliuje Lyre“. Man atrodo, kad Shakespeare‘ui tai buvo ypatingai svarbu.

– Ar „Miranda“ taip pat bus pasaka?

– Ne. Man labai patinka Jano Kotto „Audros“ interpretacija – jis šį veikalą pavadino žmogaus ir valdžios drama. Pabaigoje visi veikėjai kovoja dėl trupinėlio valdžios – netgi Kalibanas. Šiandien menas yra universali valdžios ir vieno žmogaus drama. Nes nuolat susiduriame su įvairiausiais prosperais ir jų salomis. Tai dar akivaizdžiau buvo sovietiniais laikais. Nes į Prosperą galima pažvelgti  kaip į politinį disidentą.

– Kodėl?

– Iš esmės jis yra disidentas, kurį ištrėmė iš Milano. Sovietų Sąjungoje buvo apstu tokių salų, kaip toji iš „Audros“, į kurią būdavo išsiunčiami nesitaikstantys su sistema, dažnai – menininkai. Ir tokia sala visiškai neturėjo būti Sibiras – o socialistiniai, mažutėliai butai. Į juos buvo kišami žmonės, atimant iš jų saviraiškos galimybę, uždraudžiant išvažiuoti – juk ir Prosperas negalėjo išplaukti iš savo salos. Tie butai buvo mažutėliai narveliai, bet būtent juose vyko įvairiausi stebuklai, kokie vyksta Prospero saloje. Būtent tuose niūriuose betoniniuose blokuose menininkai ir intelektualai kūrė savo dvasinį pasaulį, ten auklėjo savo mirandas. Ir panašiai kaip Prosperui, tiems žmonėms svarbiausia buvo knygos. Pats iš savo jaunystės – XX a. devintojo dešimtmečio, lietuvių Sąjūdžio laikų – puikiai prisimenu tokias salas, kur mažutėlėse virtuvėse vykdavo svarbiausi dalykai. Ten naujai įvertinama buvo pati sistema, ten aukštyn kojomis buvo verčiamas visas mūsų pasaulis.

– Jūs statote ne tik Shakespeare‘ą, bet ir Bulgakovą. Ko Jūs ieškote literatūroje?

– Asmeniškai man svarbiausia yra mano sielos baltosios dėmės, kurios – kaip ir iki šiol – dar nėra aprašytos, išvis dar niekaip nepavadintos. Prie šių dar neatrastų kraštų stengiuosi prisiliesti su teatro pagalba. Teatras man yra vienintelis instrumentas, padedantis suvokti visuomenę ir patį save. Tekstus savo pastatymams renkuosi vedinas tokių paskatų. Tai nebūtinai turi būti jau patikrinti veikalai ar romanai. Mariaus von Mayneburgo „Ugnies veido“ pastatymas Vilniuje buvo antrasis pasaulyje – spektaklis atsirado praktiškai tuo pat metu, kaip ir pasaulinė Thomo Ostermeierio premjera. Panašiu drąsiu žingsniu prieš keliolika metų buvo Marko Ravenhillo „Shopping and Fucking“ pastatymas; apskritai man teatras neatskiriamas nuo rizikos. Jei statyčiau naują spektaklį be jokio rizikingo žingsnio, sumanymo arba atomazgos, išvis nematyčiau prasmės kurti teatrą.

– Jūsų spektakliai yra nepaprastai tikslūs ir tvarkingi, tačiau tuo pat metu Jūs kartojate, kad geriausias režisierius yra atsitiktinumas. Ar tai Jums neatrodo paradoksalu?

– Tai paradoksas. Bet juk Ionesco yra pasakęs, kad visas teatras yra paradokso menas. Man „neatsitiktinis“ atsitiktinumas scenoje visada yra sunkaus darbo pasekmė. Improvizacija ir jos metu atsirandantys netikėti atsitiktiniai sprendimai visada iškyla iš apmąstymų – tiesiog kartais jų ilgai negali aiškiai išartikuliuoti ir įvardinti. Tai, kas yra pernelyg intelektualizuota, pernelyg išgalvota, teatre niekad neįdomu. Teatras visada yra kažkas daugiau: sumanymas plius atsitiktinumas, kurs iš tikrųjų nėra atsitiktinumas. Režisieriaus užduotis – sugriebti tą personažo sielos virpesį, kuris pasirodo improvizuojant, ir vėliau padaryti jį perskaitomu žiūrovo ir svarbiu visam spektakliui.

Oskaras Koršunovas – vienas iš pagrindinių šiuolaikinių Lietuvos režisierių. Vadovauja 1999 metais Vilniuje įkurtam Oskaro Koršunovo teatrui, nuolat režisuoja už Lietuvos ribų. Jo sąskaitoje – keliasdešimt apdovanojimų, tarp kurių – pelnyti Edinburgo festivalyje ir Torunės „Kontakte“. Shakespeare‘o festivalyje rodė savo „Romeo ir Džuljetos“, „Vasarvidžio nakties sapno“, „Hamleto“ pastatymus. Jo „Miranda“ pagal „Audrą“ pirmą kartą parodyta prieš keliolika dienų Vengrijoje.

Gazeta Wyborcza, 2010 rugpjūčio 3 d.

Vertė Helmutas Šabasevičius

***

Atsiliepimai apie “Mirandą” Lenkijos spaudoje.

Šis spektaklis – tai ne tik autorinė W.Shakespeare‘o „Audros” adaptacja, bet ir ko gero įdomiausia šio kūrinio interpretacja, kokią apskritai man kada nors yra tekę matyti. Taip pat tai vienas geriausių festivalio spektaklių.

Šis spektaklis man padarė tokį didelį ispūdį todėl, kad jame yra daug dramatinės įtampos momentų: kartais pasakojimas yra lyriškas, kartais tragiškas, o kartais – komiškas (kai pasirodo Mirandą taip išgąsdinusi migla, tas blogą lemiantis rūkas, kurį iššaukia Prosperas, prideginęs virtuvėje sriubą). Nepaisant tokių „nukrypimų“, inscenizacija yra labai artima Šekspyro dramos dvasiai. Po spektaklio išgirdau labai tikslią nuomonę, kad būtent tokia ir turi būti dramos teksto interpretacija. Technine prasme „Miranda“ yra tiesą sakant tobula. Tiesa, kad aktoriai (ypač Povilas Budrys) kartais neatsakingai (ypač „švaistydamasis“ gestais) elgiasi su vaidinamo personažo (asmenybės?) kūrimu, tačiau juk matėme dar tik premjerą ir, manau, kad su laiku viskas susitvarkys. Nežiūrint šių smulkmenų aktorių vaidyba verta didžiausio pripažinimo.

Apie „Mirandą“ sunku pasakyti viską, ką norisi pasakyti. Neleidžia to padaryti jos daugiaprasmiškumas. O tai, mano manymu, ir yra tobulo kūrinio bruožas, nes norisi į jį gilintis ir gilintis, nors žinau, kad visada lieka ta neapčiuopiama, išslystanti iš rankų ir nenusakoma paslaptis – meno egzistencijos įrodymas.

Matylda Sielska,  Pavergtas protas (Miranda), e-splot.pl, 2011 rugpjūčio 18

***

„Miranda“ – tai kraupi vizija žmogaus, kuris praranda jausmus, kuris yra kalinamas (tiesiogine ir netiesiogine prasme) savo paties pasaulyje. Ir nors Koršunovas savo spektaklyje kartais pateikia kelias nuorodas į Lietuvos istoriją, žinome, kad tai nėra būtina, nes ne taip sunku suprasti, kad lietuviškasis Prosperas – tai taip pat ir kadaise kitų socialistinių respublikų: Lenkijos, Čekoslovakijos ar Jugoslavijos režimų naikintas inteligentas, pasmerktas universiteto dėstytojas ar menininkas. Atrodo, kad totali ir bekompromisinė vizija gakėjo gimti tik galvoje žmogaus, kuriam buvo lemta pačiam bent jau kelerius metus gyventi komunisytinėje sistemoje.

Budrys ir Gintautaitė jau pirmuosiuose „Mirandos“ epizoduose kuria vientisus, įtikinančius ir psichologiškai pagrįstus savo veikėjų portretus, o vėliau švariai ir efektingai persikūnija į vis naujus Šekspyro fabulos veikėjus. Be abejo, didžiausias šiuo atveju ko gero yra režisieriaus nuopelnas, bet lietuvių aktorių vaidmenys šiame festivalyje yra vieni iš geriausių, o gal ir patys geriausi.

Ši vizija nebūtų pavykusi, jei ne žaisminga, bet neperdėta, neperspausta vaidyba. Budrys ir Gintautaitė jau pirmuosiuose „Mirandos“ epizoduose kuria vientisus, įtikinančius ir psichologiškai pagrįstus savo veikėjų portretus, o vėliau švariai ir efektingai persikūnija į vis naujus Šekspyro fabulos veikėjus. Be abejo, didžiausias šiuo atveju ko gero yra režisieriaus nuopelnas, bet lietuvių aktorių vaidmenys šiame festivalyje yra vieni iš geriausių, o gal ir patys geriausi.

Koršunovui pavyko neįtikėtinas dalykas: naudodamas kamerines priemones ir remdamasis Šekspyro tekstu režisierius sukūrė ne tik nuostabų spektaklį, bet ir sukrečiantį bei itin tikslų komunistinio režimo paveikslą. Paveikslą, kurio nutapyti per pastaruosius du dešimtmečius lenkų teatrui taip ir nepavyko (nežiūrint į gausius bandymus, tarp kitų Televijos teatre statomas  dokumentines dramas ar Modrzejewskos teatro Legnicoje darbus).

Mirosław Baran, Sala rytuose. Nuostabus Oskaro Koršunovo spektaklis, trojmiasto.gazeta.pl, 2011 rugpjūčio 5 d.

***

Tie, kurie daug tikėjosi iš „Mirandos“, naujausio Oskaro Koršunovo spektaklio (…), gali jausti pasitenkinimą. Pamatėme nuostabų, jaudinantį, giliai su mūsų realybe suaugusį ir ją atspindintį, o taip pat ir universalių klausimų kelti nevengiantį spektaklį.

„Miranda“ – tai spektaklis apie atstumtuosius, tai jaudinanti istorija apie vaizduotės jėgą bei svajonės galią.

Jan Bończa-Szabłowski, Šekspyras su cerebriniu paralyžiumi, Rzeczpospolita, 2011 rupjūčio 6 d.

***

„Audra“ – paskutinis Šekspyro kūrinys, jo opus magnum, jo galutinė tikėjimo scenos iliuzija vizija. Tuo tarpu lietuvių režisierius savojoje „Mirandoje“ (taip vadinasi lietuviškoji „Audra“) atsisako žaismingų efektų, dėmesį sutelkia ne į teatro mašiną, bet į žmones. „Hamlete“ Oskarui Koršunovui teatras tapo vaistais kovojant su savaisiais demonais. Šį kartą Šekspyras režisieriui tapo rentgeno aparatu, kuriuo jis peršvietė posovietinį pasaulį. Žiūrėdami spektaklį nuolatos kartojame sau: juk aš irgi pažįstu tokius Prosperus, sutinku juos visą laiką, ir matau, kaip žudo juos  trauma po komunizmo.

Spektaklio pabaigoje, kai išsekęs Prosperas vėl patraukia „iš kakliuko“, visa tai, kas vyko scenoje, atrodo, yra tik jo iškankintos vaizduotės vizijos. Prosperas spektaklyje buvo ir Kalibanu, ir gražuoliu Ferdinandu, Miranda – Arijeliu. Ir taip yra ko gero todėl, kad režisierius tokios aktorių transformacijos dėka siekia atskleisti žmogaus dvilypumą. Todėl tad „Miranda“ būdama taip pat ir politiniu spektakliu netampa publicistika.

Tokių spektaklių dėka, kai gerai žinomi tekstai atsiveria naujomis prasmėmis, Šekspyro festivalis atlieka savo funkciją. Po „Mirandos“ visi kartojome: „Tokios „Audros“ dar nebuvo“.

Jacek Wakar, Potrząsając Szekspirem, Przekroj, 2011 rugpjūčio 16 d.

***

Kai pamačiau spektaklio scenografiją, iš išgąsčio sustingau. Didelės Gdansko teatro Wybrzeże scenos viduryje žiojėjo… durys. Lyg košmariškame sapne mintyse jau pradėjau žiūrėti spaktaklį: maniau, kad tuoj tos durys atsidarys ir per jas į sceną įbėgs Nikolajaus Koliados liksmuolių kompanija ir visą teatro magiją bei paslaptį sumals į miltus. Laimei, mano baimė pasirodė bergždia ir vietoj Molotovo kokteilio mums buvo pasiūlytas rafinuotas ir preciziškų, pritrenkiančių, iš pirmo žvilgsnio nepastebimų detalių kupinas lietuvių režisieriaus spektaklis.

„Miranda“ – tai niūrus, kartėlio kupinas, nepaliekantis net vilties šešėlio spektaklis.

Neneigdamas, kad turiu tam tikrų priekaištų, vis tik negaliu nepastebėti šalto meistriškumo, kurį mums demonstruoja lietuviai: precizija, atidumas, dramaturginis dėmesys, režisūra ir aktorių vaidyba (ypač nuostabus Povilas Budrys).

Naujausiais lietuvio režisieriaus darbas – tai itin jaudinanti vivisekcija, kartus pelno ir nuostolių balansas, vaizdų, prisiminimų, prarastų šansų ir padarytų nuodėmių kaleidoskopas.

Piotr Wyszomirski, Miranda uždarose salose, tai yra disidento mirtis. Išskirtinis XV Šekspyro festivalio įvykis, Gazeta Swiętojanska, 2011 rugpjūčio 6 d.