Aktorius Eimantas Pakalka apie spektaklio „Pamišėlis“ pranašystes: „Pamišėlių aplink mus vis daugėja“

„Cituojant Nikolajaus Gogolio „Pamišėlį“, istorijoje yra nemažai pavyzdžių, kai niekuo neišsiskiriantis paprastas kaimietis, valstietis iš tikrųjų tampa didžiūnu. Tai man primena ką tik buvusį kultūros ministrą. Iš niekur atsiradęs žmogelis gali vadovauti kultūrai…“, – apie  sąsajas tarp pastarųjų mėnesių Lietuvos aktualijų ir ukrainiečių klasiko kūrinio kalba aktorius Eimantas Pakalka. Kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu pagal šį kūrinį sukurtas spektaklis nebetelpa OKT studijos erdvėje ir keliasi į didžiąją salę – jau sausio 15 d. žiūrovai galės jį išvysti Jaunimo teatre.

Kiekvienose užsienio gastrolėse spektaklis „Pamišėlis“ atsidurdavo pačiame įvykių epicentre. Tarptautinė spektaklio premjera įvyko protestų krečiamoje Katalonijoje – kaip tik tuo metu katalonai siekė nepriklausomybės nuo Ispanijos ir Gogolio užrašyta frazė „Keisti dalykai dedasi Ispanijoje“ tiesiog „sprogo“ scenoje. Dar prieš Vladimiro Putino karinę invaziją į Ukrainą O. Koršunovas ir E. Pakalka Sankt Peterburge perspėjo rusus, jog už jų valstybės vairo stovi tikrų tikriausias pamišėlis. Tais pačiais metais „Pamišėlis“ rodytas ir Maidaną jau išgyvenusioje Ukrainos sostinėje Kyjive. Gastrolės Paryžiuje vyko aukščiausiame įtampos tarp prancūzų ir musulmonų taške – ką tik buvo nugriaudėję keletas didelių teroro aktų ir frazė iš spektaklio apie tai, jog Prancūzijoje daugybė žmonių jau priėmė Islamo tikėjimą, skambėjo itin karštai. Toliau – Tbilisis ir protestai prieš Kremliaus pamišėliams palankią valdžią. Ir galiausiai – dabartinė situacija Lietuvoje, kai pavojingi pamišėliai niekad nebuvo taip arti mūsų kaip dabar. Apie spektaklio „Pamišėlis“ fenomenalų virsmą vis aktualesniu kalbamės su aktoriumi E. Pakalka.

Nikolajų Gogolį rašytojas Vladimiras Nabokovas pavadino vizionieriumi. Ar sutiktumėte su jo teiginiu? Ką Gogolis jums reiškia šiandien?

Renkantis medžiagą kitiems monospektakliams pritrūksta autoriaus genialumo, o Gogolis nuostabus. Kiti kūriniai ne itin keičia nei tave patį, nei žiūrovą. O Gogoliui savo genialumu prilygsta gal tik Michailas Bulgakovas. Negalėčiau prieštarauti – Gogolis iš tiesų yra vizionierius. Pačiame tekste yra daug gąsdinančių pranašysčių. Beje, kalbėdamas apie Ispaniją Gogolis pasitelkia istorinius įvykius. Kai gastroliavome Ispanijoje, vietinė auditorija buvo šokiruota, buvo pradėta rimtai nagrinėti šį kūrinį. 

Tekste taip pat kalbama apie islamo paplitimą Prancūzijoje. Tai yra dabartinė aktualija, kurią atskleidė Izraelio karas su Palestina. Gogolis apie tai rašė prieš du šimtus metų. Tai pranašiška.  

Kai išleidome spektaklį, manėme, kad jis labai aktualus. Bet metams bėgant jis tampa vis aktualesnis. Pamišėlių daugėja. Bet šitas personažas buvo uždarytas beprotnamyje, o mūsiškiai sėdi Seime. 

Ar vaidinant Pamišėlį visada įsivaizdavote tik pasaulinius diktatorius? O gal siedavote šį personažą su žymiai arčiau jūsų esančiais žmonėmis?

Tikrai taip. Studijuodamas gyvenau Žirmūnuose. Ėjau sykį gatve ir pamačiau tokią damą. Buvo žiema, dėvėjau kepurę. Dama ant manęs supyko: aš turėjau jai nusilenkti ir to nepadariau. Tokiose situacijose nesupranti, kaip turi reaguoti. Tokie žmonės gyvena kitoje realybėje. Tokių pavyzdžių mačiau ne vieną: lygioje vietoje žmogus pradeda jaustis pranašesniu nei yra iš tikrųjų. 

Kurdami spektaklį stebėjome Vladimiro Putino veiksmus, buvo pasitelktos skanduotės iš Ukrainos. Bet dabartiniai komentatoriai internete, patikėję sąmokslo teorijomis ar tiesiog skleidžiantys savo neišmanymą, taip pat yra pamišėliai. Tuo, kas sakoma, jie patiki be jokių diskusijų, į kurias leistųsi išsilavinęs ir racionaliai mąstantis žmogus. Pamišėliai yra kategoriški. 

Pastebiu, kad tokių žmonių nestinga ir intelektualesnių žmonių tarpe. Galima sukelti tokią bangą, kurios paveikti žmonės nustoja mąstyti. Lieka du aiškūs pasirinkimai. Jokios refleksijos nebėra. 

Pamišėlio atitikmenų galime rasti visur. Iki tam tikros ribos mano personažas laikosi puikiai, bet po to sugniuždoma jo savimeilė: valdininko dukra jo nemyli, jis neturi jokios galios, yra pašiepiamas (netgi dėl išvaizdos). Tuomet pamišimas tarsi sniego gniūžtė ima didėdama ir sunkėdama leistis nuo kalno. Tekste yra tokie žodžiai: „Iš kur visi tie skirtumai?“ Leidžiamasi į abejones: gal aš nežinau, kas aš esu? Istorijoje yra nemažai pavyzdžių, kai „niekuo neišsiskiriantis paprastas kaimietis, valstietis iš tikrųjų tampa didžiūnu.“ Tai man primena ką tik buvusį kultūros ministrą. Iš niekur atsiradęs žmogelis gali vadovauti kultūrai… 

Jei kalbėtume apie šiandieninę Lietuvos situaciją, galėčiau pasakyti, kad mes, lietuviai, labai pripratome prie to, kas kokybiška. Tai atėjo iš Vakarų, o ten, tarkim, jeigu kas nors negerai, atsistatydina premjeras. Premjerai keičiasi, tai – vertybiniai dalykai. Lietuviai taip pat buvo pripratę, kad atsiranda daugiau švaros, įstaigose korupcijos mažėja. Priprantame prie skaidrumo. Dabar pradedama kenkti žiniasklaidai, o vienas veikėjas išvis daro cirkus, nebėra atskaitomybės, klesti nebaudžiamumas, nebėra vertybių. Nenuostabu, kad dėl viso to kyla šurmulys. Visuomenei tai yra šokas: mes ėjome į vieną pusę, o dabar atsiradome kitoje.

Dabar klesti nebaudžiamumas, stinga moralinių vertybių. Viršų ima siauri interesai. Prie Seimo susirenka daugybė žmonių, o niekas nesikeičia. O prie laužų susirinkę žmonės žino, kad anksčiau mes labai aiškiai judėjome į kitą pusę, į Vakarus, labai aiškiai žinojome, kas yra mūsų priešai ir sąjungininkai.  

Esate dirbęs ir dideliame, ir nedideliame mūsų šalies miestuose, gerai pažįstate provincijos žmones. Ar sutiktumėte, kad politines įtampas ir pasaulėžiūrų skirtumus tarp Vilniaus ir provincijos šiandien kursto socialinė nelygybė? O gal tai – labiau moralinis neteisybės pojūtis? Kas šiandien leidžia vešėti populizmui ir rastis naujiems pamišėliams?

Provincijoje pažįstu labai daug šviesių žmonių. Aš labiau rinkčiausi kalbėti ne apie atskirtį, o apie asmeninį žmonių tobulėjimą ir interesus. Kai žmogus jų neturi, jam labai sunku kažką įbrukti. Kam tas spektaklis, jei aštuntą užsidaro Aibė, ir reikia į ją suspėti.

Aš nematau jokios atskirties. Mano močiutė gyvena kaime. Man kaimas yra didžiausia vertybė. Tai, kuo jie užsiima, yra kosmosas. Pažįstu daug kaimo žmonių, santykis su jais yra išties šiltas. Bendraudamas nejauti jokios atskirties.  

Galvodamas apie vertybes ruošiu naują spektaklį apie partizanus. Norėčiau, kad mūsų politikai suprastų: nėra nei kairės, nei dešinės, nei centro. Yra vienas žodis – Lietuva. Turime dirbti jai. Jei esi kairysis, nesi mažiau lietuvis. Visi esame vienodi. Lengva kaltinti kitus, bet politikui duodant priesaiką vienintelis žodis turėtų būti Lietuva. Ir turime labai kryptingai eiti ta vertybine kryptimi. Per trisdešimt metų pirmyn nuėjome šviesmečius. Kai matai netvarką, nesupranti, kas vyksta. O susiskaldžiusią visuomenę labai lengva užvaldyti. 

Žiniasklaidoje esate atsivėręs apie savo gyvenimo būdo pokyčius – atsisakėte alkoholio. Kaip ši patirtis padeda analizuoti save, aplinkinius, visuomenę?

Džiaugiuosi tuo, kaip gyvenu dabar, kad man pavyko. Padėjo tikėjimas. Mano gyvenime buvo ne vienas stebuklas. Gal kada nors papasakosiu apie juos plačiau. Vienas iš tų stebuklų – grįžimas gyventi. O alkoholis? Alkoholis yra geras dalykas, jei moki gerti. Jei nemoki, negali būti kompromisų. Nes gali ateiti laikas, kai tiesiog dingsi iš eterio. Alkoholizmas yra savanaudiškas dalykas, o saikingumo praradimas veda į pamišimą. Geriant galvoje sukasi įvairios blogos mintys, sąmokslo teorijos. Jauti, kad tave apkalba, kad nužiūri… Daraisi labai jautrus ir įtarus. Atsiduri arti pamišimo ribos. Išsikreipia visas pasaulis, gali pridaryti tokių dalykų, apie kuriuos nepagalvotum gyvenime. Be to, ir išgeriantys žmonės, ir politikai nori, kad visi taikytųsi prie jų. 

Oskaras Koršunovas yra sakęs: „Eimantas yra be galo talentingas aktorius, ir tik tokie aktoriai gali imtis „Pamišėlio užrašų“. Iki šiol šios medžiagos ėmėsi tik labai talentingi aktoriai: Valentinas Masalskis, Dainius Kazlauskas, Vainius Sodeika. Šio vaidmens amplitudė yra ypač plati. Visi šie aktoriai turi kažkokią esminę charizmą, tam tikrą aktorinę prigimtį“. Ko reikia aktoriui, norinčiam gerai suvaidinti Nikolajaus Gogolio Pamišėlį?

Turi kuo mažiau meluoti scenoje, turi siekti visiško tikrumo. Buvo atvejų, kai salėje sėdėjusios dvi moterys ginčijosi, ar aš tikras aktorius, ar pamišėlis, atvežtas iš ligoninės. Po paskutinio pasirodymo išeidamas vienas tėvas mane rodė savo sūnui: „Štai čia jis, tikras aktorius, o pamišėlį jis tik vaidino.“ Daug kas sako, kad po šio spektaklio reikia atsigauti, kad jis sukrečia. Antrą ar trečią kartą į spektaklį atėję žmonės pamato jį visai kitomis spalvomis. Reikia, kad išnyktų riba tarp spektaklio ir gyvenimo. Man panaikinti šią ribą pavyksta. Tai stengiuosi įgyvendinti visuose savo darbuose. Nenoriu meluoti. Noriu vaidinti nuoširdžiai. Žiūrovas jaučia, kas yra tikra. 

Norint gerai suvaidinti šį kūrinį taip pat reikalinga didelė valia ir gebėjimas suvaldyti dramaturgiją. Tekstą gali padeklamuoti kiekvienas, bet pateikti kūrinį įsimintinai leidžia tik aktoriaus meistrystė. Aktorius, dirbantis su šia medžiaga, negali būti vien humoristas arba tragikas. Reikia abiejų bruožų, reikia žvelgti iš abiejų pusių – vieną minutę verkti, o kitą – juokauti. 

Man tai primena ir OKT teatro braižą – vaidini visu kūnu ir visa siela.

Taip, toks vaidinimas būdingas ir, pavyzdžiui, spektakliui „Šventoji“. Buvome susitikę su aktore Egle Jackaite. Kai pamačiau šį spektaklį, jame išvydau save – tą tikrumą, tikras, nesuvaidintas ašaras. Šiais laikais to ir reikia. Reikia tikrumo. Socialiniuose tinkluose visi atrodome labai gražūs, viskas gerai, nors viduje skauda. Tikrumas tave paperka. Ir dabar, ir būsimuose vaidmenyse norėčiau to neprarasti – nešti tikrumą. Kuo mažiau vaidinti, kuo daugiau būti. Tai yra ir OKT braižas, ir paties Oskaro režisūros braižas – viskas kyla iš širdies. Vos įstojęs į jo rengiamą kursą pajutau tą tikrumą. Man jis yra mokytojas. Daugelį jo pasakytų frazių tebesinešioju iki šiol. Prisimenu, studijų metais jis mums sakė: „Kuo greičiau suvoksite, kad kuriate meną, tuo greičiau tapsite menininkais.“ Nuo tos akimirkos kūriau meną. Todėl antrame kurse jau vaidinau Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre.

N. Gogolio „Pamišėlis“ (rež. O. Koršunovas, vaid. E. Pakalka) – sausio 15 d., 19:30 val., Jaunimo teatro didžiojoje salėje. Bilietus platina bilietai.lt