Spektaklyje turi būti daug prieštaraujančių būdvardžių, kad jis taptų tikru teatru

Tikras meistriškumas – tarsi retas paukštis, kurį iš arti pavyksta pamatyti ne kiekvienam. Kaip dirba ir mąsto Meistras – pamatyti visada labai įdomu ir vertinga. Šį kartą rubrikoje „Interviu be kaklaraiščio“ – didžiu talentu apdovanotas teatro kūrėjas Oskaras Koršunovas. Teatre dirbantis jau dvidešimt metų, skaičiuojantis tryliktus savo teatro metus, neseniai pastatęs geriausiu metų spektakliu pripažintą M. Gorkio „Dugne“ – režisierius vis stebina ir stulbina ne tik Lietuvos, bet ir užsienio publiką. Jis lėtai įžengia į sutartą susitikimo vietą, maloniai dėkoja, kad domimės, ir pakviečia į tamsią OKT (Oskaro Koršunovo teatras) salę. Su režisieriumi kalbamės per pertrauką tarp repeticijų. Oskaro įdėmus žvilgsnis, mąsli išvaizda, ilgos pauzės tarp žodžių, atsakymai – išieškoti. Į jo darbo ritmą įsiterpiame su mums rūpimais klausimais, teatro salės tamsoje svarstome kūrybos, žmogiškųjų vertybių, pinigų ir… žvejybos aspektus.

– Jūsų naujausias spektaklis – M.Gorkio „Dugne“ – pelnė geriausio metų spektaklio įvertinimą. Kaip jaučiatės?

– Labai gerai, nes tai buvo netikėtas įvertinimas. Kurdami šį spektaklį mes nesitikėjome ir negalvojome apie įvertinimą. Su kūrybine grupe užsidarėme savo „laboratorijoje“ norėdami paklausti savęs, kas mums yra svarbu. Antra vertus, man džiugu, kad šiame spektaklyje labai atvirai kalbama apie žmogų. Nebūtinai apie sėkmės lydimą – tiesiog apie žmogų. Šių, o gal ir visų laikų paradoksas yra tas, kad nusileisdami į patį dugną ten randame vertingiausius dalykus tiek profesine, tiek žmogiškąja prasme. Tokia yra ir aktoriaus profesija – visą laiką jausti dugną, bet neprarasti žmogiškumo. Apskritai ši profesija įdomi tuo, kad aktorius savo kūno ir sielos resursais yra tarsi instrumentas, bylojantis apie žmogiškumą.

– Spektaklyje skamba M. Gorkio frazė „žmogus – tai skamba išdidžiai“. Ar po šiais žodžiais galėtumėte padėti parašą?

– Aš nenoriu būti patetiškas, bet tikriausiai ši frazė ir pastūmėjo imtis spektaklio.

– Žmogiškasis orumas – Jūsų darbuose apie tai daug kalbama. Ar jaučiatės suprastas kalbėdamas apie orumą?

– Orumas dažniausiai suvokiamas kaip tam tikra laikysena, kaip apranga, vienas manipuliacijos žmonėmis būdų ir savo išskirtinumo rodymas. Šis aspektas yra įdomus, bet aš kalbu apie kitą orumą – tikrą, prigimtinį. Jį reikia nuolatos prisiminti, kad ir tam, jog gerai suvaidintum spektaklį. Reikia suprasti, kad ir kas mes būtume – ar bankininkai, ar žmonės dugne, aktoriai, ar „šoumenai“ – po daugeliu kaukių slypi žmogiškumo branduolys. Šis branduolys, kad ir kokie mes blogi kartais būtume, iš esmės yra geras. Norisi kalbėti apie tai – ieškoti savyje, prabilti kitiems žmonėms, atskleisti per aktorius. „Dugne“ apie žmogaus orumą kalba žmogžudys – jis suvokia gelmę savyje – gelmę, į kurią mes visuomet galime atsispirti. Manau, kad visomis išgalėmis turime stengtis neprarasti orumo, kurio netekti yra labai paprasta.

– „Šis Oskaro kūrinys vėl sugrąžino norą eiti į teatrą“ – kaip sutinkate tokius atsiliepimus?

– Kartais būna labai teigiamų recenzijų ir įvertinimų, bet jie tarsi neįvardija tų esminių dalykų, kuriuos norėjau, kad žmonės išgirstų. O štai apie naujausią spektaklį „Dugnas“ – visi įvertinimai, ypač žiūrovų, man yra svarbūs. Šiame spektaklyje rodome tiktai ketvirtą M. Gorkio pjesės veiksmą, atsisakėme visų prieš tai esamų peripetijų, o ketvirtas veiksmas yra ne šiaip dugnas, o duobė dugne. Kažkada visas pasaulis buvo sukrėstas vienos garsiausių XX a. pjesių – S. Beketo „Belaukiant Godo“, kurioje dramaturgas kalbėjo apie tai, kad žmonės laukia Dievo, o Dievas neateis ir prasmė yra tiktai laukimas. M. Gorkio įžvalga „Dugne“ tampa dar stipresnė – Dievas ne tik neateis, jis aiškiai išėjo, pasitraukė. O veikėjai dar randa jėgų sėdėti ir kalbėti – tai rodo, kad net esant sunkiausiai situacijai yra prasmės neatsisakyti vertybių, svajonių, išlikti oriam. Tai nėra abstrakcijos ir mistifikacijos – idėja statyti šį spektaklį atėjo tada, kai prasidėjo ekonomikos krizė. Ji buvo tam tikras postūmis šiam darbui. Juk tai visus mus privertė permąstyti savo veiklą ir gyvenimą, taigi, teatras mąstė per savo prizmę… Statydamas spektaklį aš vis labiau suvokiau, kad tai gali būti aktualu ir reikalinga žmonėms. Jis atsirado spontaniškai, be išankstinio sumanymo – tarsi iš vidaus atėjo, todėl džiugu, kad jis ne tik įvertintas, bet ir randa atgarsį žmonių širdyse.

– Darius Gumauskas, „Dugne“ atlikęs Aktoriaus vaidmenį, buvo pripažintas geriausiu aktoriumi. Jūsų pasirinkti aktoriai pasižymi grynumu, tokiu pirmykščiu tikrumu – kaip Jūs sugebate juose tai įžvelgti?

– Čia yra ir įžvalgos, ir patirties, ir pažinojimo. Rinkdamasis aktorių pasikliauju intuicija. Nesu geras psichologas, negaliu iš karto įvertinti, arba net nenoriu vienaip ar kitaip vertinti žmogaus, jo savybių, patikimumo, bet visi žinome, koks svarbus yra pirmas susitikimas su žmogumi – jis labai tikras. Pirmą kartą sutikęs Darių patikėjau, pamačiau, įsivaizdavau, koks jis gali būti. Mano teatre jis vienas iš nedaugelio, kurie niekur kitur nedirba, sąmoningai atsisako kitų teatrų ir televizijų. Manau, tai jam padėjo atsiverti ir atlikti labai jautrų vaidmenį.

– Kada statysite spektaklį pagal tautiečių kūrinius?

– Netrukus Nacionaliniame teatre statysiu naują Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Ji turėtų praverti uždangą į temą, kuri mene yra mažai liečiama. Apie tai daug politizuojama, bet neatveriami giluminiai aspektai – spektaklis bus apie emigraciją.

– Ar galėtumėte pastatyti spektaklį „Facebook’o“ tema?

– Kodėl gi ne? Jau bandėme kurti spektaklį apie sms’inį pasaulį, kuriame taip pat vyksta įdomių dalykų. Tema man tikrai nesvetima.

– Kada Jūsų spektaklius galėsime pamatyti Klaipėdoje?

– Po truputį organizuojame gastroles, tikiuosi, kad į Klaipėdą nuvešime „Hamletą“ ir kitus spektaklius.

– Į kokius renginius mėgstate eiti laisvalaikiu?

– Esu gana smalsus, kai nedirbu, man patinka tiesiog išeiti į miestą, susitikti su žmonėmis, draugais. Patinka nueiti į… teatrą, kiną, būti gamtoje. Tačiau didžiausi atradimai man vis tiek lieka knyga, geras spektaklis ar kinas, geras bendravimas.

– Kokios yra Jūsų profesinės ir žmogiškosios vertybės?

– Tai yra bendražmogiškos vertybės, kurios yra visiems žinomos, tačiau svarbu nuolat jų siekti. Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką ir darbe, ir gyvenime mes turime tas vertybes gaivinti ir reanimuoti, kad jos būtų tikros, o ne mirusios.

– Koks jūsų santykis su pinigais?

– Yra tam tikri dalykai, kurių mes negalime nepaisyti, kad ir kaip norėtume. Manau neturėtume pinigų suabsoliutinti, tarsi jie būtų visa ko pagrindas. Ignoruoti pinigų negalime, tačiau pervertinti – taip pat.

– Kuo mėgstate mokėti – kortele ar grynaisiais?

– Dabar atsiskaitau kortele, bet ilgą laiką mokėti grynaisiais atrodė kaip atsiskaitymas be tarpininkų.

– Esate geriausias režisierius Lietuvoje. Iš ko Jūs mokotės?

– Iš visų.

– Kaip suprantate tobulą draugystę?

– Draugystė man visada buvo bendra pasaulėjauta ir esminių dalykų supratimas tarp dviejų žmonių. Tai labiau svajonės nei įsipareigojimai. Tiesą pasakius, tos tikrosios draugystės buvo jaunystėje ir buvo susijusios su mokymusi gyventi.

– Kokiais penkiais būdvardžiais savo kūrybą apibūdintumėte žmogui, kuris nėra matęs Jūsų spektaklių?

– Spektaklius apibūdinti būdvardžiais yra žiūrovo teisė. Aš galiu pasakyti, kad spektaklyje turi būti daug prieštaraujančių būdvardžių, kad jis taptų tikru teatru.

– Kurį savo spektaklių laikote didžiausiu laimėjimu?

– Didžiausias laimėjimas, kuriuo aš galėdavau pateisinti savo būtį, visada būdavo paskutinis pastatytas spektaklis. Žiūrint retrospektyviai, buvo labai įvairių ir kartu sunkiai palyginamų darbų. Pvz., Norvegijoje, Stavangeryje, esu pastatęs spektaklį „Tos akys“, kuris vyko jūroje. Amfiteatras buvo pastatytas tiesiai prie jūros, nutiesti ilgi povandeniniai „nematomi“ tiltai, kuriais aktoriai vaikščiojo tarsi virš vandens. Spektaklis vyko natūralioje šviesų kaitoje, ką tik nusileidus saulei, kai tiesiog akyse keitėsi fiordų spalvos. Tai buvo keistas gamtos filosofijos ir teatro lydinys. Spektaklis kalbėjo apie tai, kad gamtovaizdis yra žmogaus sielos atspindys. Šį darbą, žinoma, sunku lyginti su tokiu socialiniu spektakliu kaip „Shopping and Fucking“, bet jie abu man yra labai brangūs. Labiausiai save patį man atvėrė spektaklis „Kelias į Damaską“ pagal A. Strinbergą, kurį stačiau Norvegijoje, Oslo nacionaliniame teatre. Yra tokių spektaklių, kurie yra tikrai pasisekę, yra spektaklių, kuriuos aš gerai vertinu profesiškai. Pvz., „Ugnies veidas“, kiti man tiesiog labai brangūs – toks yra „Meistras ir Margarita“. Dažnai pagalvoju, kad geriausias buvo mano pats pirmas spektaklis „Ten būti čia“.

– Kokiose netikėčiausiose erdvėse teko vaidinti trupei? Ar įsivaizduotumėte savo teatrą banko terasoje?

– Man pačiam netikėčiausias spektaklis buvo gamtoje Stavangeryje. Trupei netikėčiausias spektaklis buvo opera „Vienatvė dviese“, suvaidinta Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Manau, kad galėtume vaidinti ir banko terasoje. Kiek prisimenu, pas jus naujame pastate yra gera amfiteatrinė salytė ir jūsų terasa yra tikrai ideali įdomiems vasaros projektams. Viskas priklauso nuo idėjų ir galimybių jas realizuoti.

– Kodėl mėgstate statyti Shakespeare’ą?

– Todėl, kad jis toks įvairus, netikėtas, kartais alogiškas, sugebantis išsibarstyti ir kartu visada atrandantis prasmę. Kaip ir mūsų laikotarpis. Todėl, kad ir kaip būtų paradoksalu, man dabartį geriausiai sekasi perprasti per Shakespeare’o kūrybą.

– Koks autorius jums būtų didžiausias iššūkis?

– Gal A. Čechovas.

– Ar yra dramaturgas, kurio kūrinio niekada nestatytumėte?

– Gyvenimas siūlo savo dramaturgiją ir dramaturgus. Galvojau, kad niekada nestatysiu A. Čechovo, dabar nebesu tuo tikras.

– Kuo svajojote būti užaugęs?

– Žinoma, buvo ir vaikiškų svajonių, bet sąmoningos svajonės buvo trys. Iš pradžių svajojau būti rašytoju, po to – kino režisieriumi. Galvodamas, kad teatras yra pakeliui į kiną, įstojau į teatro režisūrą, jau antrame kurse dirbau Nacionalinio dramos teatro režisieriumi. Iki šiol nežinau, ar atradau savo tikrąją svajonę, ar palaidojau. Bet vieną tikrai žinau – svajonės pildosi, jeigu nepristingama nuoseklumo.

– Kaip prasideda Oskaro diena?

– Nepaisant kasdienės rutinos, dažniausiai ryte nubundi turėdamas kažkokių idėjų, sprendimų. Gal tai neramaus miego pasekmė, bet kad ir kaip ten būtų, miegas yra viena įdomesnių paslapčių.

– Kokių žmonių savybių nemėgsta režisierius ir kas žavi kituose?

– Labiausiai nemėgstu išankstinio smerkimo, žmonių, kuriems niekas nepatinka ir kurie nenori niekam patikti. Man patinka smalsūs, besižavintys ir žavintys. Neturiu išankstinių griežtų moralinių nuostatų tuo atžvilgiu. Tikiu, kad gėris būdingas visiems.

– Ar jau buvo ta diena, kai galėjote pasakyti, kad sugavote savo gyvenimo žuvį?

– Galiu atsakyti kaip žvejys: visos didžiausios žuvys nutrūksta. Mano gyvenime didžiausios nutrūko, o teatre jos visos nutrūksta. Teatre jos iš viso nepagaunamos. Ta gražuolė, kuri išnyra viename spektaklyje, gali daugiau niekada nebepasirodyti. Šiaip jau teatro menas yra daugiau žuvų baidymas nei jų gaudymas. Todėl vis neprarandu vilties kurti kiną, kuriuo galima užfiksuoti akimirką.

– Ar norėtumėte kada nors užsiimti kitkuo, ne teatru?

– Tokių minčių būdavo, juolab kad kartais teatre būdavo nepakeliamai sunku. Norėdavosi tuomet būti, tarkime, miškininku. O dabar aš jau suprantu, kad per vėlu ką nors keisti. Vis dėlto aš jau pardaviau sielą teatrui…

***

Agnė Žemaitytė, 2011 birželio 1 d.