„Miranda“: kūrėjo skrydis į nebūtį

Teatro arenoje rodomas naujausias režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Miranda“, sukurtas pagal Williamo Shakespeare’o pjesę „Audra“. Pats teatro kūrėjas jį lygina su sapnu, kurio prasmės išaiškėja ne iškart.
2011 metų išvakarėse O.Koršunovas šį paslaptingą dramaturgijos klasiko veikalą inscenizavo Islandijoje, Reikjaviko teatre. Buvo tikimasi, jog panašios traktuotės jis laikysis kurdamas spektaklį W.Shakespeare’o festivaliams Vengrijoje, Lenkijoje, Ispanijoje. Tačiau režisierius pateikė naują, netikėtą pjesės interpretaciją: „Audra“ virto „Miranda“, negyvenama sala – sovietų inteligento butu, o aktoriai Povilas Budrys ir Airida Gintautaitė dviese „atlaikė“ daugiaveidę kūrinio personažų minią. Spektaklio premjera Lietuvoje įvyko dar rugsėjį, ilgai tylėjęs Oskaras KORŠUNOVAS sutiko pasikalbėti apie „Mirandą“ su „Lietuvos žiniomis“.

Mistinė karalienė

– Islandišką „Audrą“ pavertėte „Miranda“ – stebuklu… Kodėl tokį daugiabalsį kūrinį redukavote į dialogą?

– Fejerijos „Audra“ sumanymas Reikjavike buvo kiek kitoks: visa Prospero sala – su stebuklais, elfais – yra teatras. Vytautas Narbutas sukūrė įspūdingą apleisto, barokinio teatro scenografiją. Tačiau man išliko paslapčių, visų pirma, pati Miranda, taip pat Prosperas ir Kalibanas, trijulės ryšiai. Pjesė šykščiai užsimena, jog burtininkas laikė Kalibaną savo sūnumi, auklėjo. Taip pat, kad Kalibanas mėgino suartėti su Miranda, ji yra patyrusi prievartą. Galime teigti, kad sala, audra yra Prospero vaizduotės kūrinys, o jis pats – artimiausias W.Shakespeare’o personažas, jo prototipas. Tai paskutinė dramaturgo pjesė, joje atsisveikinama su kūryba. Vis dėlto didžiausia mįslė man buvo Miranda. Dažniausiai ji vaizduojama kaip nekalta, naivi, graži princesė. Tačiau ką reiškia gyventi negyvenamoj saloj, nematyti pasaulio, moters, kito vyro, tik savo tėvą? Viską patirti ir suprasti iš Prospero, jo kūrybos. Prosperas – sudėtinga, komplikuota asmenybė. Jis pasaulį kūrė savo dukrai. Man didžiausia paslaptis – kokia ta mergina, kuri užaugo nelaisvėje, tremtyje ir pasaulį suvokia tik iš pasakojimų bei knygų?

Iškyla ir kita – Mirandos nekaltumo, tyrumo tema. Personažas iš Andrejaus Tarkovskio „Nostalgijos“ pasakoja, kad savo šeimą laiko uždarytą nuo pasaulio. Filme yra scena, kur policijos išvaduoti vaikai susėda ant laiptų Romoje ir vienas klausia: „Gal čia ir yra pasaulio pabaiga?“ Tas Nojaus sindromas visu brutalumu pasireiškė austrų maniako Josefo Fritzlio istorijoje. Nežinome giliausių motyvų, kodėl jis uždaro savo šeimą. Prospero atveju suvokiame, jog šis yra priverstas taip gyventi ir auginti vaiką. Mirandos nekaltumas, tyrumas kyla iš gyvenimo nepažinimo, kita vertus, iš gelminio ryšio su juo, atsiskleidžiančio per tėvą, daug patyrusį, išsimokslinusį.

Paskutinė W.Shakespeare’o pjesė „Audra“ patiria daug nesėkmių. Režisieriai laiko garbės reikalu į gyvenimo pabaigą ją pastatyti ir jiems dažnai nepavyksta. Tai mane pastūmėjo visai kitaip mąstyti apie W.Shakespeare’o „pasaką“. Man patiko lenkų teatro teoretiko Jano Kotto traktuotė, kad „Audroje“ sukasi begalinis ir užburtas kovos dėl valdžios ratas. Pasitaikius progai, kiekvienas linkęs išduoti savo poną. Įdomiausia metafizinė pjesės pusė: ne dvasios ar elfai, o Prospero ir Mirandos santykis. Miranda yra Prospero siela. Burtininkas siekia vieno – jos nemirtingumo. Mergaitė, kuri neturi nieko, tik pasaulį iš vaizdinių, kuri negali išsiveržti iš salos ir bendrauja su vienintele būtybe pabaisa Kalibanu, staiga tampa metafizine princese, visų šalių valdove, o pats Prosperas miršta. Čia ir atradau pagrindinę temą – menininkas ir jo kūryba, menininkas ir jo siela. Kad ji gyventų ir taptų mistine karaliene, reikia daug paaukoti, galiausiai – savo kūną.

Vėliau iškilo prisiminimai apie sovietų disidentus, kūrybingus žmones, kurie gyveno „atimtus“ gyvenimus, negalėjo reikštis, rašė „į stalčius“. Prisimename inteligentų butus, virtuves ir geležinę sieną, pro kurią nebuvo galima prasiveržti. Tik per knygas. Tokių Prospero archipelagų buvo visoje Sovietų Sąjungoje. Tačiau spektaklis nėra apie praeitį. Nors vienas Lenkijos laikraštis parašė, kad joks lenkiškas spektaklis, joks filmas per porą dešimtmečių nesugebėjo sukurti tokio tikslaus komunistinio režimo paveikslo, koks pavyko „Mirandoje“. Vengrijoje, Lenkijoje sulaukėme daug gerų atsiliepimų, ypač šiltai mus sutiko Ispanija. Nesuprantu, kodėl taip neatsitiko Lietuvoje, kodėl visi tyli? Tikrai yra ką apmąstyti – mūsų istoriją, dabartį.

Budraitį pakeitė Budrys

– Įsidėmėtina „Mirandos“ scenografija – lyg gabalėlis šviesos, atkovotas iš didžiulės, nesibaigiančios nakties.

– Arenos erdvėje spektaklio „sala“ tarsi paskęsta, bet taip turi būti. Daiktais užgriozta inteligento celė pro kažkokią kosminę skylę, regis, skrieja į nebūtį. Iš pradžių ketinome „Mirandą“ rodyti OKT repeticijų salėje, visą erdvę instaliuoti kaip butą. Buvo minčių ją rodyti ir aktoriaus Juozo Budraičio namuose. Jis pats šiek tiek Prosperas, visą gyvenimą kaupė knygas. Spektaklyje savotiškai atkurtas jo kambarys. Iš pradžių, porą savaičių, vaidino Juozas. Dirbti buvo labai įdomu, jis davė daug impulsų, minčių.

– Kodėl vaidmenims pasirinkote A.Gintautaitę ir P.Budrį?

– P.Budryje matau daug neišnaudotų galimybių. Kad aktorius gali šitaip transformuotis, keistis – nepaprasta. „Mirandoje“ jis atlieka titanišką darbą: išvystame ir paliegusį inteligentą, ir Prosperą, ir brolį Antonijų (sakantį ir „Hamleto“ Klaudijaus žodžius), Eimuntą Nekrošių, Michailą Gorbačiovą, Kalibaną, princą Ferdinandą. Be to, P.Budrys sako karaliaus Lyro, Ričardo III tekstus. Per tokį trumpą laiką transformuotis į šitiek vaidmenų sudėtinga ir fiziškai, ir psichologiškai. Reikia daug darbo ir aktorinio meistriškumo.

Tą patį galiu pasakyti ir apie Airidą. Vaidinti neįgalumą labai sudėtinga, pavojinga ir slidu. Ko gero, Lietuvoje dar nebuvo tokio precedento – pagrindinis spektaklio personažas yra fiziškai ir psichiškai neįgalus. Susitvarkyti su tokiu vaidmeniu gali tik reta aktorė. Teatrinį sprendimą man pakuždėjo susitikimas su mergaite Auguste, kai Šešuolėlių dvare garsūs žmonės fotografavosi su neįgaliaisiais. Kalbinau mergaitę, pasakojau jai kažkokią istoriją, tačiau negalėjau žinoti, ar jai suprantami mano žodžiai. Tada ji atsisuko ir pabučiavo mane. Savo pasakojimu Prosperas prikelia, sukuria ir išpildo didžiausias Mirandos svajones. Miranda reiškia stebuklą. Ir stebuklas įvyksta – mergaitė pagyja, tampa balerina, nors kartu ir – pasakotojo mirtim. Čia yra paradoksaliausias, mano paties iki galo dar nesuvoktas vaizdinys. Tačiau labai stiprus. Airida stebėjo tokius žmones, sugebėjo suvaidinti, „nepervaidinti“ ir išvengti sentimentalumo… Unikalus vaidmuo.

Meniškiausias kūrinys

– Dažnam jūsų pastatymui būdingas autobiografiškumas. Tą pats nekart esate sakęs apie „Karalių Oidipą“, „Hamletą“. Ar ir „Miranda“ yra kuria nors prasme autobiografiška?

– Vyksta nuolatinė kova su savo sielos negalia, luošumu, negalėjimu skristi. Tam reikalingos istorijos, teatras, įvykiai. Mūsų siela privalo turėti dvasinio peno. Man tai – W.Shakespeare’o kūrybos ir savojo teatro permąstymas. Spektaklyje daug citatų iš ankstesnių scenos darbų.

Prosperas man primena tėvą, kuris buvo inžinierius, visą gyvenimą atidavė darbui. Kai pasikeitė laikai ir jo institutas nebuvo reikalingas, jis vis tiek darė brėžinius. Po mirties jo braižymo lentoje liko įdomus brėžinys – sostinės medžių ir krūmų žydėjimo grafikai. Asmeninių sąsajų yra. Tačiau esama ir labiau autobiografiškų spektaklių, kuriuose matau savo temas ir savo temų sprendimus, pavyzdžiui, „Hamletas“. Naujausias spektaklis man atrodo gana keistas. Jį laikau meniškiausiu savo kūriniu. Jis lyg sapnas, kurio visas prasmes sunku iki galo suvokti.

– Paskutiniame Prospero monologe „Jūs, upių, ežerų ir girių dvasios!“ šekspyrologai įžvelgia dramaturgo atsisveikinimą su teatru. Gal „Miranda“ – irgi tokia užuomina?

– Tam tikrų užuominų galbūt yra. Baigti su teatru po truputį tenka, labai pasikeitė laikas. Vienas iš paskutiniųjų šviesaus atminimo scenografės Jūratės Paulėkaitės interviu buvo apie tai, kad nebelieka teatro visuomenės, tokios, kokia ji buvo anksčiau, nebereikalingas tikrasis teatras. Dabar žiūrovai spektaklį vertina pagal trukmę. Daugumos teatras man neįdomus. Todėl mes ir traukiamės į mažesnes erdves (spekt. „Dugne“, – aut.). Gal ateis laikas, kai atsiras poreikis tikrai vaidybai, tikriems išgyvenimams, o ne norui pailsėti? Visi dabar tik tą ir daro – ilsisi ir atostogauja. Man gyvenimas kaip poilsio forma yra keistas ir neįdomus.

***

Мindaugas Klusas, „Lietuvos žinios“, 2011 m. lapkričio 21 d.