„Stage” – teatro festivalis Helsinkyje

Pastaruoju metu lietuviškoje sąmonėje žodžių „teatras“ ir „Suomija“ derinys vis dažnesnis. Ir, matyt, neatsitiktinai, nes tik prieš kokius 6–7 metus suomių teatras, pradėjęs vaduotis iš natūralizmo, labai sparčiai užaugino reiklų ir išlavintą žiūrovą, pradėjo operatyviai žvalgytis ir po Europą. Nuvykus į penktą kartą vykstantį Korjammo kultūros fabriko organizuojamą teatro festivalį „Stage“, iš karto lietuviškai gali pasisveikinti su viena iš šio festivalio prodiuserių Irina Duškova, kuri Lietuvoje kelis metus dirbo „Sirenų“ festivalyje ir į Helsinkį buvo pakviesta prodiuserės darbui su užsienio trupėmis. Būsimoji teatrologė Aušra Kaminskaitė puikiai tinka šio festivalio savanorės vaidmeniui, nes gerą praktiką jau yra praėjusi savanoriaudama „Menų spaustuvėje“.

Šį kartą didžioji kelionės intriga buvo ne vien galimybė pamatyti dalį festivalinės (ir ne tik) panoramos, bet patyrinėti OKT teatro spektaklio „Dugne“ situaciją. Galima visada pasakyti: „žiūrovas visur vienodas“, bet „Dugne“ atvejis – išskirtinis. Lietuvoje šis spektaklis susilaukė daugiau mokslinių publikacijų, nei recenzijų. Nuo pat pradžios šį spektaklį lydėjo „aktorių ir žiūrovų“ tyrimas, kurį atliko ne vien žiūrintieji, bet ir aktoriai. Kai kurie iš jų net prognozavo, kad tai bus pirmasis spektaklis, kurį supras tik vietos žiūrovai. Nors Suomijoje vyko tik antrosios „Dugne“ gastrolės (prieš tai gastroliavo Estijoje), akivaizdu, kad šio spektaklio kelionės tik prasideda.

Smagu rašyti į „Menų faktūrą“ apie Korjaamo, nes tai yra visomis prasmėmis „Menų spaustuvės“ brolis dvynys. Aišku, Korjaamo praeitis kiek kilnesnė už „Menų spaustuvę“. XIX amžiaus pabaigoje ten buvo pirmosios tramvajų dirbtuvės. Greta didžiosios salės ir šiandien gražiai glaudžiasi istorinė ekspozicija su realiais tramvajų pavyzdžiais. Du pastatai, stovintys vienas priešais kitą, tarp savęs glaudžia menininkų kavinukę. Pastatai stilingi, jaukūs – palyginus su visa suomiška urbanistine architektūra. „Menų spaustuvės“ pastatai po rekonstrukcijos jau nebeprimena čia veikusios raudonosios „Tiesos“ spaustuvės. Tačiau abiem atvejais šiandien tai yra aktyviausiai dirbantys centrai, kuriuose rodomi ne tik įvairūs spektakliai, vyksta festivaliai, bet ir įrengti biurai, atliekantys sisteminį darbą. Korjaamo gali rasti medžiagos ne tik apie Suomijos teatrą, bet ir paskutinių metų susistemintą medžiagą apie suomių dramaturgus, jų pjesių vertimus į daugelį kalbų, paprastai, bet informatyviai išleistus metinius scenografijos katalogus. Pats Korjaamo (Dirbtuvių) kultūros fabriko biuras įrengtas kaip cirke: už didelių vielinių vartų – didžiulė auditorija, kurioje aibė darbo stalų, apkarstytų įvairia darbui reikalinga technika. Mūsų „Menų spaustuvė“ gal net ir komfortabilesnė, be to, vos keli žmonės dirba tai, ką atlieka visas būrys suomių. Bet kokiu atveju, energija panaši.

„Stage“ festivalio spektakliai vyko Didžiojoje ir Mažojoje salėse. Dėl smarkiai vėluojančio lėktuvo nepavyko pamatyti Dmitrijaus Krymovo spektaklio „Paryžiuje“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka ir kartu šoka Michailas Baryšnikovas. Neteko matyti ir Alvio Hermanio „Latviškos meilės“, tačiau slovėnų spektaklis „Tebus prakeiktas savo šalies išdavikas!“ ir Christophio Schlingensiefo „Via Intolleranza II“ (beje, rodytas kito lygiagrečiai vykstančio Helsinkio teatro festivalio programoje) leidžia suprasti, kiek suomiams svarbus rašytojas Maksimas Gorkis, kiek – režisierius Oskaras Koršunovas.
Nors slovėnų spektaklio tema ir labai aktuali (tragiškas buvusios Jugoslavijos subyrėjimas), o Balkanuose šis spektaklis skleidžia ugningas emocijas, jis neatitiko net dokumentinio-politinio teatro sampratos. Nors spektaklio kūrėjams buvo svarbu ne vien netolimoje praeityje įvykę faktai, bet ir šiuo metu niekur neišnykę tų problemų skauduliai, spektakliui pritrūko elementaraus profesinio išmintingumo. Spektaklio dėmesys sutelktas į vis dar rusenančias politines ir nacionalines problemas, režisierius bando sužadinti emocijas per cinizmą, nuogus kūnus, nuolatinį garsų šaudymą.

Tuo tarpu Schlingensiefo kūryboje režisūros su kaupu. Šių metų Venecijos bienalėje „Auksinio liūto“ apdovanojimą pelniusi pernai nuo plaučių vėžio mirusio garsaus vokiečio instaliacija traukia minias žmonių. Susėdę ar vaikščiodami po vokiečių paviljoną visi jaučiasi kaip bažnyčioje, kurioje patalpinti ne tik įvairių laikų šventieji ir demonai, „socialinės“ skulptūros – čia liko gyva spinduliuojanti sudėtinga žmogaus pasąmonė, jo pasirinkimo klystkeliai. Rašytoja Elfriede Jelinek Schlingensiefą yra pavadinusi geriausiu visų laikų menininku. Yanos Ross dėka lietuviai turėjo galimybę plačiau prisiliesti prie šios menininkės ir suprasti, ką rašytoja turi omeny, taip aukštindama šį menininką. Teatras jau seniai siejamas su bažnyčia, stengiamasi surasti tiesioginių jausminių šių fenomenų atitikmenų. „Sirenų“ dėka Lietuvoje matytas Janas Fabre Venecijos bienalėje savo siurrelistišką pasaulio suvokimą išskleidžia naudodamas baltą marmurą, iš kurio išskaptuoti įvairūs žmogaus organai, o Marijos, laikančios nukryžiuotąjį (garsiosios Michelangelo skulptūros „Pieta“ šiuolaikinė parafrazė), skraistė slepia kaukolę. Didžiulė ekspozicija surengta tiesiog buvusioje bažnyčioje (toje pačioje, kur prieš porą metų savo darbą eksponavo Žilvinas Kempinas). Bažnyčia teatru mąstantiems žmonėms tinka.
Schlingensiefo spektakliui bažnyčios sąvoką įmanoma pritaikyti ne tik dėl to, kad šio spektaklio dalis eksponuojama Venecijos bienalėje sukurtoje „bažnyčioje“ – šis spektaklis kuria gyvą mitą apie Afrikos savanos širdį – Burkiną Fasą. Fliuksistiniame spektaklyje, šiek tiek primenančiame Jono Meko „Pačią pradžios pradžią“ vaidina nemažai to regiono afrikiečių. Sluoksnių, temų, potemių čia tiek daug, kad jos kartu su muzika ir šokiais jungiasi į atskirą polifoninį derinį, kuriam pasibaigus suomiai trepsėjimais išreiškė savo susižavėjimą. Spektaklis vaidinamas keliomis kalbomis, žodžiai tampa garsų lavina. Kai kurie kažką reiškia, o dauguma formuoja aplinkybes, kurios naikina šio spektaklio ribas.

Oskaro Koršunovo spektaklyje niekas netrepsėjo, tačiau ilgai sėdėjo ir plojo. Po trečio spektaklio prieš plojimus stojo graži tyla. Nors Koršunovo spektakliai, kaip ir pats režisierius, laukiami daugelyje pasaulio šalių, retai kada šiuos spektaklius pasveikina ambasadoriai. Iš paskutinių gastrolių aktoriai atsimena puikų priėmimą Rumunijoje. Lietuvos ambasada Suomijoje parodė taip pat didžiulį dėmesį lietuvių trupei. Pirmajame spektaklyje apsilankė būrys ambasados darbuotojų ir po spektaklio visi buvo pakviesti į jaukų pobūvį pačioje ambasadoje. Nors šioje ambasadoje nėra kultūros atašė, šį darbą puikiai atlieka visas kolektyvas. Kultūrai skirdami didelį dėmesį, jie nuosekliai prižiūri menininkus. Ambasadorius Arūnas Jievaltas sveikinimo kalboje prisipažino, kad vaikystėje tame pačiame kieme futbolą žaidė geriau už Oskarą Koršunovą, tačiau šiandien jis daug svariau garsina visą lietuvių kultūrą, ir apgailestavo, kad kartu su spektakliu į Helsinkį negalėjo atvykti pats režisierius. Politinį darbą dirbantys žmonės apie patį spektaklį kalbėjo ne bendromis frazėmis. O ambasados merginos, žvelgdamos į trupės aktorius, šnibždėjo, kad dešimt metų nematė tiek gražių vaikinų vienoje vietoje.

Jau keli dešimtmečiai Helsinkyje dirbantis psichiatras Leonas Kovarskis, sekantis teatrinį gyvenimą, sakė, kad dar prieš kelis metus suomių publika buvo visai kitokia. Šiandien ji ženkliai paaugo, išmoko skaityti ne tik spektaklio naratyvą, bet ir metaforinius dalykus, o į spektaklius eina jei ir neperskaičiusi kūrinio, tai bent trumpai susipažinusi.

Bendra Suomijos teatro panorama leidžia konstatuoti, kad didžiausias šio lūžio ženklas yra Kristiano Smedso spektaklis „Nežinomas kareivis“, kurio vaizdo įrašą žiūrovai turėjo galimybę pamatyti pernai Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Po antrojo Koršunovo spektaklio „Dugne“ įvyko susitikimas su žiūrovais. Klausimai, pokalbio temos nė kiek nesiskyrė nuo kituose festivaliuose vykstančių spektaklių aptarimų su profesionalais. Aktorius Giedrius Savickas papasakojo spektaklio priešistorę, repeticijas autobusuose įvairių spektaklio „Hamletas“ gastrolių metu. Dainius Gavenonis prisiminė, kaip po mėnesį trukusių gastrolių Prancūzijoje jau sekančią dieną spektaklį pristatė Lietuvoje, „kur buvo vaidinama su tikrais gėrimais ir maistais. Tuo metu buvo Kalėdos, ant stalo trupė pasistatė eglutę ir tie kurie spektaklį matė, įtikino kūrėjus, kad „Dugne“ jiems reikalingas, kad aktoriai gali būti labai arti vieni kitų ir kartu. Todėl, kad mūsų teatre tai yra pirmas toks spektaklis, kuriam didelę įtaką daro žiūrovai.“ Į klausimą apie publikos reakciją atsakė Darius Gumauskas, pabrėždamas, kad ji būna labai įvairi.

„Būna, kad žiūrovai net isteriškai juokiasi. Tokios reakcijos daro didelę įtaką visai spektaklio eigai. Kiti pradeda ginčytis, įrodinėti savo tiesas. Kartais publika sėdi kaip siena, ir mes vaidiname kaip kine.“ Žiūrovams buvo įdomu sužinoti apie personažus, buvo svarbu išgirsti aktorių nuomonę, kaip jie atsidūrė šitoje vietoje, kurioje dabar yra. Gavenonis atsakė, kad prieš tai buvo „Hamletas“. „Tai spektaklis – didžiulė siekiamybė ir aktoriams, ir režisieriui. „Hamletas“ ir šiandien užima svarbią vietą Lietuvos teatre, kaip ir OKT užima tam tikrą vietą Lietuvos teatre. Ir tai, kad po „Hamleto“ repetavome „Dugne“, neatsitiktinumas. Mes siekėme, kad spektaklis būtų ir apie mus, todėl mes taip arti sėdime ir stengiamės išlaikyti pakankamai ploną ribą tarp personažo ir savęs. Todėl žiūrovus pradžioje sutinkame minimaliai pasislėpę po personažu. Kad įvyktų tas kontaktas, kad žiūrovas patikėtų, kad jis gali kartu su mumis sėdėti už vieno stalo ir kad jis nebus bent jau iš karto žeminamas. Svarbu ir tai, kad dar „Hamlete“ Koršunovas atsisuko į aktorius. O „Dugne“ jis žengė dar arčiau jų ir atidavė savo režisūrą aktoriams. Gal dėl to jis paliko tik ketvirtą veiksmą. Labai svarbu, kad scenoje sėdi ne tik personažai, bet ir aktoriai. Ir vienas pasikaria. Ar tai įvykis? Teatras irgi žiaurus.“ Giedrius Savickas atvirai prisipažino, kad jam svarbu pasakyti tai, ką jis norėtų „pasakyti kaip Giedrius personažo pagalba, nes jeigu scenoje pradės kalbėti tik Giedrius, jo nelabai kas klausys.“

Viena žiūrovė pastebėjo, kad spektaklyje maža vilties, todėl jai buvo svarbu sužinoti, kiek jie, aktoriai, mato gyvenimo šviesos. Darius Meškauskas atsakė režisūriškai: „Darbo pradžioje buvo aptarta keletas taisyklių. Viena iš jų buvo aplinkybių nustatymas. Veiksmas – „ten“ gyvenančių žmonių spaudos konferencija. Antra taisyklė – joje dalyvauja svetimi žmonės, todėl jie nori geriau atrodyti, nei yra iš tikrųjų. Todėl kad čia svarbi nuskriaustų žmonių orumo tema. Galbūt tas noras turėti orumą ir yra viltis. Ir dar viena repeticijų taisyklė: pailgas stalas yra „Paskutinės vakarienės“ stalas. Kas bus po tos vakarienės? Ir dar svarbus momentas: yra Samulelio Becketto pjesė „Belaukiant Godot“. O mūsų spektaklyje veiksmas vyksta po Lukos išėjimo, po konflikto; po žmogžudystės Luka išeina, suteikęs vilties. Mūsų „Dugne“ veiksmas vyksta po Godo išėjimo, o ne belaukiant jo. Tada iškyla akistata su savimi, identifikacijos klausimas: „kas jie yra ir kam jie gyvena? Kas yra susiję su mumis kaip su aktoriais?“ Į klausimą, kodėl kyla asociacijos su Leonardo da Vinci „Paskutine vakariene“, Meškauskas atsakė: „Todėl, kad Kristaus vieta yra aktoriaus vieta. Šiame spektaklyje yra svarbus asociacijų laukas, kuris veda į savęs identifikavimo temą, ribinę situaciją“. Gumauskas antrino: „Tuo labiau, kad vienas žmogus nusprendė, jog jam tai „paskutinė vakarienė“. O mums tas vienas žmogus yra labai svarbus.“ Meškauskas priminė, kad yra daug aktorių, kurie buvo laidojami su savo personažų drabužiais.

Kalbėdamas apie viltį, Gavenonis priminė, kad „Gorkis šioje pjesėje užduoda klausimą, ko žmogui labiau reikia, ar tiesos, ar vilties? Senis atnešė viltį, bet jis išėjo. Kiekvieno yra laisvas pasirinkimas, kaip gyventi toliau.“ Tada kažkas iš salės replikavo: „Tai kelia baimę“.
Viena žiūrovė paklausė, kokie vaizdai projektuojami ant sienos spektaklio metu, kodėl pasirinktas toks vaizdų eksponavimo būdas. Gumauskas papasakojo: „Kiekvienas iš vaikystės prisimename vakarus su skaidrėmis, kada susitikdavo šeima ir kaimynai, ir tai labai jaudindavo. Šiame spektaklyje skaidrių žiūrėjimas yra tai, kas neįvyko. Tai yra prarastos vilties dalis.“

Viena žiūrovė dėkojo ir už spektaklį, kurį žiūrėjo du kartus, ir už „spektaklį“, kuris, anot jos, įvyko susitikimo metu. Jai svarbu buvo matyti aktorius, kurie apie spektaklį ir savo darbą kalba atvirai, nuoširdžiai, nevaidindami.

Rusų teatro kritikė Jekaterina Gajeva sakė: „Šį spektaklį aš ir rekomendavau savo suomiams draugams jo nemačiusi. Dėl to, kad Oskaro Koršunovo vardas man seniai turi milžinišką pasitikėjimo kreditą. Helsinkyje monologai buvo išsakyti viename kvėpavime, žiūrėjome skaidres ir mąstėm filosofiškai. Chrestomatinius žodžius aktoriai išsakė labai šaižiai, jie nuo stalo lėkė tiesiai į mūsų širdis. Išties kai kada atrodė, kad aktoriams norisi kalbėti rusiškai. Tai stulbinantis ansamblinis darbas. Stulbinanti individuali vaidyba. Stulbinanti tiesa apie pasmerktą gyvenimą. Dalyvaujant spektaklyje, kaip niekada tampa aišku, kad pasmerktumas priklauso ne nuo vietos aplinkybių. Dugnas pasiekiamas kiekvieno viduje.

Tai patvirtina kreipinys į žiūrovę. Aktorė jos klausia, ar muša ją vyras, ir pati atsako teigiamai. Tad šitas klausimas turi vieną atsakymą. Taip, kaip gyvenimas turi tik vieną išeitį. Todėl ir naujiena apie aktoriaus mirtį nesukelia pribloškiančio efekto – nes šito buvo laukiama, prie šito visi prieis. Kitos tiesos nėra. Kaip nėra ir senuko Luko“.

Su aktoriais susitikome oro uoste, kur jie reziumavo trijų spektaklių patirtį.

Darius Gumauskas:

„Iš pradžių niekas nesitikėjo, kad kada nors įvyks šio spektaklio gastrolės užsienyje. Atrodė, kad „Dugne“ – ne keliaujantis spektaklis, kad jis skirtas tik lietuviškai publikai. Bet netikėti festivaliai Taline, Helsinkyje, laukia latviai… Visi kaimynai… Rudenį planuojame vykti į Nitrą. Gal jie labiau jaučia tą temą? Šių gastrolių metu girdėjosi, kad žiūrovas stengiasi suprasti, kad jis reaguoja į Gorkio tekstą, reaguoja į tai, ką mes atrinkome iš pjesės. Šis spektaklis labai priklauso ir nuo to, kokie, pavyzdžiui, yra užkulisiai. Korjaamo teatre tai – aktorių poilsio fojė, sujungtas su teatro kavine, o ten jau sukasi disko ratas, ir tu turi su visu tuo susitaikyti. Tu leidiesi per barą, matai visai kitą gyvenimą, lauke parūkai… Negali pasakyti, kad tai išmuša; spektaklio metu pamatyti visai kitą gyvenimą – irgi įdomu“.

Rytis Saladžius:

„Visur tokie patys žmonės. Pavyzdžiui, trečiame spektaklyje buvo ir toks žiūrovas, kuris atsisėdo pirmoje eilėje ir tuoj pat užmigo. Aš įsivaizduoju, ką jis sapnavo. Matyt, žmonės daug dirba, todėl ir ateina į teatrą kaip į pramogą. Yra toks anekdotas: „Kas ten stovi? Ne, ten ne stovi, ten suomis bėga.“ Visur yra žmonės. Iš pradžių tik to nematai, kaip sako personažas Lesčius Gorkio „Paskutiniuosiuose“.
Galima pastebėti, kad gal estai, suomiai labiau žino Gorkį. Matyt, tai padarė įtaką tokiam tiksliam spektaklio suvokimui. Po visų spektaklių nebuvo jausmo, kad žiūrovai liko kažko nesupratę. Tai įrodė ir taiklūs klausimai, užduoti po antrojo spektaklio, susitikimo su žiūrovais metu. Matosi, kad jiems įdomu, ir tai veikia, ką jie pamato“.

Dainius Gavenonis:

„Šitą spektaklį neišvengiamai keičia žiūrovas. Jeigu Lietuvoje tu žiūri į žiūrovą, sakai jam: „supranti?“, jis žiūri į tave. Gali jam antrą kartą tą patį sakyti ir stebėti, kada jis tave supranta, kada jis priima informaciją, kurią tu duodi, o tau grąžina supratimą. O spektaklyje, kuriame yra vertimas, žiūrovas iš pradžių žiūri į tave, paskui pakelia akis į titrus, paskaito ir vėl nuleidžia akis į tave, bet jau jis vėluoja. Tokiame spektaklyje lyg nėra tiesioginio, betarpiško konflikto, bet spektaklio eigoje supranti, kad žiūrovas vis labiau ir labiau supranta tą spektaklį, kad ryšys vis didesnis ir didesnis. Ir finale jie iš tikrųjų labai dėkingi už tokį tiesioginį kontaktą ir buvimą kartu. Aš labai bijojau tų užsienietiškų spektaklių – nerimavau dėl „Dugne“ gastrolių užsienyje, bet kol kas tenka pripažinti, kad užsieniečiai gal net geranoriškiau nusiteikę tokiam kontaktui, nes jie nebijo mūsų. Lietuviai mūsų bijo, lietuviam reikia įrodinėti, kad mes nenorim nieko įžeisti, užgauti, nuskriausti ir t. t. O užsieniečiai to nebijo.

Kiek pažinojau suomių, man atrodo, kad jie tikrai turi kažką bendro su belgais. Man atrodo, kad suomiai kaip niekas kitas sugeba išlaukti. Gali sėklytė būti ir nepasėta, bet jie vis tik išlauks, kol daigelis užaugs.“

Rasa Samuolytė:

„Tiek Estijoje, tiek Suomijoje iš pradžių egzistavo jaudinanti nežinomybė: kaip gi priims šį spektaklį? Gastroliuojant su kitais spektakliais to nebūna. Žinau, kad su šiuo spektakliu važiuosime į Maskvą, ir aš labai laukiu šių gastrolių, nes tai yra didelė intriga. Ten publika viską žino, apskritai ta publika ne iš lengvųjų, jie nusiteikę taip, kad jų niekas nenustebins. Nemaža dalis tos publikos pilna išankstinių nusistatymų. Bet tas spektaklis daugelį įtraukia, nes įdomu: „O kas toliau?“, „O kas toliau kalbėsis?“. Po Estijos ir Suomijos tapo akivaizdu, kad šis spektaklis ras savo vietą tarp užsienio žiūrovų. Man patiko tai, kad jie nežiūrėjo į mus lyg į svetimus, tarytum taip su jais neatsitiktų. Jie nežiūrėjo į mus kaip į tam tikrą rezervatą, jie mus matė iš labai arti. Jie neturėjo distancinio pultelio ‚priima–nepriima‘“.

Darius Meškauskas:

„Svarbiausia, kad su šiuo spektakliu mes visą laiką sau naujus uždavinius keliame, visą laiką kažką bandome iš naujo. Todėl jis ir gyvas. Tuo pačiu pats spektaklis kažką koreguoja. Trūkumas vaidinant užsienyje – vertimas. Tada sunkiau išgauti tiesioginį kontaktą ir betarpišką bendravimą. Tai sunku išgauti, tačiau atsiranda kitoks bendravimas, reakcija į kitus dalykus. Suomijoje žiūrovas buvo ir geranoriškas, ir inteligentiškas, ir supratingas. Jiems spektaklis buvo įdomus. Egzistuoja toks psichologinis momentas, kada tu žodžiu gali ką nors pasakyti, paklausti ko nors, ištari žodį, ir tavo energija tuo ir baigiasi. Vietoj to, kad tu kūnu, savo energetika suvaidintum klausimą „kodėl?“, nesakydamas žodžio. Tai yra vienokia organizmo įtampa, o jeigu pasakai žodį, tai tau tos įtampos nereikia. Taigi „Dugne“, ypatingai tose vietose, kur kalbamasi su žiūrovais, nežinant suomių kalbos, bandėme visom kitom kabom išsiaiškinti, o tada iš to stengimosi atsirado visai kita organika. Noras suprasti yra žymiai aktyvesnis. Ir tai yra natūralu, nes bendrauji su žmonėmis, nesuprantančiais tavo kalbos.

Žiūrovai šiam spektakliui visada daro didžiulę įtaką. Šis spektaklis turi gimti iš bendravimo su jais, ir tai yra akivaizdu. Koks jis gavosi vieną ar kitą dieną, toks ir turėjo būti. Visi dirbo, ir žiūrovai dirbo. Trys spektakliai Helsinkyje mums buvo naudingi tuo, kad įgavome vis daugiau pasitikėjimo. Mes su kiekvienu spektakliu buvome drąsesni. Juk visada žmogui su kitakalbiu sunkiau pradėti bendrauti, perlipti savo vidinį barjerą. Suomijoje tas perlipimas įvyko.

Man režisierius davė tokią užduotį: aš esu pirminis laidininkas tarp mūsų ir jų. Aš labiausiai noriu to bendravimo. Geriausiai spektaklis pavyksta ir įsivažiuoja tada, kada mes žiūrovą priimame kaip svečius, geranoriškai. Jie turi mūsų neišsigąsti, nuo pat pradžių nebijoti. Todėl specialiai kartais laukiame, kad žiūrovas pradėtų šypsotis, net tą provokuojame. Suomijoje tai ypač pasijuto: tą geros energijos siuntimą jie gaudė, priėmė labai gerai. Jiems nereikėjo žiūrėti į lentą, todėl kontaktas užsimezgė nuo pat pradžių. Ne žodiniai, bet būtent tokie dalykai svarbesni pasidaro. „Mes irgi žmonės, o jūs pas mus svečiuose. Na, taip, mes dugne, bet mes turim orumo“. Tai noras atrodyti geresniais, nei esame iš tikrųjų.

Vienas iš Oskaro Koršunovo darbo principų – jis niekada neužsidaro savo spektaklyje, o visada rūpinasi komunikacija su žiūrovu. Spektakliai visada kuriami žiūrovui. Jeigu keičiasi žiūrovas, mes privalome prisitaikyti prie jų. Mūsų uždavinys – kad mus suprastų. Mums svarbu perteikti mintį. Netgi ne taip svarbu, ar ten kokia mizanscena iki galo įvyks, ar mums teks ją pakeisti; kur kas svarbiau, kad mus suprastų. Bet iš anksto to nesužinosi. Visi spektakliai vyksta tikrinimo būdu, visi spektakliai yra esamasis laikas. Tame esamajame laike tu turi susigaudyti. Per pirmą spektaklį mes būnam atsargesni, patys prisijaukinam. Užsienio gastrolės visada labai naudingos, todėl kad leidžia spektakliams įsivažiuoti, ritmą pajausti. Tada atsisijoja, kas svarbu, kas nesvarbu. Nes premjeriniuose spektakliuose viskas būna labai svarbu, labai reikšminga, daug prakaito, o laikui bėgant tu supranti, kad tam, kad gautum tą patį rezultatą, tą pačią mintį ištransliuotum, paprasčiausiai reikia didesnio tikslumo. O tikslumą padiktuoja tik bendravimas su žiūrovu. „Dugne“ stipriai pasikeitė Dainiaus monologai. Aš dabar, pavyzdžiui, labiau girdžiu, kas tenai svarbu, ką jis nori pasakyti. Juk kada mes kalbam, mes nekalbam visko vienodai reikšmingai, mes kažką labiau pabrėžiam. Tai tas situacijos girdėjimas laikui bėgant išsikristalizuoja. Man apskritai teatre svarbiausia yra situacija. Jeigu situacija yra skaidri, tada ir būsi suprastas. Čia ir yra aktoriaus darbas. Režisierius kitais dalykais rūpinasi, o aktorius rūpinasi situacija: kokioj situacijoj tu tuos žodžius kalbi?“

***

Daiva Šabasevičienė, „Menų faktūra“, 2011 rugpjūčio 30 d.