Sugrįžimas

Po 25 metų Oskaras Koršunovas naująja premjera keliauja į savo pradžią – prie oberiutų (unikalios rusų avangardistų grupės) kūrybos, nuo kurios pradėjo režisieriaus karjerą. Ratas apsisuko, tik ar iš tiesų įmanoma kur nors apskritai grįžti, ypač kūryboje? Apie tai ir kitas sezono naujienas su režisieriumi kalbėjosi IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

Sausio pabaigoje bendradarbiaujant OKT / Vilniaus miesto teatrui ir Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui pristatėte „Jelizavetą Bam“ pagal Danijilą Charmsą. Kodėl grįžtate prie oberiutų?

– Giliai širdyje ir nebuvau nuo jų nutolęs. Su oberiutais formavosi mano teatro principai, kurie visada buvo su manimi. Tik laukiau momento, kada galėsiu grįžti. Mano teatrinių kelionių horizontai buvo labai platūs: nuo Čechovo, Shakespeare’o iki šiuolaikinės dramaturgijos. Mūsų teatro simbolis yra ratas. Dabar tas ratas savotiškai apsisuko – lygiai prieš 25 metus pasirodė pirmasis mano spektaklis „Ten būti čia“ pagal D. Charmsą.

Ar pats naujausią spektaklį traktuojate kaip sugrįžimą?

– Tiesą pasakius, netraktuoju, kad grįžtu. Kūryboje nematau judėjimo nuo taško A iki taško Z. Tai nuolatinis grįžimas iš esmės į pirmapradžius patyrimus, įspūdžius, į savo žaidžiantį vaiką. Beje, „Ten būti čia“ apie tai ir kalbėta: nėra linijinio laiko, nėra aiškaus priežasčių ir padarinių ryšio, kaip mes įpratę manyti. Pasirodžius „Ten būti čia“, niekas negalėjo įvardyti, kas tai yra. Garsus kritikas Egmontas Jansonas sakė, kad tai postmodernus teatras. Vėliau pasirodė Hanso Thieso Lehmanno knyga „Postdraminis teatras“. Ten ir rašoma apie tokį teatrą, kuris nesiremia dramaturgija, naratyvu, nebūtinai turi moralą, nebūtinai mums ką nors paaiškina ar mus pamoko.

Neseniai Jonas Jurašas grįžo prie kadaise jam taip pat lemtingo spektaklio „Barbora Radvilaitė“. Nuomonių dėl šio sprendimo būta įvairių, viena jų – ar iš tiesų to reikia. Jūs grįžtate ten, kur Lietuvoje įžengėte pirmas. Ar nejaučiate baimės pakartoti save, abejonės, ar verta tai daryti?

– Nejaučiu tokios baimės, bet visai ne dėl to, geriau ar blogiau dabar pastatysiu. Teatras glaudžiai susijęs su laiku. Aišku, dabar „Barbora Radvilaitė“ negali sukelti tiek emocijų, kiek pirmą kartą. To laiko kontekste tai buvo vienas dalykas, šio – kitas. Tas pats, tiesą pasakius, gali būti ir su oberiais. Net nesitikiu, kad šis spektaklis sukels tokį sprogimą kaip anksčiau. Tada Lietuvos scenoje nebuvo analogų. Atsirado net gerbėjų klubas: žmonės eidavo pažiūrėti spektaklio po 30, 50, net 100 kartų. Dabar šito nesitikiu. Bet kad spektaklis turės savo vietą dabartiniame kontekste, kad juo dar kartą ryškiai pabrėšiu savo pasaulėvoką, kad jis bus smagus ir žaismingas, – neabejoju.

Kita vertus, man teatras yra fenomenologinis instrumentas. Juo tiriu save, tai, kas vadinama psichika ar siela. Manęs nedomina literatūrinis teatras, gilinuosi į tai, kas yra už žodžių. Nereikia užmiršti, kad D. Charmsas pirmiausia buvo filosofas, ezoterikas, mistikas. Man visada teatre įdomu tai, kas atsiskleidžia ir šioje jo pjesėje. Paaiškėja, kad vienas Jelizavetos Bam persekiotojų yra jos nužudytasis. Čia ir atsiveria ontologinė bedugnė. Apie ką ši pjesė – apie mažą mergaitę, kuri pratinasi prie mirties? Ar tai jos įžengimas į kitą pasaulį, anapusybę, į kurią gali prasiskverbti teatras? Šios temos visada įdomios. Pats D. Charmsas rašė, kad gyvenime nėra reikšmingų įvykių, išskyrus vieną – mirtį. Tokios temos amžinos, nes mūsų vidiniai sapnai nesikeičia.

Yra dar vienas aspektas, kurį galiu konstatuoti su šiokiu tokiu liūdesiu. D. Charmso kūryba susijusi su didele nuojauta to, kas vėliau jo laukė: jis represuotas ir nužudytas ar numarintas badu beprotnamyje už savo laisvę ir kūrybą. Jis aiškiai nujautė karo nužmogėjimą. Veiksmas „Jelizavetoje Bam“ rezonuoja su tuo, kas vyksta dabar: neįvardytas karas, vadinamieji žalieji žmogeliukai, karikatūristų žudynės. Šis ore tvyrantis nerimas mane vėl paskatino imtis D. Charmso.

Spektaklyje vaidina ne tik Nacionalinio dramos teatro aktoriai, bet ir jūsų studentai. Kaip jiems sekėsi prisijaukinti šias temas?

– Jie labai puikūs ir mane džiugina: talentingi, protingi, darbštūs. Bet jiems tą medžiagą reikėjo jaukintis. O mums tada, prieš 25 metus, tai buvo gaivaus oro gurkšnis. Aš taip mylėjau teatrą, bet įstojęs studijuoti jau nekenčiau jo tokio, koks tuo metu buvo. Kai Jonas Vaitkus sakė „statykit“, aš nežinojau, ką daryti. Negalėjau režisuoti nei Samuelio Becketto, nei Eugène’o Ionesco, nes jie buvo nepakankamai radikalūs. O D. Charmsas – ta medžiaga, kuri išsprogdino viską. J. Vaitkus pasakė, kad labai įdomi medžiaga, bet kaip ją pastatyti, neaišku, ir patarė imtis kitos. Bet įtikinau kurso draugus, jog J. Vaitkus pritarė, tik būtų gerai, kad apie tai niekas nežinotų.

Kiauras naktis repetavome „Ten būti čia“. Kai atėjo laikas pristatyti 15 minučių trukmės ištraukas, pasakiau J. Vaitkui, kad manoji 3 valandų. Ir parodėme visą spektaklį. Lietuva nepriklausomybę paskelbė 1990 m. kovo 11 d., o spektaklis įvyko kovo 22 d. Tikriausiai tai buvo pirma premjera nepriklausomoje Lietuvoje. Tas laikas buvo labai įdomus, jis nepasikartos, bet ir nenoriu to. Visada pasikliaunu intuicija, manau, kad ir dabar spektaklis rezonuos. Bendrame kontekste teatras tampa pernelyg badantis pirštu, pernelyg publicistinis, paviršutiniškas, didaktiškas. Noriu grįžti į tai, kas yra už žodžių, norisi kažko už proto ribų.

Šio spektaklio žiūrovų nepaliekate saugaus stebėtojo pozicijoje – jų kėdės yra scenografijos dalis. Ar taip siekiate žmones ištraukti iš komforto zonos?

– Taip, nenoriu suteikti to komforto. Manau, kad ir žiūrovams jis nusibodęs, visgi žmonės į teatrą ateina naujų patirčių. Be to, pats D. Charmsas suabejoja scena kaip pakyla, ant kurios statome vertybes. Todėl komfortiškai sėdinčių žiūrovų ir reikšmingų triukų ant scenos santykis nėra charmsiškas požiūris.

Tačiau ne tik pagal oberiutus statytuose spektakliuose klibinate tą ketvirtąją sieną – turiu omenyje kad ir „Dugne“. Kaip manote, ar ketvirtoji siena, kai apsimetama, kad žiūrovų nėra, ilgainiui išnyks, o gal tik stiprės?

– Manau, kad ji nyks. Teatras iš esmės tik artės prie ištakų. O ten jis ketvirtosios sienos neturėjo, žiūrovai buvo veiksmo dalis. Galima sakyti, kad ketvirtoji siena atsirado tik XX a. pradžioje ir vienu metu buvo beveik nepramušama. Tačiau teatras vis tiek turi grįžti prie to, kas jame unikaliausia. Jo galia – susitikimas su žiūrovu čia ir dabar. Tad kam vaidinti prieš nesamą ekraną? Žinoma, iki galo ta menama siena neišnyks kaip teatro iliuzijos dalis. Ne kartą esu sakęs, kad mes vis ieškome teatro erdvės. Pirmiausia tai – ne sceninė kvadratūra, o žiūrovo vaizduotė. Būtent joje reikia kurti teatrą. Scena tam trukdo kaip ir ketvirtoji siena.

Kaip tuomet išsaugoti pusiausvyrą ir nenuslysti į sprendimus, kai spektakliuose publika tiesiog kutenama, žnaiboma dėl pramogos?

– Man nepatinka, tai blogai. Pavyzdžiui, „Žuvėdroje“ yra kitaip, ten galima pamanyti, kad istorija vyksta su pačiais žiūrovais. Tiesiog nebėra Rubikono tarp aktorių ir stebėtojų. O koketavimas, flirtas su žiūrovu – dar ne ketvirtosios sienos sugriovimas. Tai įvyksta, kai jis jaučiasi tampantis veikėju, tragedijos personažu.

Vasario 14 d. ruošiatės pristatyti „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“, kurioje pagrindinius vaidmenis kurs nebe Rasa Samuolytė, Gytis Ivanauskas, Giedrius Savickas, o jūsų studentai. Galima sakyti, kad tai bus jau ir visai kitas spektaklis?

– Ir taip, ir ne. Jis jau 15 metų sėkmingai rodomas ir Lietuvoje, ir užsienyje. Tačiau spektaklio Džuljeta ir Romeo jau turi savo džuljetas ir romeo. Pasikeitus aktoriams esmė, ko gero, išliks. Bet kiekvienas aktorius yra asmenybė ir atneša kažką kito. Žinoma, niekas nepadarys taip, kaip  R. Samuolytė, nes tai neįmanoma. Bus kitaip.

Ar tokie sprendimai – pakeisti vyresniąją aktorių kartą jaunesne – teatre yra skausmingi?

– Gyvenimas apskritai yra skausmingas procesas. Tam tikrų profesijų atstovai skausmingiau išgyvena tuos dalykus, kuriuos ir šiaip kiekvienas žmogus priima nelengvai. Pavyzdžiui, nesakyčiau, jog labai liūdžiu, kad man jau per 40. Bet keista, kad nebe 25-eri, o norėtųsi. Taip yra, kad kai kurios profesijos tiesiog labiau susijusios su amžiumi. Kita vertus, kai kurie pokyčiai vyksta net ne mano iniciatyva, o pačių aktorių. Jie bręsta, sensta, nori kitų vaidmenų. Nors neseniai gastrolėse dar kartą įsitikinau: žiūrint į gerai vaidinantį aktorių nekyla įtarimas, kad gal jau jo amžius nebe tas. Bet, aišku, spektaklį reikėjo atgaivinti, prikelti, jam suteikti naujos energetikos.

Šį sezoną planuojama dar viena premjera – Mariaus von Mayenburgo „Kankinys“. Tai pjesė apie mokinių ir mokytojų santykius. Kuo jus patraukė ši tema?

– M. von Mayenburgui „Kankinyje“ pavyko pakartoti tai, ką jis anksčiau padarė „Ugnies veide“, – iš esmės demaskuoti vakarietišką visuomenę ir parodyti jos silpnąją pusę. Be visų savo pranašumų, vakariečiai stengiasi savotiškai užbėgti už akių visiems įmanomiems konfliktams. Atsiranda krikščioniškas tiesas teigiantis mokinys. Tačiau visuomenė jų nebegali priimti paraidžiui, kaip turėtų, nors laiko save krikščioniška. Ši pjesė parodo, kaip nekonfliktiškoje zonoje, kur visi stengiasi sutarti, staiga susidaro mirtino konflikto situacija, atrandamas Achilo kulnas. Liberalumas yra pagrindinė vertybė, aš taip pat palaikau ją, bet noras sutaikyti viską su viskuo slepia potencialų pavojų. Totalitarinėse sistemose tūnantis blogis yra akivaizdus, bet kaip kritikuoti vakarietiškąjį pasaulį? O to nedaryti irgi negalime.

Tačiau save laikote vakarietiškų vertybių išpažintoju?

– Negaliu taip manyti, nes negaliu toks būti. Pusę savo gyvenimo praleidau vienoje sistemoje, pusę – kitoje. Todėl visada žiūrėsiu ir vertinsiu. Iš esmės Rytų Europa mažai supranta, kas yra Vakarai. Esu už vakarietiškas vertybes, bet negaliu jų nekvestionuoti.

Pabaigoje paklausiu jūsų to, ko Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono pradžioje teiravausi jo meno vadovo Audronio Liugos. Kodėl, „Išvarymui“ tapus bestseleriu, o vėliau sėkmingai pasirodžius „Katedrai“, netęsėte šios linijos ir toliau nerežisavote Justino Marcinkevičiaus trilogijos arba kito Mariaus Ivaškevičiaus kūrinio?

– Iš tiesų „Išvarymas“ ir „Katedra“ buvo tos kojos, ant kurių atsistojo Nacionalinis dramos teatras. Su J. Vaitkaus „Visuomenės priešu“ tai buvo esminiai spektakliai, kurie šį teatrą ir pavertė nacionaliniu. Nežinau, ką jums atsakė A. Liuga, bet aš manau, kad savotiškai reikėjo naudotis šia situacija. Po „Išvarymo“ sėkmės ir po „Katedros“ galbūt tikėjausi kito didelio pastatymo. Manau, jog tai būtų buvę logiška, juolab kad ir su artistais labai susidirbome. Bet teatras nusprendė truputį kitaip, ir tai jo reikalas. Artėja dvi svarbios premjeros, galinčios tikrai papuošti 75-ąjį teatro sezoną, – kalbu apie Krystiano Lupos ir Eimunto Nekrošiaus spektaklius. Aš apie tolesnę Just. Marcinkevičiaus režisūrą rimtai negalvojau. Bet turiu minčių kada nors pastatyti „Išvarymą 2“, apie tai kalbėjome ir su M. Ivaškevičiumi.

****

Viktorija Vitkauskaitė, IQ, 2015 m. vasaris