gediminas_packevicius_shopping_and_fucking_20  
Recenzijos

Muzika

Gintaras Sodeika

Dailininkė

Jūratė Paulėkaitė

Šviesų dailininkas

Eugenijus Sabaliauskas

Vaidina

BRAJANAS - Vaidotas Martinaitis, Vidas Petkevičius
GERIS - Darius Gumauskas
LULU - Airida Gintautaitė, Rasa Samuolytė
MARKAS - Arūnas Sakalauskas
ROBIS - Dainius Gavenonis

Premjera

1999 rugsėjo 9

Mark Ravenhill

SHOPPING AND FUCKING

Režisierius Oskaras Koršunovas

Spektaklio trukmė 2 val. 50 min.

Dviejų dalių spektaklis

REŽISIERIAUS IR TEATRO KRITIKŲ MINTYS APIE SPEKTAKLĮ

Oskaras Koršunovas: “Man statyti šią pjesę buvo labai sunku. Tai, kas joje vaizduojama, iš tikrųjų yra baisu. Galima, žinoma, sakyti, kad čia vaizduojami herojai yra marginalai, homoseksualai, narkomanai, ir mums jų bėdos nerūpi. Netvirtinu, kad ir mane tai labai domina. Tačiau pjesėje eksponuojamos kraštutinės gyvenimo situacijos ir keliamos gana apibendrintos problemos: kas vyksta dabar – juk prekybiniai santykiai jau apima ir dvasinę sritį”. (Iš spektaklio “Shopping and Fucking” aptarimo su žiūrovais, vykusio 1999 m. spalio 22 d.)

Julius Sasnauskas, kunigas: “Noriu pasveikinti režisierių, nes jis sukūrė tikrai dvasingą spektaklį. Man pirmiausia tai yra religinis spektaklis (ne todėl, kad esu kunigas), nes puikiai mačiau, kad šie žmonės stovi ant išganymo arba išgelbėjimo ribos.Spektaklio pabaiga labai viltinga: tas švytintis butelys, kurį atsineša vienas iš veikėjų, yra kaip viltis. Taigi aš taip pat išeinu su viltimi”. (Iš spektaklio “Shopping and fucking” aptarimo su žiūrovais, vykusio 1999 m. spalio 22 d.)

Daiva Šabasevičienė: “O. Koršunovo darbas – Marko Ravenhillo pjesė “Shopping and fucking” -ryškus įvairiomis prasmėmis. Apie tai byloja ne vien sausakimšos salės – šis aitraus pavadinimo kūrinys pretenduoja šokiruoti publiką, tačiau peržvelgus režisieriaus kūrybą ryškėja, kad tai švelniausias, poetiškiausias, lyriškiausias Oskaro darbas. Ir – pats paveikiausias. Spektakliu “Shopping and fucking” režisierius ieško ne savitikslio naujumo, o nauja stilistika mėgina perteikti pačias įvairiausias gyvenimo prieštaras, pasitelkdamas filosofiją, teatro plastiką, patį dramos kūrinį, kalbos manieras, šiuolaikinį meną, poeziją, technikos priemones ir banalybę.” (Literatūra ir menas 1999 10 09)