449b77154a204f7d6a3580ca1a265084a791a842  
Recenzijos

Scenografija

random heroes

Kostiumų dailininkas

Juozas Valenta

Muzika

Gintaras Sodeika

Režisieriaus asistentas

Antanas Obcarskas

Vaidina

Gediminas Rimeika, Greta Petrovskytė, Ugnė Šiaučiūnaitė, Žygimantė Elena Jakštaitė, Kamilė Petruškevičiūtė, Eimantas Pakalka, Augustė Pociūtė, Inga Šepetkaitė, Kęstutis Cicėnas, Gailė Butvilaitė, Lukas Malinauskas, Oskar Vygonovski, Uršulė Bartoševičiūtė, Viktorija Žukauskaitė, Ignas Gužauskas, Martynas Ališauskas, Paulina Taujanskaitė, Artiom Rybakov, Anca Pitaru, Taura Kvietinskaitė

Premjera

2016 rugsėjo 29

EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ

Režisierius Oskaras Koršunovas

Spektaklio trukmė 1 val.

2013-ųjų sausį 70 prieglobsčio prašytojų užėmė vieną iš Austrijos sostinės Vienos bažnyčių. Tik tam, kad atkreiptų visuomenės ir valdžios dėmesį į jų padėtį. Toks protestas buvo nukreiptas prieš nežmoniškas sąlygas šalia Vienos įkurtoje pabėgėlių stovykloje: jie reikalavo geresnių vertėjų, leidimo dirbti, galimybės jų vaikams lankyti mokyklą ir galiausiai sustabdyti savotišką tradiciją kone kasdien keisti vidaus taisykles stovykloje. Daugumai jų deportavimas atgal į gimtąją šalį reiškė viena – mirtį. Deja, daugelis jų buvo deportuoti iš Austrijos jau kitą vasarą.

Šis įvykis tapo atspirties tašku, paskatinusiu austrų rašytoją, Nobelio premijos laureatę Elfriede Jelinek 2013-ųjų vasarą parašyti pjesę „Prašytojai“. 2016 m. birželį pjesės skaitymas buvo pristatytas LNDT ir šis įvykis tapo kūrybinio proceso, virtusio spektakliu-akcija, pradžia. Kūrybinei komandai repetuojant, nuo E. Jelinek teksto buvo atsispirta ir gerokai nutolta, o priartėta prie „Eglės žalčių karalienės mito“, kuris buvo paįvairintas šiandieninėmis pabėgėlių priėmimo Lietuvoje reakcijų refleksijomis. Spektaklis vyks apleistoje buvusioje Raudonojo kryžiaus ligoninėje, kur kiekviename aukšte bus galima atrasti vis kitas istorijas, susipynusias ir su praeities šešėliais.

Režisierius Oskaras Koršunovas:

Pirmasis legendinis atėjūnas lietuviškame folklore yra žaltys Žilvinas. Atėjo, paprašė, suktybe ir prievarta atplėšė Eglę nuo jos gimtinės. Negana to, ėmė jauniausią, mylimiausią seserį, kurios vieta sodžiuje, tarp brolių, dėdžių, ant savosios, derlingos žemės. Tai, kaip į Žaltį reagavo Eglės broliai yra instinktyvios neapykantos užuomazga lietuviško mentaliteto formavimesi. Dabartis atliepia legendinę Eglės istoriją: taip pat nekenčiame bet kurio atėjūno, net jeigu šio ir nematėme. Jų buvimas suvokiamas kaip mėginimas apgauti, užimti ir pasisavinti, o pasirodymas kursto baimę ir priešiškumą. Nūdienoje tą jaučiame anoniminio pykčio kupinoje internetinių komentarų kultūroje. Bijoti žalčio ir apsaugoti seserį Eglę – tai lietuviškos brolystės šerdis. Nesvarbu ar Eglė iš tiesų yra mūsų sesė, ar bet kuri lietuvaitė, ar galbūt bet kuri moteris, o galbūt tai mūsų gimtoji žemė ir miškai. Žaltys, atėjūnas, pabėgėlis, prašytojas – jų Europos ir pasaulio mastu mes nematome, bet jo prašymas vis tiek aidi, tačiau stebėtinai nekelia visuotinės atjautos, o dažniau priešingus jausmus. Pirmojo atėjūno suktas prašymas atėmė tai, kas brangiausia, tai, už ką stojame krūtine ir liejame kraują. Bet kodėl ir dabar bijome kiekvieno prašymo? Eglės legenda tampa pretekstu pažvelgti į pirmojo atėjūno ir visų dabarties atėjūnų problemą, kurioje persipina tiek lokalios komentarų reakcijos atspindys, tiek Elfriedes Jelinek globalus „Prašytojų“ kontekstas. Pro Eglės ir Žilvino legendos rėmus žvelgiame į skaudžių globalių problemų pažadintą neapykantą atėjūnams.

Įkvėpta Elfriede Jelinek pjesės „Prašytojai“, kurią iš vokiečių kalbos išvertė Jūratė Pieslytė

Spektaklis kuriamas bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru.